Du mokslininkai, Ulfas Buntgemas (Ulf Büntgen) iš Šveicarijos Federalinio tyrimų instituto (Swiss Federal Research Institute) ir Nikola di Kosmo (Nicola Di Cosmo) iš Pažangių tyrimų instituto (Institute for Advanced Study, JAV) teigia radę galimą paaiškinimą, kodėl mongolų kariuomenė staiga pasitraukė iš Rytų Europos 1242 metais, nors tuo metu jos priešakiniai būriai jau pasiekė Vengriją ir buvo pasirengę ją užimti.
Savo tyrimą paskelbę žurnale „Nature“, mokslininkai teigia, kad tai galėjo lemti tais metais susiklosčiusios ypač nepalankios oro sąlygos, labai apsunkinusios raitosios armijos veiksmus.
Tokią išvadą jie padarė, analizuodami tuo laikotarpiu Rytų Europoje augusių medžių rieves.
Jau kelis šimtmečius istorikai diskutuoja, kas galėjo lemti staigų ir netikėtą mongolų pasitraukimą iš Rytų Europos – jie kovomis pasiskynė kelią iš Azijos į Rusiją ir laimėjo beveik visus mūšius. Rytų Europą jie pasiekė tryliktojo amžiaus pradžioje, tačiau staiga apsigręžė ir grįžo į Rusiją, ir niekada nebepuolė Rytų Europos.
Kai kurie tyrėjai teigė, kad toks buvo mongolų valdovų politinis sprendimas, ar sprendimą lėmė nesutarimai po Čingischano mirties, kiti teigė, kad Rytų Europos tautos priešinosi įnirtingiau, nei tikėjosi mongolai.
Tačiau Ulfas Buntgemas ir Nikola di Kosmo teigia, kad priežastis galėjo būti ir daug paprastesnė – tiesiog blogas oras.
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad mongolų arkliai išgyvendavo misdami žole, kurios buvo gausu Azijos ir Rusijos stepėse. Medžių rievės parodė, o ir istoriniuose raštuose yra įrodymų, kad 1241 metų žiema buvo ypatinga – jos metu įšalo didelės teritorijos, ir pavasario atlydys buvo staigus ir ypač smarkus, ir jis sutapo su mongolų pasirodymu Vengrijos žemumose. Didelis atlydys lėmė ir potvynius, todėl neužderėjo žolė, palikusi arklius be pakankamai maisto. Taip pat buvo sunku per purvynus keliauti arkliais.
Šių mokslininkų manymu, būtent todėl mongolai galėjo nuspręsti grįžti atgal, nes prarado savo pagrindinės smogiamosios jėgos – raitelių – privalumus.
Šaltinis: