Studija apie gyvenimo kokybės matavimą

Prof. dr. Ona Gražina Rakauskienė

Siekiant skleisti mokslinių tyrimų rezultatus ir gilinti visuomenės kompetenciją socialinių procesų vertinimo klausimais, šių metų pradžioje Lietuvos mokslų akademijoje buvo pristatyta Mykolo Romerio universitete parengta mokslo studija „Gyvenimo kokybės matavimo rodiklių sistema ir vertinimo modelis“. Studijos autoriai: Ona Gražina Rakauskienė, Algirdas Monkevičius, Stasys Puškorius, Vaida Servetkienė, Marija Čaplinskienė, Aistė Diržytė, Olga Ranceva, Tatjana Bilevičienė, Eglė Kazlauskienė, Rima Žitkienė, Dalia Štreimikienė, Rita Bieliauskienė, Alfonsas Laurinavičius, Eglė Krinickienė. Studija parengta, vykdant projektą „Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybės matavimo rodiklių sistemos ir vertinimo modelio sukūrimas“ (projekto kodas VP1-3.1-ŠMM-07-K-03-032), finansuojamą Europos socialinio fondo lėšomis pagal žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos priemonę „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai“ (visuotinė dotacija).

Knygos sutiktuvių renginyje jos turinį atskleidė autoriai: MRU rektorius dr. Algirdas Monkevičius, habil. dr. O. G. Rakauskienė, habil. dr. Stasys Puškorius, dr. Alfonsas Laurinavičius, dr. Aistė Diržytė ir dr. Eglė Krinickienė. Studijoje nagrinėta tematika sulaukė didelio susidomėjimo, todėl po autorių pasisakymų renginio dalyviai dar ilgokai diskutavo. Pagrindiniai teiginiai, iškelti šiame darbe, aprėpia keletą aspektų.

 

Naujos vertinimo sistemos sukūrimo būtinybė

Pastaraisiais metais pasaulyje sustiprėjo nusivylimas universaliais monetariniais metodais, grįstais pinigų ir fiskalinės politikos prioritetais. Keičiasi šiuolaikinės ekonomikos vertinimo paradigma – radikaliąją liberaliąją Vašingtono konsensuso doktriną labai aštriai kritikuoja pasaulio ekonomikos korifėjai, tarp kurių matome ir naujuosius Nobelio premijos laureatus. Šią doktriną pamažu išstumia modernusis požiūris, vertinantis ekonomiką žmogaus dalyvavimo aspektu, atsižvelgiant į socialinius jos prioritetus. Skirtingai nuo technokratiškosios praktikos, įsigalėjusios ir Lietuvoje, kai rinkos ekonomika nuošaly palieka žmogų, Europos Sąjungos valstybėse lyderėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Skandinavijos šalyse ir Šveicarijoje, ekonomikos reformos vis labiau orientuojamos į tikslus, kurių norėtų siekti visuomenė. Tai tikslai, kurie gyvybiškai svarbūs daugumai žmonių – visiškas užimtumas ir aukšta visuotinė gyvenimo kokybė. Tik atsižvelgiant į šiuos prioritetus galima tikėtis sukurti tvirtus pagrindus ekonomikai augti, verslui modernizuoti ir konkurencingumui didinti, sukuriant pastovų valstybės biudžeto pajamų šaltinį.

2008 m. tuometinio Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy iniciatyva buvo sudaryta Ekonomikos būklės ir socialinės plėtros įvertinimo komisija, kuriai vadovavo Nobelio premijos laureatas, buvęs Pasaulio banko viceprezidentas, Kolumbijos universiteto profesorius Joseph Stiglitz. Šioje komisijoje dirbo ir žinomas ekonomistas, Nobelio premijos laureatas, Harvardo universiteto profesorius Amartya Senas bei Prancūzijos Politikos mokslų instituto profesorius Jean-Paul Fitoussi. Komisijos pateiktos „Ekonominės ir socialinės pažangos ataskaitos“ išvada skamba kaip radikalus iššūkis ligi šiol taikomai socialinės ir ekonominės plėtros vertinimo rodiklių sistemai. Bendrieji ekonomikos rodikliai, tokie kaip BVP, infliacija ir biudžeto deficitas, neatspindi tikrosios ekonominės situacijos. Realią ūkio būklę ir valstybės politikos efektyvumą parodo žmonių gyvenimo gerovė, t. y. gyvenimo kokybės indikatoriai. Reikšmingiausia autoritetingos komisijos rekomendacija – vietoje į pelną ir finansus orientuotos statistikos taikyti gyventojų gerovę atspindinčią rodiklių sistemą, kuri aprėpia šias dimensijas: darbą ir užimtumą, materialinius gyvenimo lygio rodiklius, sveikatą, išsilavinimą, galimybę daryti įtaką valdžios sprendimams, socialinius ryšius ir dalyvavimą bendruomenėje, gyvenamąją aplinką ir ekologiją, fizinį ir ekonominį saugumą.

2015 m. Nobelio ekonomikos premija paskirta britų mokslininkui Angus Deaton už indėlį į „vartojimo, skurdo ir gerovės analizę“. A. Deaton metodologinis požiūris grindžiamas duomenimis apie individo patirtį ir namų ūkių elgseną. Mokslininko nuomone, tai įgalina pasiekti efektyvesnių rezultatų, turinčių kur kas didesnę reikšmę nei standartizuoti makroekonomikos modeliai. Siekiant sukurti ekonominę politiką, kuri skatintų gerovę ir mažintų skurdą, pirmiausia reikia gerai suprasti individo vartojimo principus, tiek turtingų, tiek ir skurdžių namų ūkių. Individualaus vartojimo problemų tyrimai paskatino nagrinėti neatsiejamus nuo vartojimo gyvenimo kokybės ir sveikatos klausimus. Anot A. Deaton, atskirų vartotojų pasirinkimo svertų suvokimas padeda sukurti ekonominę politiką, skatinančią visuomenės klestėjimą ir mažinančią skurdą.

Deja, žmogaus gyvenimo kokybės koncepcija nepakankamai atspindėta Lietuvos strateginiuose dokumentuose, jai neteikiama prioritetinė reikšmė. Antraeilis dėmesys gyventojų gyvenimo kokybės rodikliams – vienas esminių mūsų ekonominės politikos bruožų. Pastaraisiais metais matome vis naujus bandymus sumažinti valstybės biudžeto deficitą, mažinant valstybės išlaidas, didinant mokesčių tarifus ir įvedant naujus mokesčius, deklaruojamą siekį mažinti korupciją. Tačiau ši problema ne tik nesprendžiama, bet ir toliau gilėja. Tai rodo, kad jos šaknys glūdi klaidingoje ekonomikos plėtros koncepcijoje.

 

Pajamų diferenciacija ir socioekonominė nelygybė

Antrasis aptariamos studijos autorių akcentuojamas teiginys: aukštesnės Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybės, kartu ir ekonomikos išsivystymo lygio siekį stabdo nepagrįsta gyventojų pajamų diferenciacija ir poliarizacija, aštri socialinė ekonominė nelygybė. Akivaizdus faktas, kad didėjanti visuomenės poliarizacija, kai nėra viduriniosios klasės arba ji labai menka, yra svarbiausia Lietuvos ekonominių sunkumų priežastis, reikalaujanti valstybės dėmesio. Šis reiškinys didina socialinę įtampą, lemia socialines grėsmes, emigraciją ir gali sutrikdyti viso valstybės ūkio raidą.

Iki šiol Lietuvoje vyrauja požiūris, kad rinkos ekonomikoje neišvengiamas socialinės nelygybės didėjimas, kol ekonomikos augimo tempai ir pasiektas lygis yra menki. Tačiau teoriniai ir praktiniai ūkio raidos tyrimai rodo, kad tokios nuostatos yra klaidingos. Pasaulio banko pranešime „Teisingumas ir plėtra“ (World Bank, 2006) pateikti įvairių pasaulio valstybių tyrimai įrodo, kad per didelė nelygybė stabdo ekonomikos augimą. Nelygybės didėjimas, valdomas progresine mokesčių sistema ir kitais pajamų paskirstymo būdais, didina tik turtingųjų pajamas ir skurdina daugumą gyventojų. Ekonomika dėl šios priežasties darosi mažiau efektyvi ir praranda inovacijų bei naujų investicijų galimybes.

