Mokytojas yra visados kaip pranašas, jei jis yra stipriai įsirėmęs į gimtąją žemę, į visą joje vykusią istoriją, į joje kerojančius papročius bei tradicijas. Jo žvilgsnis prasiskverbia į ateitį, atskleidžia būsimuosius kelius ir uždavinius ir taip vadovauja tautai.
Antanas Maceina
Istoriką mokytoją ekspertą Juozą Brazauską pažįstu jau daugiau kaip dvidešimt metų. Pati būdama pedagogė ir beveik visą savo gyvenimą – šeimoje ir aplinkoje – bendravusi su pedagogais, ieškojusi tarp jų, Vaižganto žodžiais tariant, „deimančiukų“, nemažai jų atradusi ir juos išryškinusi savo knygose ir straipsniuose, džiaugiausi atradusi ir mokytoją Juozą Brazauską Panevėžyje. Kartkartėmis domėjausi jo veikla. Esu ir straipsnį paskelbusi apie jo pranašiškas įžvalgas, lyginant prieškario Lietuvos ir dabartinės nepriklausomos Lietuvos socialinių šešėlių paraleles, žlugdant Tautos dvasią ir stumiant į neviltį, dažnai ir į fizinį susinaikinimą gabiausius, talentingiausius Lietuvos kultūros kūrėjus (Voverienė Ona. Istoriko iššūkis dabarčiai, kad Lietuvos kultūra turėtų ateitį // Lietuvos Aidas. 2008, geg. 31, priedas „Naujausios žinios, p. 3–4).
Teko dažnai bendrauti su mokytoju, dalyvauti jo rengiamose konferencijose ir jubiliejiniuose renginiuose. Neatsisakė jis padėti ir Lietuvos moterų lygai, kuriai daug metų vadovauju, organizuodavo mums ekskursijas po Žemaitiją. Supažindino su ryškiausiais Žemaitijos kultūros „deimančiukais“: vyskupu Motiejumi Valančiumi, rašytoja Marija Petkevičaitė-Šatrijos Ragana, istoriku Simonu Daukantu, Orvidų šeima, nuvežęs į jų sodybas, parodęs, kaip gyveno ir dirbo šie lietuvių kultūros milžinai. Kelionių metu istorikas daug pasakojo apie žemaičių kovas su kryžiuočiais. Kaip tik iš tų dienų atmintyje išliko jo nuostata: „Jeigu mes saugosime Lietuvą taip, kaip gynė savo žemę žemaičiai, sugebėsime atsilaikyti ir prieš didžiausias negandas… Nors aš pats nesu žemaitis, bet juos labai gerbiu ir jiems lenkiuosi.“ (Juozas Brazauskas. Jeigu mylėtume Lietuvą kaip žemaičiai / Užrašė Jaunius Pocius // Respublika. Priedas „Žalgiris“).
Tautinės mokyklos vizija
Mokytojas Juozas Brazauskas yra vienas iš nedaugelio dabarties mokytojų, tautinės mokyklos kūrėjų praktinėje pedagogo veikloje kūręs lietuvišką tautinę mokyklą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir Lietuvos politikoje pučiant įvairiausiems vėjams iš Rytų ir Vakarų, jis, daug ką prarasdamas, įskaitant ir karjeros galimybę, liko ištikimas tautinės mokyklos idėjai. Ištikimas didžiųjų tautos humanistų – Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino ir Justino Marcinkevičiaus – idėjoms, mokytojas savo pedagoginėje veikloje deklaravo ir vadovavosi lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir lietuviškos tautinės kultūros kultais, jų grožį ir prasmę stengėsi perteikti savo auklėtiniams, pažadinti juose nacionalinę savigarbą, užauginti juos Asmenybėmis, mokančiomis ir pakovoti už savo tautines vertybes. Nebijojo jiems pasakyti, kad Asmenybės – „ryškūs žmonės valdžiai yra nepatogūs“.
