Prof. dr. Jonas Jasaitis
Prieš gerą savaitę Europos Sąjungos centrinėse institucijose didžiausią sąmyšį sukėlė Jungtinės Karalystės premjero Deivido Kamerono (angl. David William Donald Cameron) išsakyti labai rimti priekaištai perdėm susireikšminusiems ir, ko gero, į galingiausios pasaulio supervalstybės lyderių vaidmenį įsijautusiems Briuselio veikėjams. Pirmą kartą nuo ES sukūrimo iškilo klausimas apie galimą vienos įtakingiausių pasaulio valstybių pasitraukimą iš bendrijos. Nors Lietuvos žiniasklaida, tarsi tik tiek supratęs koks nors mažaraštis kaimo kerdžius, visą laiką įkyriai kartojo, kad didžiausia problema yra anglų noras apriboti socialines išmokas gausiems pastarųjų metų atvykėliams, tarp kurių būriuojasi ir didokas pulkas „lietuvaičių“, tuose pasitarimuose buvo svarstomi daug sudėtingesni klausimai. Didžiosios Britanijos delegacija nedviprasmiškai ir primygtinai reikalavo apsvarstyti, kuria kryptimi visą Europos Sąjungą bando pasukti dabartinė jos viršūnėlė: kaip lygiateisių, viena kitos interesus gerbiančių ir bendro gėrio bei saugumo siekiančių valstybių bendrijos plėtojimo ar kaip naujos federacinės ar net unitarinės valstybės formavimo.
Akylesni skaitytojai tikrai nepamiršo niekieno neįgaliotų keleto atsakingas pareigas einančių ES veikėjų rėkavimo, esą atėjęs laikas viską, kas susiję su tautų apsisprendimu ir tautiškumu, „išmesti į istorijos šiukšlyną“. Anot jų, būtina kuo greičiau nuo bendros valiutos sukti prie viršvalstybinių įstatymų ir viršvalstybinių institucijų kūrimo, valstybėms narėms paliekant tik kažką panašaus į kaimiškųjų seniūnijų funkcijas – vietinių „einamųjų reikalų“ tvarkymą. Nuo skambių frazių, neturinčių nieko bendra su ES pamatinėmis idėjomis, itin agresyviai bandoma pereiti prie praktinių veiksmų: „auklėti“ šiems Briuselio veikėjams kuo nors neįtikusių valstybių vyriausybes, net grasinant joms tarptautinėmis sankcijomis, bendros europinės paramos sumažinimu ar net balsavimo bendraeuropinėse institucijose teisės atėmimu. Niekieno neįgalioti vadukai plačiausiai atlapojo Europos vartus visiems, besiverčiantiems migrantų kontrabandiniu gabenimu. Pasitelkę didžiulį propagandinį aparatą ir atvirai meluodami, jie puolė skirstyti ES narėms „kvotas“, įpareigodami tuoj pat ne tik suteikti pastogę, bet ir visapusiškai aprūpinti visus, užsigeidusius įsikurti Europoje.
Ir ko tik neprišnekėta, pučiant „pabėgėlių krizės“ burbulą. Šalia objektyvių reportažų apie dėl daugybę metų tebesitęsiančio karo ne tik pastogės, bet ir artimųjų netekusius, išsigelbėti kaimyninėse valstybėse bandančius žmones, buvo kurpiamos detektyvinės istorijos, kuriose jau vargu ar kas besusigaudys, iš kur plūsta šimtatūkstantiniai migrantų srautai. Ilgai buvo bandoma maskuoti, kad čia vyksta iki šiol neregėto masto kriminalinė veikla, kurioje per Viduržemio ir Egėjo jūras gabenamų asmenų gyvybių išsaugojimas buvo tik didžiulio purvino ir net kruvino verslo priedanga. Tūkstančiai nuskendusiųjų tapo tik papildoma tautų perkraustymo reklama. Kontrabandininkai įnirtingai bandė vis naujus migrantų gabenimo būdus, pradedant trigubai perkrautomis pripučiamomis valtelėmis, baigiant iš Rusijos į Norvegiją dviračius minančiais ir grįžti nesiruošiančiais „turistais“. Televizijos žiūrovus šiurpindami pranešimais apie bangų ant kranto išmetamus kūdikius, šios kampanijos sumanytojai nė nesiruošė imtis efektyvių veiksmų, kad beprotiška ir daugumai jos dalyvių pragaištinga chaotiška migracija būtų nedelsiant sustabdyta.
