Kaunas, Domas. (2015). Pirmieji Mažosios Lietuvos lietuviai Kanadoje. Išeivio Jurgio Kavolio 1891–1940 metų dokumentinis paveldas: šaltinių publikacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 272 p.
Praėjusiais metais Vilniaus universiteto leidykla išleido istorinėmis nuotraukomis ir laiškų faksimilėmis iliustruotą knygą „Pirmieji Mažosios Lietuvos lietuviai Kanadoje“, kurią sudarė LMA tikrasis narys prof. habil. dr. Domas Kaunas. Jam talkino Audronė Matijošienė ir Vilija Gerulaitienė. Knygos leidimą parėmė Mažosios Lietuvos fondas (JAV, Čikaga).
Knygoje skelbiamas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Kanados emigranto į tėviškę siųstų 92 laiškų ir su emigracija susijusių dokumentų rinkinys. Juos 1895–1923 m. rašė Klaipėdos apskrities Dėglių kaimo valstiečio sūnus Jurgis Kavolis (1865–1937). Laiškuose (kai kurių išlikę tik fragmentai) išsamiai aprašoma lietuvių emigrantų bendruomenė ir jos narių įsikūrimo bei gyvenimo sąlygos, aplinka (kalnai, upės, miškai, gyvenvietės), gamta ir pan. Ypač didelė šių dokumentų vertė yra juose pateikti duomenys, leidžiantys patikslinti emigracijos į Kanadą istoriją ir ją išsamiau nušviesti. Laiškai aktualūs ir kitais aspektais, pirmiausia kaip Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos ir rašto, kaip laiškų dokumentinio paveldo paminklai. Laiškus išsaugojo Jurgio brolio Martyno (ūkio paveldėtojo) sūnus Martynas Kavolis (1901–1978), kaimo šviesuolis, fotografas, veiklus lietuvininkas, gyvenęs Kavolių gimtinės sodyboje. Juos apie 1975–1978 m. įsigijo šios knygos sudarytojas. Po šios knygos išleidimo laiškų originalai perduoti Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriui.
Jurgis Kavolis gimė 1865 m. birželio 5 d. Dėgliuose, esančiuose vos už poros kilometrų nuo tuometinės Vokietijos ir Rusijos imperijų sienos. Mirė vienišas (buvo išsiskyręs) 1937 m. kovo 7 d. