MOSTA direktorės interviu
„Visos aukštųjų mokyklų iniciatyvos telkti potencialą yra sveikintinos“, – teigė Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro direktorė Jurgita Petrauskienė, komentuodama neseniai paskelbtus pranešimus apie Kauno technologijos universiteto ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto partnerystę bei planuojamą KTU ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) susijungimą.
Pasak jos, jeigu būtų rasti efektyvūs mechanizmai, skatinantys akademines bendruomenes bendradarbiauti, vykdant jungtines studijų programas, bendrus tyrimus ir bendrai naudojant turimą infrastruktūrą, Lietuvos aukštosios mokyklos taptų stipriais tarptautinės mokslo ir studijų erdvės dalyviais.
– Aukštojo mokslo diplomą Lietuvoje gauna ir kolegijų, ir universitetų absolventai. Koks realus skirtumas tarp šių įstaigų? – paklausėme J. Petrauskienės.
– Pasaulinė praktika rodo, kad universitetai ir kolegijos, nors ir priskiriami aukštojo mokslo sektoriui, nėra tapatūs. Studijos universitete yra grįstos mokslu, jomis siekiama parengti išsilavinusį, dabartinio pasaulio poreikius atitinkantį žmogų. Universitetai nėra orientuoti į konkrečių specialistų rengimą. Plačiame kontekste labai svarbi yra universiteto mokslinė veikla, jos lygis ir visuomenės bei ūkio poreikių atitikimas, indėlis į visuomenės ir valstybės raidą. O kolegijų tinklas Lietuvoje yra regioninis. Kolegijos rengia vidurinės grandies vadovus, specialistus, turinčius praktinių įgūdžių, kurie svarbūs regionų vystymuisi. Tikėtina, kad kolegijos absolventas turėtų rasti darbo vietą būtent tame regione, o studijų programos, siūlomos kolegijose, turėtų atspindėti to regiono poreikius. Mokslinės veiklos kokybė nėra tas kriterijus, kuris yra svarbiausias kolegijoms.
– Kokia yra reali aukštojo mokslo situacija Lietuvoje?
– Esant labai dideliam aukštųjų mokyklų tinklui ir labai plačiai studijų programų pasiūlai, vyksta arši konkurencija tarp universitetų, tarp kolegijų ir netgi tarp universitetų ir kolegijų. Ta konkurencija vargu ar veda į kokybę. Siekiant stiprinti kokybę, reikia kompleksinių sprendimų. Valstybės rankose yra trys labai svarbūs instrumentai: strategija, finansavimo ir kokybės užtikrinimo modeliai. Valstybė turėtų prisidėti įgyvendinant strateginius tikslus, vertinti aukštąsias mokyklas pagal vykdomos mokslo ir studijų veiklos kokybę ir atitinkamai jas finansuoti.
– Kalbate tariamąja nuosaka: „turėtų, būtų, galėtų“… O kaip yra iš tiesų?
– Nemanau, kad Lietuvoje ar kur nors kitur pasaulyje valstybė galėtų labai tiksliai suformuluoti poreikį universitetams. Jie visada atliko labai svarbų vaidmenį valstybės vystymesi, skatinant jos pažangą, formuojant visuomenę. Antra vertus, jei aukštosios mokyklos steigėjas yra valstybė, ji turėtų inicijuoti dialogą ir ieškoti sprendimų kartu su akademine bendruomene. Reikia politinės valios pradėti tokį sudėtingą procesą. Aukštojo mokslo strategija – ne dokumentas, o sutarimas, bendrų veiksmų planas ir pasiryžimas jį įgyvendinti.
– Minėjote labai didelę studijų programų pasiūlą. Gal galėtumėte pakomentuoti plačiau?
– 2014–2015 m. duomenimis, stojantiesiems buvo siūlomos 1182 pirmosios ir antrosios studijų pakopos programos. Jaunam žmogui susiorientuoti tokioje aibėje – sudėtinga. Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad studijų programų temos dubliuoja viena kitą. Daugėja tokių, kurios priima vis mažiau studentų. Ypač didėja socialinių mokslų studijų programų pasiūla. Pavyzdžiui, 2010 m. buvo siūlomos 136, o 2015 m. – jau 205 studijų programos.
– Studijų programų daugėja, nors mažėja ir valstybės skiriamas finansavimas socialiniams mokslams, ir potencialių studentų skaičius.
– Būtų neteisinga sakyti, kad visos naujos programos yra nereikalingos ar nekokybiškos, tačiau stojantiesiems labai linkėčiau pasidomėti daugiau nei pavadinimu: pasiskaityti studijų programų aprašus, pasidomėti turiniu, dalykais, kurie dėstomi, kvalifikacijomis, kurios yra suteikiamos. Būtų daug paprasčiau, jeigu būtų stipriau plėtojami mechanizmai, skatinantys aukštąsias mokyklas bendradarbiauti tarpusavyje, vykdyti jungtines studijų programas ir atsisakyti tų, kurios daugelį metų nesurenka studentų. Svarbu, kad aukštosios mokyklos konkuruotų tarpusavyje kokybės, o ne kiekybės parametrais.