Nobelio premijos laureatas Joseph Stiglitz 2015 m. Ruzvelto institutui pateiktoje ataskaitoje „Perrašant taisykles“ teigia, kad nelygybė nėra neišvengiama, nes tai – ne socialinė, o ekonominė problema. Nelygybė nėra kaina už ekonomikos augimą, kaip teigia liberalai, o svarbiausia lėtėjančio ekonomikos augimo priežastis. Nelygybė stabdo ekonomikos augimą ir neigiamai veikia žmonių gyvenimo gerovę. Pasak J. Stiglitz, kuo didesnė nelygybė, tuo mažesnis ekonomikos augimas. Nelygybė yra sisteminė dabartinės ekonominės politikos, palankios turtingiesiems, problema. Šios problemos šaknys negali būti suvestos į kurį nors vieną atskirą fragmentišką veiksnį, pavyzdžiui, pelno mokestį, sveikatos apsaugos ar darbo rinkos reformą. Kova su nelygybe reikalauja sisteminio sprendimo daugelyje sričių – finansų reformos, korporacijų vadybos, mokesčių politikos, antimonopolinės politikos, pinigų, švietimo, sveikatos apsaugos ir darbo santykių teisinio reguliavimo srityse.

 

Ekonominės politikos ir psichologijos ryšys

Trečiasis inovacinis aptariamos studijos akcentas – ekonomikos sąsaja su psichologija, kurią atspindi pasitenkinimo gyvenimu ir laimės jausmo tyrimai. Ši studija unikali tuo, kad tyrime buvo ieškoma pasitenkinimo darbu, laimės darbe ir gyvenimo kokybės sąsajų. Organizacijos veikloje laimė, kaip asmeninė darbuotojo siekiamybė, peržengia individualumo ribas ir tampa esminiu tvaraus valdymo tikslu, darbuotojų skatinimo ir motyvavimo priemone. Gyvenimo darbe kokybė (GDK) apima visumą faktinių darbo sąlygų, lemiančių visavertį darbuotojų fizinių, socialinių, ekonominių ir psichologinių poreikių tenkinimą dermėje su sėkminga organizacijos veikla. Kuo labiau darbo sąlygos skatina pozityvias vertybines nuostatas, optimizmą, norą darbe atskleisti asmeninį potencialą ir panaudoti jį savo ir organizacijos labui, juo labiau žmogus klesti kaip asmenybė ir jaučiasi laimingas. Žmogus negali pasiekti tikros laimės, jei jis yra nelaimingas darbe, nors, kaip jau ne kartą pabrėžta, jokiu būdu negalima sumenkinti asmeninio gyvenimo svarbos. Tyrimų duomenys leidžia manyti, kad žmogaus laimė darbe priklauso ne nuo vieno, bet kelių veiksnių derinio, galinčio užtikrinti darbo ir asmeninio gyvenimo balansą: atlyginimo, saugumo, dermės (darbo ir viso gyvenimo balanso), santykių, profesinio augimo, savirealizacijos. Sprendžiant gyvenimo darbe kokybės vertinimo klausimus, svarbu susieti objektyvias ir subjektyvias darbo aplinkos bei veiklos charakteristikas, asmenybės bruožus ir laimę.

 

Visuomenės kultūros ir gyvenimo kokybės sąsajos

Ketvirtasis mokslo studijos akcentas – viena iš svarbiausių gyvenimo kokybės charakteristikų – kultūra, moralinės ir etinės vertybės. Kultūra yra ekonominė sąvoka. Ji atsako už kokybę apskritai ir už žmogiškųjų išteklių kokybę. Moralė – labai svarbus kriterijus, ekonomikos ir politikos reguliatorius, įsikūnijantis kultūroje. Pastaraisiais dešimtmečiais ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje pastebimas precedento neturintis kultūros, moralinių ir etinių bei dvasinių vertybių nuosmukis. Totalinė materialaus ir finansinio aspekto propaganda oficialioje XX–XXI a. ekonomikos doktrinoje paskatino ne tik socialinę ir ekonominę nelygybę, bet ir ryškias moralinių, etinių bei dvasinių vertybių nuosmukio tendencijas. Akivaizdu, kad stambiojo privataus kapitalo suabsoliutinimo modeliai ir radikalūs bandymai atsisakyti rinkos reguliavimo prieštarauja socialinio teisingumo, lygybės, demokratijos principams, griauna moralines nuostatas, paverčia žmogų pinigų vergu, niveliuoja asmenybę, žlugdo asmens laisvę.

