Lietuvos medicinos bibliotekoje parengtos knygos ištraukos. Prof. Algirdas Jackevičius
Tęsinys. Pradžia – Nr. 3 (557) ir 4 (558)
Kadangi ilgai darbavausi tame pačiame institute, teko jame atšvęsti savo septyniasdešimtmečio jubiliejų. Turiu pripažinti, kad darbas Onkologijos institute man patiko, jame aktyviai dirbau iki 2008 m. Labai šiltai paminėtas ir mano aštuoniasdešimties metų jubiliejus, į kurį buvo susirinkę chirurgijos klinikos darbuotojai ir instituto bendradarbiai. Intensyviai darbavausi ir mokslinėse draugijose. 1996 m. buvau išrinktas Lietuvos širdies ir krūtinės chirurgų draugijos prezidentu. Ir dabar lankausi Nacionaliniame vėžio institute, kurio vadovybė man skyrė atskirą kabinetą. Dalyvauju ligonių vizitacijose, taip pat multidisciplininiuose ligonių būklės aptarimuose. Taip palaikant ryšį su savo ilgamete darboviete, išlieka noras domėtis naujausiomis vėžio gydymo problemomis.
Mes – 1948 m. baigusieji Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, reguliariai susirinkdavome. Dažniausiai net kelis kartus per metus. Rinkdavomės pas Ruviną Ptašeką, kuris buvo vedęs mūsų kurso studentę M. Ramanauskaitę. Iki šiol palaikau ryšį su Ptašekais. Gaila, kad mūsų gretos retėja ir likusius jau galima suskaičiuoti ant pirštų.
Mano kelionės
Aplankiau daug šalių, kurios paliko man didelį įspūdį. Nuo vaikystės mėgau skaityti kelionių knygas. Labai noriai perskaičiau Mato Šalčiaus kelionių knygą „Svečiuose pas 40 tautų“. Vaikystėje kasmet vykdavome vasaros atostogų pas mamos tėvus Gineičius į Tauragnus, esančius už 14 kilometrų nuo Utenos. Ten yra garsusis Tauragnų ežeras, per kurį mes, vaikai, plaukdavome valtele, sustodami pakelyje aplankyti giminaičių.
Pirmoji mano didesnė kelionė buvo 1949 m. į Užkaukazę. Teko važiuoti vadinamuoju Gruzijos karo keliu. Iš pirmosios kelionės iki šiol prisimenu nuotykį, kuris padėjo suprasti, kad kelionės metu reikia apdairiai maitintis, siekiant išvengti nepavydėtinų situacijų. Lietuvoje mėgau kaukazietiškus šašlykus, kuriuos valgydavome viename Vilniaus restorane, kuriam vadovavo gruzinas. Taigi, nuvykęs į Užkaukazę, drąsiai apsilankiau miestelio turgavietėje ir užvalgiau šio mėgstamo patiekalo. Paskui visą naktį bėgiojau į tualetą, o rytą atsisakiau pusryčių, nes laukė ilga kelionė kalnyno keliu. Alkanam pavyko išbūti penkias valandas ir laimingai pasiekti miestelį, kuriame pietavau jau atsargiai.
Antroji pamoka buvo dar rimtesnė. Pabandžiau kopti į kalnus, nes jau turėjau alpinizmo atskyrį, kurį įgijau alpinistų stovykloje Urale. Lipdamas uola, paslydau ir pakibau ore. Laimei, kartu kopęs kitas alpinistas sugebėjo sulaikyti virvę ir padėjo man pasiekti kalno viršūnę. Jeigu mane saugojęs vyras būtų neišlaikęs virvės, būčiau kritęs iš labai didelio aukščio. Tąkart supratau, kad netapsiu geru alpinistu, nes mano rankos nėra stiprios. Teko atsisakyti šio sporto, tačiau noras keliauti nedingo, keliaudavau per visas atostogas.
Po Stalino mirties sumažėjo sovietinės valdžios draudimas keliauti. Po išsamaus patikrinimo, būdavo sudaromos turistų grupės vykti į kapitalistines valstybes. Man pavyko patekti į tokią grupę, vykusią į Švediją. Grupei vadovavo iš Maskvos atvykusi moteriškė, kuri dar Vilniuje mums pravedė instruktažą, įspėjo, kad grįžtume į viešbutį ne vėliau kaip 23 val.
Be abejonės, Stokholmas mums, sovietiniams turistams, padarė labai gerą įspūdį. Aplankius gyvenamuosius kvartalus, vienas iš turistų garsiai išreiškė savo susižavėjimą švedų butais. Netrukus grupės vadovė jam pranešė apie telegramą apie staiga susirgusią jo žmoną, todėl jam teko skubiai grįžti namo. Laimei, grįžęs į Vilnių, šis turistas namuose rado sveiką žmoną. Tik vėliau paaiškėjo, kad tokią grėsmingą telegramą „suorganizavo“ saugumietis, lydėjęs mūsų grupę.
Toje išvykoje ir aš padariau klaidą. Baigiantis mūsų kelionei, švedė vadovė pakvietė praleisti vakarą kabarete. Programa buvo įdomi, taigi buvau iki jos pabaigos. Po to autobusų stotelėje ilgokai laukiau autobuso, todėl į viešbutį grįžau pavėlavęs. Vos įėjęs pro viešbučio duris, pamačiau manęs laukiantį saugumietį, o grįžęs į Vilnių, sužinojau, kad grupės vadovė jau parengė raštą, pagal kurį man net 18 metų bus uždrausta vykti į kapitalistines šalis. Tik vėliau, padedant įtakingiems pažįstamiems, man vėl atsivėrė durys tokioms kelionėms. Jose labai tiksliai vykdydavau turistinių grupių vadovų nurodymus. Kapitalistinėse šalyse buvo daug įvairių technikos prekių, kurių galima buvo įsigyti tik už užsienio valiutą. Jos buvo galima gauti pardavus cigarečių arba alkoholinių gėrimų, kurie Sovietų Sąjungoje buvo pigesni. Tačiau aš vengdavau užsiimti tokia veikla.
1974 m. nuvykau į Egiptą. Ten pamačiau garsiuosius sfinksus, kurie išliko atmintyje iki šiol.
1980 m. aplankiau Jungtines Amerikos Valstijas. Tuo metu ten gyveno mano giminaitis Romas Gineitis, Marytės brolis Vladas Ašmonas ir mano tėvelio pažįstamos Lietuvių knygyno vedėjos Šlapelienės duktė. Atskridęs į Ameriką, nutariau toliau į Los Andželą (Los Angeles) vykti autobusu.
Tai buvo varginanti, bet įdomi kelionė: pamačiau Amerikos gamtą, o keičiantis keleiviams, galėjau su jais pabendrauti. Autobuso pirmose eilėse sėdėjo vyresniojo amžiaus asmenys, kurie turėjo pagalves, o gale buvo įsitaisiusi jaunesnė kompanija – merginos ir jauni vyrai. Pirmąją naktį atsibudęs pajutau stiprų skausmą kakle. Matyt, miegodamas be pagalvės, prispaudžiau nervą. Šalia manęs sėdėjęs juodaodis bendrakeleivis davė kažkokio skysčio, kuriuo įtrynęs kaklo odą, netrukus pajutau palengvėjimą. Tada iš lagamino išėmiau drabužius ir iš jų pasidariau pagalvę, kad galėčiau patogiai miegoti kitą naktį. Užkąsti buvo galima autobusų stotelėse.
Amerikos keliai – geri, tačiau matėme tokių vaizdų, kaip ir Europoje. Pašalėse stovėjo kelių policininkai, prižiūrintys automobilių eismą. Netrukus įsitikinau, kad Amerikos keliuose viešpatauja sunkvežimiai, kurių vairuotojai turi radijo ryšio priemones ir taip sužino, kaip reguliuoti greitį. Autobuso vairuotojas man pasakojo, kad reikia stebėti sunkvežimių vairuotojus, nes jie turi daug informacijos apie padėtį kelyje.
Po dviejų parų pasiekiau Los Andželą. Mano tėvelio pažįstamos duktė pasiūlė važiuoti į Las Vegasą – Amerikos linksmybių centrą. Pastebėjęs, kad jos vyras prastai vairuoja, pasisiūlau sėsti prie vairo. Tuojau paaiškėjo, kad, važiuojant amerikietiškomis mašinomis, nebūtina stipriai spausti stabdį, kaip mes buvome įpratę, nes automobilis greitai sustoja, o nuo staigaus stabdymo ant užpakalinės sėdynės sėdintys keleiviai net virsta. Las Vegasą pasiekėme po kokių 3–4 valandų. Pakelėje pastebėjau šunų kapines, kurių nebuvau matęs nė vienoje šalyje.
Vaikštinėdamas po pramogų centrą, mačiau daug moterų, stovinčių prie lošimo automatų. Vienu metu pastebėjau, kad damai, dėvinčiai šiaudinę skrybėlę, į kibirėlį pribiro daug monetų. Bet kai po kokių trijų valandų vėl užėjome į tą pačią lošimo salę, sėkmingai išlošusios damos kibirėlyje monetų buvo likę nedaug, o skrybėlaitė jau paslinkta į šoną. Kai kuriose salėse žiūrovai buvo vaišinami šampanu, o pietūs valgykloje kainavo pigiau nei miesto užkandinėse. Vakare lošėjams buvo rodoma gana gera programa. Taigi atvykusiems poilsiautojams čia sudarytos geros sąlygos linksmai praleisti laiką.
Grįžęs į Los Andželą, aplankiau „Yellowstone“ parką. Paaiškėjo, kad pirmykštės gamtos čia mažai liko: keliai – asfaltuoti, o bizonai ramiai vaikštinėja ganyklose. Iš ten nuvykau į Čikagą, kurioje turėjau pažįstamų. Važiavome prie Niagaros krioklio, kuris atrodė įspūdingai. Teko apsilankyti Niujorko ir Vašingtono muziejuose. Keliaudamas po JAV stengiausi ilgai neužsibūti vienoje vietoje, nes buvau gavęs leidimą tik dviejų savaičių kelionei. Turint giminių ir pažįstamų viskas vyko sklandžiai.
Tuo metu Maskvoje vyko pasaulinės varžybos ir aš iš JAV išskridau tiesiai į Maskvą. Grįžus namo, Marytė man pasakė, kad skambino Onkologijos instituto direktorius prof. Albertas Telyčėnas ir klausė: „Ar Jackevičius jau grįžo iš Amerikos?“ Tuo metu sovietų saugumas labai sekė, kad asmuo, gavęs leidimą išvykti tam tikram laikotarpiui, laiku grįžtų namo. Viena Onkologijos dispanserio gydytoja JAV užsilaikė ilgiau, nes sakėsi, kad buvo susirgusi. Po šio pavėluoto grįžimo jai nebeleido vykti į kapitalistines šalis.
(Tęsinys – kitame numeryje)