Drąsi šalis
Kai kas, išvydęs tokią antraštę, pasiges klaustuko. Turime tiek negatyvios informacijos, kad vis sunkiau gebame sieti savo valstybės vertinimus tiek su fizinės, tiek ir su dorovinės sveikatos sąvoka. Kažkas prieš keletą metų buvo pasiūlęs drąsios šalies įvaizdį, jo manymu, galėjusį pasitarnauti valstybės ilgalaikės strategijos formavimui.
Tačiau tuoj pat iš to patys išsityčiojome, lyg būtume ne subrendę piliečiai, o kažkokie išpaikinti, jokios atsakomybės nejaučiantys ir tik maivytis sugebantys vaikėzai ar mažaraščiai internetinių „chamentarų“ rašinėtojai. Esą, kaip galime būti drąsūs, jei esame „maža“ šalis, neturinti savo žemės gelmėse strateginių iškasenų, neturinti drąsių ir ryžtingų vadovų, jei nuolat girdime tik apie skandaliukus, aferas, „švogerizmą“ ir pan.
Besityčiojantys iš šio pasiūlymo elgėsi taip, lyg būtų pamiršę, kad būtent Lietuva buvo pirmoji, išsivadavusi iš sovietinės imperijos. Tiesa, kai kurie iš jų gal nieko apie tai nežinojo, nes gimė jau laisvoje Lietuvoje, o domėtis jos naujausiais istorijos puslapiais paprasčiausiai tingėjo. Tokiems būtų visai nesuprantama, kodėl Atgimimo dienomis, kai aplink žlegėjo tankai, juodų dūmų kamuolius leisdami burzgė brezentu dengti sunkvežimiai, pažymėti užrašu „Люди“, prisodinti ginkluotų bernų, nevisai susigaudančių, kur juos atvežė, mes gerai matomose vietose užrašydavome: „TIK NEREIKIA MŪSŲ GĄSDINTI.“ Tauta neišsigando ir neišsilakstė net tada, kai tie kareiviai ėmė šaudyti ir daužyti automatų buožėmis beginklių žmonių galvas, o tankai – juos traiškyti. To niekada negalima pamiršti ne tik atšventus Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, net jei tuo metu dar nebuvai gimęs. Metų pradžioje paminėjome Sausio 13-osios 25-ąsias metines – mūsų dvasinės tvirtybės apraiškos metines.
Pasiaukojama drąsa pažymėtų puslapių apstu visoje mūsų tautos ir valstybės istorijoje. Šiemet minėdami Saulės mūšio 780-ąsias metines, jau pradedame ruoštis ir po keleto metų laukiančiam Durbės mūšio minėjimui. Šios abi sukaktys primena apie pergales, turėjusias lemiamos reikšmės valstybės susiformavimui. Pasak istoriko Tomo Baranausko, lygiai prieš 700 metų, t. y. 1316-aisiais, Lietuvos valdovu tapo Gediminas, kuris yra laikomas Vilniaus, kaip valstybės sostinės, įkūrėju, Ukrainos išvaduotoju iš Aukso Ordos jungo ir iki šių dienų žinomos Gediminaičių dinastijos pradininku. Dabartinis LR Seimas apie šią sukaktį gal ir nežinojo, tačiau ją, ir be „valdžios nurodymo“, gali paminėti susipratusi visuomenė. Juo labiau kad tas pats Seimas šiuos metus yra paskelbęs Vietos bendruomenių ir Bibliotekų metais.
Ar šiuo metu Lietuvoje turime susipratusią pilietinę visuomenę? Neskubėkime atsakyti neigiamai, nes nežinia, kokie išbandymai mūsų laukia. Vis labiau pasitvirtina ką tik Vilniaus universiteto Garbės daktaru tapusio Islandijos atstovo J. B. Hannibalssono teiginys, išsakytas pernai Vilniaus Rotušėje per mūsų Nepriklausomybės 25-mečio minėjimą, kad šiandienė Europa neturi tikrų lyderių. Energingas Jungtinės Karalystės protestas prieš kai kurių ES vadovais save laikančių asmenų užmačias paversti Europos Sąjungą unitarine imperija ir nesiskaityti su jos narių nuomone, priiminėjant net pačius svarbiausius, milžinišką pavojų visam Europos tautų egzistavimui turinčius sprendimus, jau paskatino telktis ir kitų valstybių visuomenes. Akivaizdus ES institucijų nesugebėjimas objektyviai įvertinti labai pavojingų Kremliaus režimo veiksmų, jokios bendros pozicijos neturėjimas artėjančio civilizacijų karo, jau išprovokavusio precedento žmonijos istorijoje neturėjusį tautų kraustymąsi ir tūkstančius metų išsaugotų kultūros vertybių naikinimą, akivaizdoje rodo, kad ir Lietuvai dar tikrai prireiks drąsos.
