Pabaiga. Pradžia – Nr. 3 (557)
Prof. K. J. Aleksa nusipelnė studentų, atvykusių iš mažų miestelių ir kaimų, pagarbą. Jo pastangomis prie Žemės ūkio akademijos buvo atidaryta Namų ūkio sekcija. Profesoriui rūpėjo sunki moters padėtis Lietuvos kaime. Jis norėjo, kad mūsų šalies kaimo merginos ir moterys siektų joms reikalingo ir naudingo aukštojo išsilavinimo, o jį įgijusios sugrįžtų į savo ūkius, savo šeimų tvirtoves. Kaip minėta, jis pirmas Lietuvoje atliko šios krypties sociologinius tyrimus ir savo lėšomis išleido knygelę gražiu pavadinimu „Lietuvos moteris sodietė”, kūrė projektus, kaip būtų galima palengvinti moterų darbo sąlygas kaime. Žemės ūkio akademijos studentės profesorių nuoširdžiai ir su pasididžiavimu vadino Mūsų tėvu.
1932 m. Lietuva prof. K. J. Aleksos pastangomis tapo Tarptautinio epizootijų biuro, įsikūrusio Paryžiuje, nare. 1932–1938 m. profesorius buvo nuolatinis Lietuvos atstovas šiame biure, jo sesijose skaitė pranešimus. 1937 m. įstojo į Lietuvos gamtininkų draugiją. Prof. K. J. Aleksa buvo vienas iš Lietuvos veterinarijos akademijos steigėjų ir kūrėjų. 1938 m. rugsėjo 1 d. pradėjęs dirbti Lietuvos veterinarijos akademijoje, buvo šios aukštosios mokyklos pirmasis ir vienintelis profesorius Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu.
duktė Zofija, sūnus Viktoras. Apie 1925 m. daryta asmeninio archyvo nuotrauka
Nepriklausomoje Lietuvoje prof. K. J. Aleksa aktyviai bendradarbiavo spaudoje, rašė į leidinius „Veterinarija ir zootechnika”, „Žemės ūkis” ir „Ūkininko patarėjas”, „Lietuvos aidas”, „Kultūra”, „Lietuvos žinios”, „Lietuvos dirva”, „Lietuva”, „Tėvynės sargas” ir kt. Parašė knygas: „Trumpa naminių gyvulių fiziologija”, „Naminių gyvulių anatomija”, „Paveldėjimas gyvulininkystėje”, „Gyvulių anatomijos ir fiziologijos pagrindai”, „Naminių gyvulių veisimas” ir kitas. Daug darbų liko rankraščiuose, iš kurių didžiausias – „Arklininkystė“.
Profesorius rinko žinias apie nuodingus augalus ir gautus duomenis skelbė spaudoje, pirmasis pradėjo rašyti Lietuvos veterinarijos istoriją. Jis – unikalios pasaulinės veterinarijos istorijos, išleistos 1936 m. Tulūzoje (Prancūzijoje), bendrautoris. Tapęs veterinarijos ir zootechnikos fiziologijos mokslo pradininku Lietuvoje, K. J. Aleksa kūrė lietuviškus veterinarijos terminus. Daug važinėjo po Lietuvą, skaitydamas paskaitas visuomeninėmis ir mokslinėmis temomis, dalyvavo įvairiuose kongresuose ir suvažiavimuose Lietuvoje bei užsienyje: Estijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir kt., neretai ne tik kaip aktyvus jų dalyvis, bet ir organizatorius. Buvo aktyvus įvairių mūsų krašte veikusių draugijų narys. Su žmona Marija šelpė ir globojo Lietuvos vaikus našlaičius.
Sunkūs okupacijos metai
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prof. K. J. Aleksa greit buvo atleistas iš Veterinarijos akademijos ir valdžios paskirtas laisvai samdomu veterinarijos gydytoju. 1941 m. Vokietijai okupavus Lietuvą, profesoriaus gyvenimas netapo lengvesniu, nors tų metų rudenį Lietuvos veterinarijos akademijos taryba jam suteikė garbės daktaro vardą už ypatingus nuopelnus Lietuvos veterinarijos mokslo pažangai. Jam net nebuvo leista gyventi Kaune. Prof. K. J. Aleksa bendradarbiavo su Lietuvių aktyvistų fronto nariais, rizikuodamas gyvybe, slėpė kitatautę moterį nuo išvežimo darbams Vokietijoje.
