Jonas Kievišas – ilgametis Šiaulių ir Lietuvos Edukologijos universitetų profesorius. 1971 m. baigė Lietuvos konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademiją). Maskvoje, Pedagogikos mokslų akademijoje 1972–1975 m. studijavo muzikos pedagogiką. Apgynęs pirmąją disertaciją, kurioje analizavo mokinių muzikinę atmintį, įgijo pedagogikos mokslų kandidato laipsnį. Nepriklausomoje Lietuvoje, nostrifikuojant diplomą, suteiktas socialinių mokslų (edukologijos) daktaro laipsnis.
1978 m. Jonas Kievišas Vengrijoje Kečkemeto tarptautiniame institute ir 1979 m. Budapešto F. Listo muzikos akademijoje studijavo Z. Kodajaus sukurtą muzikinio ugdymo sistemą. 1998 m. Minsko valstybiniame pedagoginiame universitete parengė antrąją disertaciją tema „Mokinio muzikinės kultūros tapsmo teoriniai pagrindai“, kurią apgynęs įgijo pedagogikos mokslų daktaro (habilituoto daktaro) laipsnį. Deja, Lietuvoje šis laipsnis nebuvo pripažintas, nes trūko straipsnių skaičiaus tuo metu Mokslo tarybos nurodytuose leidiniuose. Tačiau tai mokslininko nesutrikdė: po kelerių metų jis atliko habilitacijos procedūrą ir jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.
Profesoriaus mokslinė veikla tiesiogiai siejasi su jo turtinga menine patirtimi. J. Kievišas ilgą laiką dirbo Lietuvoje žinomų chorų meno vadovu ir dirigentu, daug koncertavo užsienyje (Suomija, Bulgarija, Ukraina, Rusija ir kt.), organizavo muzikos renginius Sąjūdžio laikotarpiu, parengė kolektyvus Lietuvos dainų šventėms, II Pasaulio lietuvių dainų šventei (1994), Respublikinei religinės muzikos šventei (2000), tarptautiniams studentų festivaliams ir kt. Yra 5-ojo S. Šimkaus tarptautinio chorų konkurso ir įvairių respublikinių konkursų laureatas.
Tuo pat metu mokslininkas gilinosi į ugdymo problemas, dirbo mokyklose, vadovavo vaikų chorams, rengė būsimus mokytojus. Šiame bare pasiekė ypač svarių laimėjimų. Parengė 5 mokslo daktarus, per 70 magistrų. Patirtį ir tyrimus apibendrino išleistose 8 monografijose (dvi iš jų išleistos užsienyje), 11 mokymo ir metodinių priemonių, paskelbė beveik šimtą mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose. Taip klostėsi mokslo laipsnį turinčio autoriaus kelias nuo pirmos ryškesnės ir praktikoje patikrintos mokymo priemonės „Dainų mokymas mokykloje“ (1983) iki trilogijos (tarptautinių kolektyvinių monografijų serijos), skirtos dvasingumo sklaidai visuomenėje ir ugdymo tikrovėje.
Profesorius vedė seminarus Lietuvos ir Ukrainos mokytojams, rengė radijo laidas, konferencijas, aktyviai dalyvavo įvairiuose renginiuose. Nemažai nuveikė recenzuodamas mokslo leidinius, monografijas, versdamas mokslinius straipsnius iš rusų kalbos, oponuodamas disertacijas ir dalyvaudamas jų gynimo komitetuose. Jis yra tęstinės tarptautinės konferencijos „Dvasingumo sklaida ugdymo realybėje“ (2004, 2006, 2008, 2010, 2012) iniciatorius ir kuratorius, nes po plenarinių posėdžių pavienės sekcijos vykdavo net keliose rajonuose. Taip buvo skatinamas visuomenės dėmesys dvasingumo sklaidai – ypač ryškiai problemai, likviduojant sovietinės okupacijos įtaką.
Svarus J. Kievišo indėlis ir į Lietuvos mokslo raidą. Jis suformulavo ir praktiškai patikrino savitą muzikinio ugdymo teoriją, mokant dainų („Dainų mokymas solfedžiuojant“, 1990; „Daina ir solfedžio“, 1995; ir kt.), pagrindė muzikinę raišką kaip pedagoginę problemą ir pristatė tos raiškos teoriją („Vaiko muzikinė raiška“, 1997), atskleidė asmens meninės veiklos ištakas („Vaiko veikla meninio ugdymo procese“, 2000) ir paskirtį individualios kultūros ugdymo bei profesinio rengimo procese („Muzikos specialisto ugdymas“, 2001).
Daugiau nei dešimt metų trukusiu eksperimentu mokykloje ir rengiant būsimus mokytojus universitete pagrindė asmens meninės kultūros tapsmą pedagogine problema ir koncepcija. Monografija „Mokinių muzikinės kultūros ugdymas“ 2007 m. išleista Baltarusijoje, po metų – Ukrainoje. Taip buvo atskleistos galimybės gilintis į žmogaus dvasinį pasaulį, vertinti jo pokyčius, lyginti Rytų ir Vakarų Europos kultūros dvasingumą. Šie tyrimai ryškiausiai atsispindi tarptautinėse kolektyvinėse monografijose trilogijoje: „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“ (2009), „Ugdymo dvasingumas“ (2012) ir „Ugdymo dvasingumo kontekstas“ (2014), kurios parengtos ir išleistos daugiausia savo lėšomis.
Rengdamas šias monografijas, J. Kievišas subūrė mokslininkų grupę net iš 10 šalių. Svarbiausia, kad didelė jų dalis kryptingai dirba jau beveik dešimtmetį. Tai rodo profesoriaus keltos idėjos tarptautinį vertinimą ir pripažinimą. Tyrimais atskleistas savitas tikrovės fragmentas – ugdymo dvasingumas. Jo samprata susilaukė nevienareikšmių vertinimų Lietuvoje ir mokslininkų dėmesio užsienyje. Apie tai liudija moksliniai straipsniai, seminarai, recenzijos. Įdomu, kad keliama idėja dera su Popiežiaus Pranciškaus požiūriu į pasaulį ir žmogų jame, išsakytą 2015 m. enciklikoje (žr. „Mokslo Lietuvą“, 2015 11 09). Visa tai apibūdina J. Kievišo mokslinių paieškų nuoseklumą ir patvirtina, kad iškelta originali asmenybės tapsmo idėja yra patikima ir perspektyvi, tobulinant asmenybės brandą globalizacijos veikiamame mūsų pasaulyje.
Mokslininkas nesustoja ties tuo, kas jau pasiekta. Jis rengia naują tarptautinę kolektyvinę monografiją, kuri skiriama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regiono tautų dvasingumo sąsajoms ir raidos savitumui šiuolaikinės bendrystės dvasioje. Ne tik ryškūs pasiekimai, bet ir ilgalaikė aktyvi veikla, originalios iniciatyvos ir neretai netikėti sprendimai liudija apie asmenybės savitumą ir yra sektinas pavyzdys jauniesiems mokslininkams.
Sveikiname profesorių Joną Kievišą 75-mečio sukakties proga, džiaugiamės pasiektais laimėjimais ir linkime kūrybingų metų.