Eleonora Ravickienė – žmonių atmintį žadinusi mokytoja

Paminėtos žymios kraštotyrininkės 100-osios gimimo metinės

Sausio 23-ąją, šeštadienį, Žemaičių dailės muziejuje buvo paminėtos kraštotyrininkės, pedagogės Eleonoros Ravickienės 100-osios gimimo metinės. Už ją buvo aukojamos šv. Mišios bažnyčioje, ant kapo padėta gėlių, ant Vaišvilos g. 16-ojo namo, kuriame gyveno kraštotyrininkė, atidengtas jos atminimą įamžinantis bareljefas. Renginio metu giminės, bičiuliai, bendraminčiai muziejuje pasidalijo šiltais prisiminimais apie kraštotyrininkę.

Skleidė dvasinę šilumą

„Buvome ir kaimynai, ir bendraminčiai,  – prasidėjus minėjimui Žemaičių dailės muziejuje, prabilo Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas, mokytojas Gintautas Černeckis. – Visada savęs klausiu, kas yra tie kultūros pašauktieji, kaip jie atsiranda? Prisimindamas Eleonorą, ją stebėdamas, jutau, kad ji turi šviesos lauką, kuris mane traukė. Ji išsiskyrė pagarba krašto kultūrai, tradicijai.“ Pedagogas prisiminė apie jo vadovaujamo klubo bendradarbiavimą su kraštotyrininke, sakė, kad imponavo jos išsilavinimas, supratimas, dvasinė šiluma.
Adolfo Jucio pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Roma Bužienė susipažino su Eleonora Ravickiene, kai ši buvo pakviesta vesti pamoką. Mokiniai taip susidomėję klausėsi, kad nė vienas nepabėgo, nors pamoka užsitęsė net pusantros valandos. Pasak pavaduotojos, kraštotyrininkė svajojo apie du dalykus: apie parke buvusios vadinamosios muzikantinės atstatymą ir apie Mykolo Kleopo Oginskio „Polonezų“ išleidimą. Ji pasidžiaugė, kad antroji svajonė, prie kurios išsipildymo turėjo galimybę prisidėti tiek ji, tiek Genovaitė Žiobakienė, jau įgyvendinta – „Polonezai“ išleisti.

Renginyje kalbėjusi buvusi Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos direktorė G. Žiobakienė apgailestavo, kad E. Ravickienė nespėjo pamatyti restauruotų kunigaikščio rūmų: „Teikdama apie Oginskius žinias, ji nepagalvojo, kad jau dėlioja šio muziejaus mūro pamatus, negalėjo nė įsivaizduoti, kad čia bus rengiami Tarptautiniai Mykolo Oginskio festivaliai. Dėkojame mokytojai, kuri padėjo šiuos pamatus.“
Pasak Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktoriaus Vyto Rutkausko, viena didžiausių gerbiamos pedagogės vertybių – matyti mūsų kultūros palikimo visumą Oginskių kontekste, gebėti dalintis. Jis stebėjosi, kaip E. Ravickienė sovietmečiu sugebėjo pažadinti žmonių atmintį ir per tuometinį suvokimą, per laikraščius, skleisti po kruopelę…
Žemaitijos nacionalinio parko Kultūros paveldo skyriaus vedėjai Aldonai Kuprelytei iš bendravimo su E. Ravickiene labiausiai įstrigo tai, kad ji, nebūdama mokslininke, itin plačiai domėjosi: rašė laiškus, važinėjo į muziejus, paprastai, pagaviai užrašė legendas. „Ji man labai daug padėjo, nebijojo dalintis tuo, ką buvo sukaupusi“, – sakė A. Kuprelytė.
Keletą įdomių epizodų iš bendravimo su kraštotyrininke papasakojo ir jos ištikima pagalbininkė, artima bendramintė Emilija Mikulskienė. Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė teigė, kad iš girdėtų pasisakymų supratusi, jog mokytoja buvo visų. Pasak jos, kraštotyrininkė tiek namuose, į kuriuos kartais pasikviesdavo kultūros darbuotojus aptarti darbų, tiek renginiuose visada būdavo pasidažiusi, pasitempusi, veide – šypsena, iš akių sklido gerumas.

Šia proga pagerbti savo mamą ir močiutę atvyko sūnus Jonas Ravickas ir dukra Regina Kisielienė su vaikais bei anūkais. Dukra įvykdė paskutinį mamos prašymą – perskaitė jos prieš mirtį padiktuotą laišką, kuriame papasakota apie prosenelius.
Visų E. Ravickienės anūkų vardu prisiminimais pasidalijo Asta Matuliauskienė. Iš vasarų, praleistų pas mylimus senelius Plungėje, į atmintį jai labiausiai įstrigo močiutės pasakotos legendos, padavimai. Prisiminė, kaip kartu su tėvais ir seneliais keliaudavo po įvairias Žemaitijos vietoves, iš kurių grįžus jų, vaikų, buvo prašoma tvarkingai, dailyraščiu, užrašyti savo įspūdžius, kurie sugulė į dabar branginamą sąsiuvinį.
Kraštotyrininkė savo vaikus skatino muzikuoti, tad ir šie užaugę šiuo pomėgiu stengėsi sudominti savąsias atžalas. A. Matuliauskienė su savo vyru bei dviem vaikais – Jurgiu ir Milda susirinkusiems žiūrovams surengė liaudiškų kūrinių koncertą. Na, o norintieji pabendrauti su Jono ir Eleonoros Ravickų giminaičiais ir bičiuliais, buvo kviečiami pasikalbėti prie arbatos puodelio.

Archyvą paliko muziejui

E. Ravickienė gimė 1916 m. sausio 24 d. Junkūnų kaime, Rokiškio rajone 1935 m. baigė Rokiškio gimnaziją, 1938 m. – vokiečių kalbos studijas Klaipėdos pedagoginiame institute. Po studijų mokytojavo Klaipėdos krašte, vėliau Kuršėnuose. Bėgdama nuo Antrojo pasaulinio karo baisumų, persikėlė į Žemaitiją, mokytojavo Kontaučiuose, Plungėje. Dirbo vakarinėje mokykloje, Plungės 3-iojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Saulės“ gimnazija), Statybos technikume, dėstė vokiečių ir prancūzų kalbas.
Ji aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą – septynerius metus buvo Plungės Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkė, įkūrė medicinos seserų kursus. Tačiau daugiausia laisvalaikio skyrė kraštotyrai. Mokytojaudama kunigaikščių Oginskių rūmuose įsikūrusiame Statybos technikume, pradėjo rinkti šio dvaro istoriją, įkūrė nedidelį kraštotyros muziejų. E. Ravickienė parašė daugybę straipsnių kraštotyros temomis, kurie buvo publikuoti Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos spaudoje. Tačiau reikšmingiausi jos darbai – išleistos knygos: 1992 m. „Atsisveikinimas su tėvyne“, kurioje pateikta medžiaga apie Rietavą ir jo apylinkes, 1997 m. „Šimtmečių takais“. Pedagogė buvo Žemaičių akademijos, Simono Daukanto bibliofilų klubo garbės narė, Plungės miesto garbės pilietė.
E. Ravickienė mirė 2004 m. sausio 6 d., palaidota Plungėje, šeimos kapavietėje. Šiuo metu Žemaičių dailės muziejuje eksponuojama paroda „Atvertas unikalus Žemaitijos istorijos klodas“, kuriame galima pamatyti dalį kraštotyrininkės rašytinio ir nuotraukų archyvo, kurį E. Ravickienė paliko muziejui.

Autorė yra Žemaičių dailės muziejaus mokslinės bibliotekos vedėja