Mokytojas Juozas Brazauskas, žinodamas, kad žodis tik moko rasti kelią, o pavyzdys rodo, kaip tuo keliu eiti, dirbo pasiaukojančiai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tais pačiais 1990 m. pasirodė mokytojo Juozo Brazausko parengta Lietuvos istorijos mokymo priemonė „Lietuvos istorija IX klasei“. 1994 m. – jau vadovėlis „Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki Liublino unijos“ (VI–VII klasėms). Vadovėlis, ant kurio viršelio pavaizduoti Baltasis ir Juodasis metraštininkai, neprarado aktualumo ir iki šių dienų, ypač kartojant kursą prieš egzaminus.
1995 m. pasirodė Juozo Brazausko parengtas istorijos vadovėlis VIII–IX klasėms, apimantis laikotarpį nuo Liublino unijos iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Jame pateikta daugybė schemų, diagramą, padedančių suvokti šį sudėtingiausią Lietuvos istorijoje periodą. Tais pačiais metais buvo išleistas „Lietuvos istorijos vadovėlis“ VIII klasei, 1996 m. – istorijos vadovėlis rusakalbėms mokykloms Lietuvoje ir Estijoje „Senojo pasaulio istorija“ (Istorija drevnego mira). Jame Lietuvos istorija pateikiama plačiame senovės istorijos kontekste. Vadovėlis parengtas su bendraautoriumi M. Kiiv.
1996 m. pasirodė Juozo Brazausko parengtas Lietuvos istorijos vadovėlis VIII–IX klasėms Brailio raštu (1996). 1998 m. su kolegomis parengė vadovėlį „Naujausių laikų istoriją“, kuriame atskleistas ir Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo laikotarpis. Kai kurie Lietuvos istorikai, deja, vadovėlį sutiko labai prieštaringos kritikos banga. 1999 m. kartu su S. Jurkevičiumi ir K. Petrausku J. Brazauskas parengė pirmąjį integruotą naujųjų amžių istorijos vadovėlį IX klasei, apimantį laikotarpį nuo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kuris naudojamas Lietuvos mokyklose iki šiol.
Mokytojui Juozui Brazauskui pavyko sutelkti Latvijos, Lietuvos ir Estijos mokytojus ir kartu parašyti bei 2000 m. išleisti „Baltijos šalių istoriją“. Dabar ši knyga yra naudojama kaip istorijos skaitinių variantas vyresniųjų klasių moksleiviams. Tais pačiais metais išėjusiuose „Lietuvos istorijos skaitiniuose V klasei“ pateikta romantizuota gimtojo krašto istorija. Kartu su Lenkijos istoriku Broniumi Makausku 2003–2004 m. J. Brazauskas parengė istorijos vadovėlius „Lietuvos praeities puslapiai“: I knyga – VII–VIII klasėms; II knyga – IX klasei; III knyga – X klasei, apimančius Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Šiuose vadovėliuose pirmą kartą gana plačiai pateikta Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo istorija ir naujausia Lietuvos istorija Europos Sąjungos kontekste. Šį kartą Lietuvos istorikai vadovėlį sutiko ramiai ir gana pagarbiai. 2009 m. šis vadovėlių ciklas išleistas rusų ir lenkų kalbomis Brailio raštu.
Istorijos mokytojas parengė daugiau negu 30 knygų – mokyklinių vadovėlių, skaitinių, mokymo priemonių, vaizdo priemonių, brošiūrų, monografiją „Dailininkė Marcė Katiliūtė“ (2006), enciklopedinio pobūdžio knygelę „Vaikams apie Lietuvos valdovus“ (2010), „Kaip mokysimės šiandien?“, „Išlieka tai, kas užrašyta“ (2012) ir kt. Knyga „Vaikams apie Lietuvos valdovus“ buvo pristatyta respublikinei Lietuvos leidėjų asociacijos ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įsteigtai „Patrioto“ premijai, kaip aktualus darbas, ugdant jaunosios kartos tautinę ir pilietinę savimonę. 2011 m. leidykla „Magilė“ išleido Juozo Brazausko knygą „100 klausimų ir atsakymų apie Lietuvos istoriją“. Ši parankinė knyga greitai tapo viena moksleivių mėgstamiausių Lietuvos istorijos pažinimo priemone, skatinanti istorinę savimonę.
Penkerius metus mokytojas kartu su savo auklėtiniais dalyvavo rašinių konkurse „Nacionalinių vertybių rinkimai“, kurį organizavo dienraštis „Respublika“, ir pelnė aukštus įvertinimus. 1993 m. už parengtą mokymo literatūrą mokytojui J. Brazauskui, vienam pirmųjų Lietuvoje, Panevėžio miesto savivaldybė suteikė Nusipelniusio panevėžiečio vardą mokslo srityje. 2013 m. Seimo komisija apdovanojo mokytoją G. Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
2015 m. rudenį darbštus ir talentingas mokytojas Juozas Brazauskas baigė mokslinę ir pedagoginę veiklą. Ar jis sielojasi, netekęs darbo? Manau, kad ne. Ar yra ko gailėtis? „Mokykla nepasikeitė nuo sovietmečio: komandavimas, valdžios, politikų diktatas. Visiškai nukrypome nuo tautinės mokyklos. Didelis diktatas iš Europos Sąjungos institucijų: suvienodinti mokyklas, kad jos nebūtų nacionalinės, kad būtų „europietiškos“… Kaip anksčiau sėdintys Kremliuje žiūrėjo, kad Gruzijoje, Latvijoje, Estijoje ar Maskvoje būtų tas pats, dabar tas pat ir su Europa.“ (cituojama: Brazauskas Juozas. Mums vėl reikia V. Kudirkos // Respublika: priedas „Žalgiris“, Nr. 172). Tautinė tapatybė gana sparčiai nyksta. Net ir patiems entuziastingiausiems svyra rankos.
Svarbiausia – uždegti žiburį sieloje
Mokytojas Juozas Brazauskas tai žino iš savo patirties. Ji atėjo dar vaikystėje, kai jo lietuvių ir literatūros mokytoja Danutė Muzikevičienė pakvietė jį, kaip geriausio kontrolinio rašinio autorių, perskaityti šį rašinį visai klasei. Mokytoja šį darbą labai gyrė. Juozukui tai buvo netikėta ir lemtinga: jo sieloje buvo uždegtas žiburys, nulėmęs jo profesinę veiklą. Baigęs vidurinę, jis svajojo studijuoti žurnalistiką, tačiau bandymas buvo nesėkmingas. Tais metais iš stojančiųjų į žurnalistiką buvo reikalaujama darbo stažo. Juozas jo neturėjo. Todėl įstojo į Istorijos fakultetą, tikėdamasis, kad ateityje padėtis Vilniaus universitete pasikeis ir antrame arba trečiame kurse galės pereiti į žurnalistiką. Tačiau, aplinkybėms susiklosčius, Juozas Brazauskas tapo istoriku ir pedagogu. Geru pedagogu. Talentingu.
Uždegti sieloje žiburį, deja, ne kiekvienas mokytojas gali. Tik tas, kuris myli vaiką, moka atrasti takelį į jo širdelę. Žinodamas, kad jam reikės perimti iš pradinės mokyklos ketvirtokus ir tapti penktosios klasės auklėtoju, Juozas Brazauskas visą semestrą lankė ketvirtokų pamokas. Patyręs mokytojas jau žinojo, kaip sunku to amžiaus moksleiviams pereiti prie dalykinės mokymosi sistemos: daug naujų mokytojų, ne visi jie giedrais veidais, daug dalykinių kabinetų (kaip juos rasti) ir daug naujų pamokų, kaip jas įveikti ir pamėgti. Su žinomu ir draugišku auklėtoju visa tai – daug paprasčiau ir net įdomu.