Kuriems iš tų isteriškai apie solidarumą ir atjautą žvygaujančių veikėjų buvo neaišku, kad ne ES narės atvedė į valdžią tokius, kaip Sadamas Huseinas, Muamaras Kadafis arba Bašaras al Asadas? Kam neaišku, kad Sirijoje, kaip Kremliaus režimas jau atvirai pripažįsta, „besitreniruojantys“ Rusijos bombonešių pilotai nenutrauks jau daug metų besitęsiančio teroro ir nesutaikys mirtinai susipykusių grupuočių? Dar niekur bombonešiais nepavyko išspręsti nei politinių, nei juo labiau socialinių problemų. Šiandien tarptautinė bendruomenė turi visas galimybes išspręsti bet kurio diktatoriaus sukeltas problemas ten, kur jos prasidėjo. Nuo sutelktų šios bendruomenės pastangų jau seniai niekur nebegalėtų pasislėpti nei Šiaurės Korėjos, nei Kremliaus režimo atstovai. Jokios labdaros organizacijos neišgelbės Tanzanijos ar Sudano vaikų, jei šiose valstybėse nebus vykdoma kryptinga, gyvybinius visuomenės interesus atitinkanti ekonomikos kūrimo strategija.
Galima šiandien pamaitinti kelis šimtus ar net kelis tūkstančius afrikiečių vaikų, bet rytoj jie vėl badaus, jei nebus nutraukta tik kelioms transnacionalinėms kompanijoms naudinga, tačiau dešimtis milijonų skurdinanti ekonominė politika. Egipto ar Eritrėjos problemas reikia spręsti ten pat ir būtent dabar, o ne aiškinantis, ar Vokietijoje dar liko tuščių kareivinių, kurias būtų galima paversti būstais neįpratusiems dirbti ir net nemanantiems to mokytis. Ūkio pažanga neatsiras, Turkijai paskyrus tris ar dar daugiau ES milijardų eurų, tikintis, kad ši galų gale ims prižiūrėti savo sienas ir nutrauks žmonių gabentojų verslą. Kovoti reikia ne su pasekmėmis, o su priežastimis. Ir būtent ten, kur jos prasidėjo.
Jungtinės Karalystės premjero iškovotas „specialusis statusas“ vargu ar nuramins dėl Briuselio vadukų veiksmų rimtai sujudusius anglus. Tačiau tai pirmas ir labai rimtas perspėjimas bet kurioms federalistų užmačiomis iškreipti pamatines Europos vienijimosi nuostatas ir kėsintis į ES valstybių suverenitetą, kiekvienos valstybės teisę puoselėti savo tautinę kultūrą ir universaliąsias dorovines vertybes.
Galų gale būtina aiškiai pripažinti, kad dabartinė dirbtinai sukelta ir jau neregėtą mastą pasiekusi tautų perkraustymo kampanija pasižymi iki šiol nematytais bruožais. Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos ir kai kurių kitų Europos valstybių patirtis rodo, kad net kelis dešimtmečius čia gyvenančios kitataučių bendrijos ne tik nesiruošia perimti juos priėmusių visuomenių bendrabūvio taisyklių, bet net įnirtingai priešinasi bet kuriems bandymams juos integruoti. Tiek prieš keliolika metų kone visus Prancūzijos didmiesčius apėmusios ir ilgai trukusios riaušės, tiek ir kriminalizuotų gaujų siautėjimas per naujametį vakarą yra tos pačios prigimties akcijos. Bandymai suniveliuoti visas etnines ir religines grupes, iki šiol gyvenančias skirtingose Žemės rutulio vietose ir besivadovaujančias visiškai skirtingais gyvensenos modeliais, negali būti sėkmingi. Užtenka vien prisiminti labai skirtingą įvairių etninių grupių požiūrį į monogamiją, šeimos struktūrą, atsakomybę už vaikų ugdymą ir kt.
Niekas, perkeltas į visiškai nepažįstamą kultūrinę aplinką, nepasijunta laimingas. Niekas negali paneigti, kokią įtaką tiek individo, tiek bendruomenių elgsenai daro gimtojo krašto nostalgija. Niekas netampa laimingesnis tik todėl, kad suteikiama galimybė daugiau pasirinkti iš gausesnio prekių ar paslaugų kiekio svetimame krašte. Tautos gali išmokti suprasti viena kitą ir taikiai sugyventi, kai viena kitai nebando primesti savojo – „vienintelio teisingo“ – modelio. Pasaulis tuo ir įdomus, kad jis – įvairus. Mao Dzedunas (Mao Zedong) dar visai neseniai bandė visus kinus apvilkti pilkais kombinezonais, norėdamas įtikinti, kad tik taip jie taps lygiateisiai ir laimingi. Gal dar nepamiršome, kas iš to išėjo?