Visuomenė, šiaip jau gerokai pasinėrusi į kasdienybės rūpesčius, visada ima telktis naujų grėsmių akivaizdoje. Neveltui ir senovėje sakydavo, kad „kol vežimas neapvirto, tol mužikas neprabudo“. Reikės daug didesnės politinės valios ir sprendžiant aktualiausias šių dienų ekonomikos raidos problemas. Negalima į visas puses švaistytis pinigais, tikintis, kad ES vadovų silpnumu įsitikinusios ir savanaudiškais siekiais besivadovaujančios, o neretai ir europinei kultūrai priešiškos politinės jėgos aprims, gavusios eilinę „paramą“, pavyzdžiui, kad ir tuos tris milijardus eurų neva „pabėgėlių krizei“ spręsti. Jau aišku, kad, pirma, greitai bus pareikalauta naujos riebios porcijos, o antra, jau formuojasi nauji agresijos židiniai, kuriems užgesinti nebepakaks ir dešimteriopai didesnės sumos. Ir ES biudžetas nėra begalinis, o jį papildančios ekonomikos pažangą reikia nuolat skatinti. Visiškai aišku, kad ir vadinamoji „pieno pertekliaus rinkoje“ krizė yra išprovokuota, labai skaudžiai smogianti ES, taigi, ir Lietuvos agrariniam sektoriui, sukelianti masinę bankrotų bangą nebeišmatuojamo maisto produktų stygiaus akivaizdoje. Kaip galėjo atsirasti pieno produktų perteklius, kai nebe dešimtys, o šimtai milijonų žmonių jų kasdien stokoja?
Vienintelis pasirinkimas – sveikos visuomenės kūrimas
Sveikos tiek fiziškai, tiek dar svarbiau – dvasiškai. Jokia pažanga negalima, gyvenant primityviausio individualizmo ir egoizmo kiaute, vadovaujantis vienadienio išlikimo pozicija. Nieko neišgelbės nei dažnėjančios „maisto banko“ akcijos, nei labdaros rinkimo kampanijos, kai nėra gerai apgalvotos ekonominės ir kultūrinės veiklos, vietinių išteklių gausinimo ir taupaus jų naudojimo strategijos.
Neseniai studentiškoje auditorijoje iškilo gana netikėtas klausimas. Nagrinėjant prekės ženklo tematiką, buvo išsakyta mintis, kad, nepaisant stiprėjančios globalizacijos, prekės kokybės samprata vis dar pagrįstai siejama su jos kilmės šalimi. Pavyzdžiui, kiniškos prekės, nors ir daug pigesnės, tačiau dažniausiai – nekokybiškos. Gaminiai – nepatvarūs, kartais pavojingi ar net nuodingi. Koks nors falsifikatas išoriškai gali atrodyti niekuo nesiskiriantis nuo originalo, bet jo naudojimo pasekmės gali būti net siaubingos. Taigi, prekės kilmės šalies įvaizdis pats tampa savotišku kokybės arba nekokybiškumo ženklu – tos valstybės simboliu.
Diskusijai tęsiantis, neišvengiamai teko susimąstyti, su kokiu simboliu (o gal jų rinkiniu) galėtume tapatinti savo valstybę. Ir staiga lyg šūvis nuskambėjo atsakymas, kad ryškiausias mūsų simbolis – avarinės tarnybos automobilio signalas. Pritarimas šiam atsakymui buvo stulbinančiai vieningas. Antai, atėjo kokios nors švenčių dienos arba tiesiog vadinamasis „ilgasis savaitgalis“. Jau kitos dienos ankstyvą rytą pradeda karštligiškai lakstyti policijos, greitosios pagalbos ir gaisrininkų automobiliai: kažkur avarija, kažkam infarktas, kažkas gaisras. Net jei jokio „ilgojo savaitgalio“ nebuvo, eiliniai žinių pranešimai prasideda nuo reportažų apie nelaimes, nusikaltimus arba (geriausiu atveju?) nuo eilinio vadinamųjų politikierių skandalo narpliojimo. Jei naujo skandalo nėra, tai apie tą patį bus pliurpiama kelias savaites, vis kartojant tuos pačius kadrus ir posakius.
O juk galima ir kitaip – kasdiene veikla, be jokių sukurptų sensacijų, tiesiog kartu, sutartinai ir nuosekliai kuriant ramios visuomenės strategiją. Išryškinant tai, ką vertingo jau esame sukūrę: kokybiškus maisto produktus, patogias sodybas, puikius kelius, išplėtotą informacinių technologijų tinklą. Išnaudojant ką tik įkurtus naujuosius mokslo centrus ir jau šimtmečiais garsėjančius įspūdingus gamtos išteklius, nepakartojamą apylinkių grožį, puikų klimatą ir daugybę kitų privalumų, kurių mes seniai turime.