Savo pedagoginėje veikloje mokytojas J. Brazauskas dažnai, ypač mokydamas sunkesnių temų, naudojo žaidybinius elementus, mokinių ekskursijas. Iš pradžių – po mokyklos apylinkes, vėliau – ir po visą Lietuvą, supažindindamas su istorinėmis Lietuvos vietovėmis ir paminklais. Siekdamas uždegti sieloje žiburį, kiekvienas mokytojas turėtų atrasti raktą nuo vaiko širdelės. O jie – skirtingi. Kiekvienas vaikas – individualybė. Todėl tai nėra lengva. Mokytojas istorikas atrado tą raktą, kuris tiko daugumai jo auklėtinių – visada ir visur – pamokoje, auklėjimo valandėlėje, pokalbiuose su moksleivių tėvais, mokslinėje ir viešojoje spaudoje – sakyti tiesą, anot jo paties, „istorinius įvykius įvardyti tikruoju vardu“.
Nevengdamas būti mūsų laikais nepopuliarus, kalbėdamas ir rašydamas apie pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, remdamasis daugybės istorinių šaltinių analize, jis pritarė krikščionių demokratų veikėjo J. Matulionio išvadoms, kad „Antanas Smetona istorijoje bus minimas, kaip vienas Lietuvos nepriklausomybės skelbėjų, kūrėjų, kaip jos pirmasis ir paskutinysis prezidentas. Bet kartu jis bus minimas ir kaip diktatūrinio režimo puoselėtojas, kaip konservatorius, antidemokratas… Jis kovojo už lietuvių vienybę, bet jo valdymo metu Lietuvos politinė visuomenė buvo labiausiai susiskaldžiusi. Skelbė toleranciją ir pažangą, o jo valstybės aparatas persekiojo kitaip galvojančius.“ (Brazauskas Juozas. Visuomenės žadinimas iš politinio ir kultūrinio gyvenimo sąstingio // Kn.; Brazauskas J. Išlieka tai, kas užrašyta. – Panevėžys, 2012. – P. 8–15)
Straipsnyje minėjau istoriko J. Brazausko monografiją „Dailininkė Marcė Katiliūtė“, kurioje autorius įžvelgė prieškario nepriklausomos Lietuvos ir dabartinės Lietuvos vadovų požiūrio paralelę į kultūrą ir jos kūrėjus. Nudvasintai, sumaterialėjusiai visuomenei, ypač vadovams, nesuprantamos tokios sąvokos, kaip tauta, tautiškumas, tautinė kultūra, tautos garbė, tautos valia, tautos prestižas pasaulio kultūros kontekste, tautos genijus, kaip didžiausia išliekamoji tautos vertybė. Tai suvokiau tik susipažinusi su šiuo metu talentingiausių ir, galima sakyti, tautiškiausių Lietuvoje dailininkų bendruomene – Vilniaus menininku klubu „Plekšnė“. „Apčiuopiau“, kuo ir kaip jie gyvena. Daugelio jų, pačių talentingiausių, kūrybos sąlygos dabartinėje Lietuvoje yra ne ką geresnės, nei buvo Marcės Katiliūtės anoje nepriklausomoje Lietuvoje. Tada supratau, kad monografijos autorius, doras ir sąžiningas kultūros žmogus, istorikas, žvelgdamas į praeitį, metė iššūkį dabarčiai, kad Lietuvos kultūra turėtų ateitį.
Kitas mokytojo raktas į jo auklėjamų moksleivių širdis, dominuojantis jo pedagoginėje veikloje, – gaivinti ir puoselėti tautos dvasines vertybes. Tai supratau mokytojo 60-mečiui skirtoje konferencijoje. Mačiau, su kokiu entuziazmu ir spindinčiomis akimis jo auklėjamosios klasės moksleiviai dainavo patriotines dainas, sukurtas pagal Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Pauliaus Širvio eilėraščius. Su didele meile moksleiviai skaitė ir tų autorių eiles. Supratau ir kitką: šie vaikinukai ir mergaitės, išugdyti mokytojo Juozo Brazausko ir jo pasekėjų, greitai ateis į visavertį Lietuvos gyvenimą ir bus čia Lietuva, kad ir kaip tie, svetimi savame kieme, rašytojo Petro Dirgėlos žodžiais tariant, „kurie įsipareigojo būti svetimos valstybės vietininkais savo tėvynėje“ nenorėtų. Čia ir yra Mokytojo patrioto gyvenimo esmė.