Iš Lietuvos traukiantis vokiečiams, išvyko ir didelė dalis lietuvių, tarp kurių buvo daug inteligentų, išsigandusių galimo naujo enkavedistų teroro. Profesorius puikiai suprato, kad išvykęs į užsienį galėtų laisviau ir geriau gyventi nei okupuotoje Lietuvoje, tačiau meilė Lietuvai, pasišventimas Lietuvos veterinarijos akademijai ir moralinė nuostata, kad jis reikalingas savajam kraštui, paskatino likti Tėvynėje. 1944 m. vokiečiams pasitraukus iš Kauno, kai Lietuvos veterinarijos akademijai ypač trūko pedagogų, jis buvo paskirtas Specialiosios zootechnikos katedros vedėju. Netrukus K. J. Aleksa tapo prorektoriumi mokymo ir mokslo reikalams. Jis aktyviai įsitraukė į Lietuvos veterinarijos akademijos, kuri buvo okupantų nusiaubta, atkūrimą, tačiau 1946 m. iš prorektoriaus pareigų pasitraukė ir atsidėjo tik moksliniam ir pedagoginiam darbui.
1948 m. V. Niunka ataskaitiniame laiške VKP(b) CK sekretoriui A. Ždanovui išdėstė septynių Lietuvos mokslininkų, tarp kurių yra ir prof. K. J. Aleksa, „klaidas“. 1949 m. LKP(b) VI suvažiavime A. Sniečkus pabrėžė, kad trys aukštųjų mokyklų dėstytojai, tarp jų ir prof. K. J. Aleksa, savo klaidų neištaisė. Nors grėsė dideli pavojai, tačiau profesorius dažnai lankydavosi LVA Studentų mokslinės draugijos patalpose ir ten skaitydavo tuo metu uždraustą genetikos kursą. Jis globojo tautiškai nusiteikusius studentus, net iš savo santaupų skirdavo jiems premijas už gerus mokslo darbus. Nepaisydamas garbingo amžiaus ir silpnos sveikatos, prof. K. J. Aleksa visada, paprašytas kaimo žmonių, vykdavo apžiūrėti ir gydyti sunegalavusių gyvulių, nemokamai jiems padėdavo. Vis dėlto tuometinė valdžia prof. K. J. Aleksai jau buvo numačiusi „perkėlimą“ į Sibirą. Tai akivaizdu iš likusių archyvuose dokumentų. Tik J. Stalino mirtis išgelbėjo profesorių nuo tremties.
Nepaisydamas prastos sveikatos, patirtų moralinių ir materialinių skriaudų, prof. K. J. Aleksa visą laiką įtemptai dirbo mokslinį darbą. Jis pirmasis ištyrė Veršvų ir Kapitoniškių kapinynuose iškastus žirgų griaučius ir nustatė jų amžių, lytį, ūgį, vadovavo disertacijų rengimui, dalyvavo jų gynime. 1956 m. LVA dėstytojų kolektyvas vieningai iškėlė prof. K. J. Aleksos kandidatūrą į Lietuvos SSR Mokslų akademijos narius korespondentus.
Nors ir persekiojamas okupantų valdžios bei saugumo informatorių, profesorius visą gyvenimą išliko dėmesingas savo doriems auklėtiniams, bendradarbiams, kaimo žmonėms, kaimynams ir neturtingiems gyventojams. Ilgai trukusi psichologinė įtampa ir, doc. V. Buržienės žodžiais tariant, „toks didžiulis darbo krūvis palaužė iš pažiūros stiprią profesoriaus prigimtį, tačiau, nors ir varginamas skausmų, jis niekada nesiskųsdavo savo negalavimais, pavargimu ar kitais žmogiškais rūpesčiais“. 1956 m. lapkričio 6 d. prof. K. J. Aleksa mirė. Palaidotas Kaune, Eigulių kapinėse.