– Antra vertus, stebime tokį reiškinį, kad mažai studentų surenka ne socialinių, o technologijos mokslų srities programos – tekstilės, gamybos inžinerija, nors šiems specialistams siūlomas ir garantuotas darbas, ir aukštas atlyginimas, ir galimybės tobulėti.
– Atlikę „pilotinį“ absolventų įsidarbinamumo tyrimą, pamatėme, kad geriausiai įsidarbinti sekasi matematikos, kompiuterijos mokslų absolventams ir įgijusiems farmacininko, odontologo kvalifikaciją bei inžinieriams, baigusiems technologijų krypties studijas. Gali būti, kad į technologinius mokslus įstoti yra šiek tiek sudėtingiau, nes reikia būti išlaikiusiais fizikos, matematikos, chemijos ar kitų gamtos mokslų egzaminus, kuriuos, kaip rodo brandos egzaminų analizė, laikyti renkasi nedidelė moksleivių dalis.
– Aukštojo mokslo stebėseną MOSTA atlieka jau kone 10 metų. Kokie ryškiausi pokyčiai?
– Aukštasis mokslas vis labiau tampa masiniu. Tai būdinga ir Lietuvai, ir kitoms Europos valstybėms, tačiau dėl demografinių pokyčių Lietuvoje abiturientų skaičius kasmet mažėja. Šiek tiek auga studijų tarptautiškumo rodikliai, susiję su didėjančiu „Erasmus“ ir kitų tarptautinių mainų programų populiarumu. Mokslinės veiklos finansavimas Lietuvoje yra tikrai labai menkas, ir kuo toliau, juo labiau jis tampa priklausomas nuo struktūrinių fondų paramos. Tai tikrai labai didelis iššūkis. <…> Tačiau yra ir gerų dalykų. Vykdomas konkursinis mokslinės veiklos finansavimas, siekiama didinti veiklos tarptautiškumą, labai daug investuota į mokslo infrastruktūros atnaujinimą.
– Jūsų tyrimai rodo, kad valstybė per mažai remia mokslinę veiklą.
– Vienas dalykas yra finansavimo apimtis, kitas – jo panaudojimo efektyvumas. Mūsų atliktame palyginamajame mokslo veiklos vertinime buvo įvardyti rimti sisteminiai iššūkiai: sistemos fragmentacija ir mokslinės veiklos dubliavimas. Kita skaudi vieta moksle yra žmogiškasis potencialas. 2014–2015 m. į doktorantūrą buvo priimti tik 2 proc. visų stojančiųjų. Kad būtų užtikrintas pakankamas mokslo potencialo atnaujinimas, remiantis tarptautine praktika, stojančiųjų į doktorantūrą, turėtų būti bent 5 proc. <…>
– Viena iš aukštojo mokslo sistemos problemų – pernelyg platus aukštųjų mokyklų tinklas. Koks skaičius būtų optimalus?
– Jeigu milijonui gyventojų Europos šalyse tenka 4,6 aukštosios mokyklos, tai Lietuvoje – 14,5. Universitetai ir kolegijos labai skirtingi, todėl sunku įvardinti konkretų skaičių. Ar Lietuvai reikia 47 aukštųjų mokyklų (kai kurios iš jų yra labai specializuotos), ar jos gali veikti kokybiškai – į šiuos klausimus turėtų būti rastas atsakymas. Akademinė bendruomenė kartu su valdžios atstovais turėtų ieškoti išeičių. Jeigu norime Europos, pasaulio žemėlapyje išlikti kaip šalis, kuri plėtoja kokybišką aukštąjį mokslą, rengia aukštos kokybės specialistus, vykdo konkurencingus tarptautinio lygio mokslinius tyrimus, turime rasti tą sprendimą.
– Į kurios šalies aukštojo mokslo sistemą galėtume lygiuotis?
– Būtų labai paprasta, jeigu būtų galima „nusirašyti“ pokyčių planą nuo kitų. Deja, tai neįmanoma, nors sektinų pavyzdžių – nemažai. Galima paminėti estus, kurie priėmė labai skausmingus ir sunkius sprendimus, optimizuodami aukštųjų mokyklų tinklą. Šiandien Estija, nors jau atlikusi vieną reformą, ketina aukštųjų mokyklų tinklą optimizuoti iki trijų. Aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo sprendimai įgyvendinti ir Prancūzijoje, ir Danijoje, ir Suomijoje. Lietuva neturėtų būti išimtis. Reformos yra tuo skausmingesnės, kuo ilgiau delsiama jas atlikti. Dabar turime unikalią progą tai padaryti, nes Lietuvos mokslui, studijoms, inovacijoms vis dar skiriama didelė struktūrinių fondų parama. Jeigu tų lėšų neišnaudosime efektyviai, siekdami tapti konkurencingesni tarptautiniame lygmenyje, mes to padaryti tiesiog negalėsime. Parengta pagal KTU Viešosios komunikacijos skyriaus pranešimą