Vadovaudamas Panevėžio miesto Švietimo skyriaus Pedagogų švietimo centrui, mokytojas-ekspertas Juozas Brazauskas 1998-1999 m. parengė kvalifikacijos kėlimo programą klasių vadovams „Pilietiškumo ugdymas mokykloje“, kurioje visas trečiasis skyrius, šalia kitų temų, buvo skirtas tautinės savimonės gilinimui, Tėvynės sampratai, tautiniams simboliams, pagarbos jiems reiškimui, kitų tautų ir tautinių mažumų tolerancijai. (Brazauskas Juozas. Moksleivių pilietiškumo ugdymas // ten pat, p. 16–22).
Papildydamas šią programą, mokytojas parašė kelias dešimtis straipsnių, skirtų moksleivių pilietiškumui ir tautiškumui ugdyti. 2008 m. dienraščio „Respublika“ rašinių konkurse „Nacionalinių vertybių rinkimai. 2008“ vertybėmis pripažinti Juozo Brazausko straipsniai „Vyskupas Kazimieras Paltarokas“ ir „Lietuvos himno atsiradimas“. 2011 m. rašinių konkurse „Nacionalinių vertybių rinkimai. 2011“ vertybėmis pripažinti J. Brazausko straipsniai: „Medalis Kauno sporto halei“; „Nuosavas laivynas – jūrinės valstybės pasididžiavimas“ ir „Atminimo ženklas partizanų motinoms“. 2009 m. istorikas J. Brazauskas apdovanotas Lietuvos vardo tūkstantmečio medaliu.
„Išlieka tai, kas užrašyta“
Jau minėtoje mokytojo istoriko Juozo Brazausko konferencijoje, skirtoje jo 60-osioms gimimo metinėms, jo auklėjamoji klasė surengė įspūdingą koncertą, kuriame skambėjo gražiausios lietuvių poetų eilės ir pagal jas sukurtos dainos. Mokytojas visiems savo auklėtiniams, dalyvavusiems iškilmėse, ir renginio svečiams padovanojo savo knygą „Išlieka tai, kas užrašyta“ (Panevėžys, 2012). Knygoje perspausdinti šiame straipsnyje minėti ir cituoti mokytojo straipsniai, pateikiamas naujausių laikų Lietuvos istorijos įvykių 1918 m. Vasario 16-osios ir 1990 m. Kovo 11-osios, kaip svarbiausių Lietuvos valstybingumo atkūrimo datų, vertinimas, nupintas ryškiausių Lietuvos „deimančiukų“ vainikas, skirtas žymiausiems Lietuvos pedagogikos filosofams ir mokytojams – Vydūnui, Antanui Maceinai, Stasiui Šalkauskiui, Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Julijonui Lindei-Dobilui, prof. Kaziui Pakštui, mokytojams Esmaičiui (S. Matijošaičiui), M. Mačerniui, V. Čižiūnui, V. Ruzgui, A. Vireliūnui, P. Šinkūnui, J. Jablonskiui, J. Laužikui, A. Vokietaičiui, M. Grigoniui, Marijai Giedraitienei, Jurgiui Elisonui, Onai Maksimaitienei, taip pat jų gyvenimui ir pedagoginei veiklai, kuriant Lietuvos tautinę mokyklą ir tarnaujant lietuvių tautai ir valstybei. Tai įkvepiantys lietuvybės ir jos tautinės dvasios kūrėjų pavyzdžiai. Mokytojo knyga – puiki dovana, priminsianti jo auklėtiniams dienas, praleistas kartu mokykloje ir įvairiausiuose renginiuose. Ši knyga lyg tylus įpareigojimas jiems perimti iš savo Mokytojo ir Auklėtojo atsakingiausią estafetę – tarnauti savo Tautai ir kurti savo Nepriklausomą Valstybę.