Atsakydamas į klausimus, kodėl viena šalis yra atsilikusi, o kita pažangi, ir ar gali atsilikusi valstybė tapti lydere, profesorius A. Auzan teigia, kad šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje egzistuoja „praminto kelio“ arba „įprastinių vėžių“ priklausomybės efektas (angl. path dependent), nes valstybė, judėdama pramintomis vėžėmis, bando iš jų išsiveržti, tačiau visą laiką į jas vėl nuslysta. Tai, kas sulaiko šalį įprastinėse vėžėse, siejama ne su ekonomikos augimu, ne su ekonominės politikos efektyvumu, o su vertybėmis ir elgesio normomis: ką žmonės laiko blogiu ir gėriu, kas priimtina ir kas nepriimtina. Pavyzdžiui, ar moralu mokėti mokesčius, ar galima kenkti kaimynui ar bendradarbiui, ar padoru vogti iš valstybės iždo, ar galima reikalauti socialinių lengvatų, kurios teisėtai tau nepriklauso… A. Auzan nuomone, problema slypi kultūroje, kuri gali keistis pagal išsilavinimą, švietimą ir ilgalaikį darbą su žmonėmis. Kliūtis, trukdančias siekti pažangos, įmanoma pašalinti, tačiau tai trunka gana ilgai – 10–15 metų.

Šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje buvo iškeltos kelios hipotezės, kodėl valstybė nusirita į įprastines vėžes. Pirma, buvo teigiama, kad viską lemia ekonomikos augimas: reikia tik pasiekti spartų ekonomikos augimą ir toliau viskas pasitaisys savaime. Žinoma, kai kurios valstybės pasiekė šį tikslą – jų ekonomikos augimas buvo spartesnis už kitų šalių. Tarp jų buvo ir Lietuva, kurios BVP augimo tempas 2003 m. pasiekė net 10,3 proc., tačiau išsiveržti iš įprastinių vėžių nepavyko. Taigi, ši hipotezė nepasitvirtino.

Antroji efektyvaus politinio režimo hipotezė: reikia tik pakeisti politinę tvarką, demokratizuoti šalį. Kai žmonės reikalauja teigiamų pokyčių, jie ir įvyks. Deja, ir ši hipotezė nepasitvirtino. Pavyzdžiui, Singapūro politinis režimas – priešingas demokratiniam, o šaliai pavyko išsiveržti į lyderes. Naujausi kiekybiniai, tarp jų ir revoliucijų pasekmių tyrimai rodo, kad jei revoliucija įvyksta šalyje, kurioje yra neefektyviai funkcionuojančios institucijos, o žmonės nepratę laikytis įstatymų, tai šalies ekonominė padėtis negerėja, pavyzdžiui, Egipte, Ukrainoje ir kt.

Trečioji hipotezė – labiausiai tikėtina, kuri pastaruoju metu dar tikrinama, skelbia, kad problemų šaknys slypi kultūroje. Kultūra gali keistis dėl švietimo poveikio ir tik ilgai dirbant su gyventojais. Kultūra gali itin teigiamai paveikti ekonomiką per 10–15 metų ir pašalinti stabdžius jos plėtros kelyje, kaip tai, pavyzdžiui, įvyko Pietų Vokietijoje. Pagrindinis svertas – vertybinė interpretacija – darbo, turto, laisvės ir ilgalaikio požiūrio įgyvendinimas. Kertinis persilaužimo momentas – suvokimas, kad tai ilgas kelias, ilgalaikis darbas. Todėl neverta tikėti tais, kurie žada šuolį per trumpą laikotarpį. Galima pasiekti ekonomikos augimą, tik kyla klausimas, kas seks po to.

Principinis dalykas – visos šalys, kurioms pavyko iš atsilikusių tapti lyderėmis (Pietų Korėja, Japonija, Honkongas, Singapūras, Taivanas, iš dalies ir Lenkija, Airija bei Pietų Vokietijos regionai), pasižymėjo kai kuriais bendrais bruožais. Pirma, šiose šalyse svarbiausias tikslas buvo realizuoti savo potencialą, remiantis žmonėmis ir jų savybėmis, o ne išgyventi, suduriant galą su galu. Antra – ilgalaikis strateginis požiūris: reikia žvelgti ne į ateinančius vienerius, ir net ne į ketverius metus. Lietuva nepasižymi strateginiu požiūriu, joje ekonomikos raidą riboja valdžios reglamentai. Pavyzdžiui, atrodė, kad Lietuva 2003–2004 metais ir 2007 metais išsiveržė iš praminto takelio, tačiau po to vėl nusirito atgal. Tai ir yra „pramintų vėžių efektas“, rodantis, kad yra stabdžių, trukdančių judėti į priekį. Vienas tokių akivaizdžių stabdžių – nepasirengimas ilgiems pokyčių periodams, strateginio požiūrio trūkumas; kitas – kultūros ir išsilavinimo nuvertinimas, užleidžiant šią vietą komerciniams, t. y. pinigų gavimo, tikslams; trečias – visiškas šių svertų nesuvokimas. Valstybė, ištrūkusi iš buvusios sistemos, veržiasi į geresnę materialinę padėtį, į sėkmę, tačiau niekaip negali pereiti į naują būklę ir užimti ten nuolatinę vietą. Kertiniu momentu turėtų tapti šių svertų reikšmės suvokimas. Amerikiečių mokslininkai – Douglass North (Nobelio ekonomikos premijos laureatas), istorikas Donas Youllis ir politologas Barry Wayngast – knygoje „Smurtas ir socialinė tvarka“ teigia, kad perėjimas iš atsilikusio pasaulio į lyderius vyksta retai ir reikalauja net 50 metų laikotarpio.

 

Ekonomikos pažanga – per gyvensenos pokyčius

Kaip rodo pasaulio patirtis, siekiant sukurti tvirtus pagrindus gyventojų gyvenimo kokybei augti, pirmiausia reikia plėtoti žinių visuomenę, skatinti švietimą ir mokslinius tyrimus, naujas technologijas ir kitas inovacijas. Visuomenėje, kurioje prekybos centrai pakeitė fundamentinį mokslą, o komerciniai uždaviniai išstūmė profesinio lygio kėlimą ir visapusišką asmenybės tobulėjimą, toks tikslas negali būti pasiektas. Norint išspręsti šį uždavinį, reikia investuoti į švietimą ir mokslinius tyrimus. Reikia rengti aukštos kvalifikacijos specialistus, kurie sugebėtų profesionaliai dirbti, o ne tik rūpintis, kaip „save parduoti“. Turi egzistuoti mokslo teorinės mokyklos ir kryptys, kad jaunas žmogus turėtų pasirinkimą, kur stoti, kur mokytis ir „kuria kryptimi gyventi“. Šiame kontekste Lietuvos ekonominės politikos patarėjais turėtų būti ne stambaus verslo atstovai ir oligarchai, proteguojantys savo interesus, o mokslininkai, besiremiantys tyrimų rezultatais ir nepriklausomais nuo politinės konjunktūros profesionaliais ekonominių problemų sprendimais.

Mokslo studijos pristatyti tyrimo rezultatai atskleidžia ne tik tai, kad gyventojai gerai vertina savo laisvalaikį, gyvenamąją aplinką, būstą ir profesinę veiklą, bet ir rodo nepasitenkinimą savo finansine padėtimi bei vartojimo galimybėmis. Ypač opi jau ne vienerių metų problema lieka Lietuvos gyventojų socialinio saugumo stoka, pavyzdžiui, netekus darbo, susirgus ir pan. Paradoksalų situacijos suvokimą atskleidžia subjektyvus Lietuvos visuomenės ir savo padėties vertinimas: bendrą visuomenės būklę respondentai vertina daug pesimistiškiau nei asmeninę. Blogai vertinama tiek visuomenės, tiek asmeninė finansinė ir materialinė būklė. Neigiamai vertinama visuomenės psichologinė būsena, tačiau apie savąją manoma itin gerai.

Ypač neigiama gyventojų nuomonė apie valstybės vaidmenį, užtikrinant visuomenės gyvenimo gerovę. Neigiamai vertinama valstybės politika, teisėsaugos sistemos veikla ir situacija darbo rinkoje. Daugiau teigiamų nei neigiamų įvertinimų sulaukė tik šalies infrastruktūros, technologijų išvystymas ir švietimo sistema. Pagal objektyvius statistinius duomenis, probleminiais laikomi šie rodikliai: žemas gyventojų pajamų lygis, didelė pajamų diferenciacija, gyventojų emigracija, savižudybių skaičius, menkas kultūros objektų lankymas, vienos mažiausių tarp ES šalių socialinės apsaugos išlaidos, tenkančios vienam gyventojui.

Studijos autorių pamatinė išvada – gyventojų gyvenimo kokybė yra pats svarbiausias ir pagrindinis valstybės ekonominės politikos efektyvumo rodiklis. Todėl, siekiant atsakyti į klausimus, kaip pasikeitė Lietuvos gyventojų gerovė rinkos gyvavimo laikotarpiu, kokie pasiekimai ir kokios pagrindinės problemos kyla šioje srityje, kokios galimos jų sprendimo kryptys ir kokios ateities perspektyvos, tikslinga nuolat matuoti ir vertinti gyvenimo kokybę. Autorė yra Mykolo Romerio universiteto Gyvenimo kokybės laboratorijos
vadovė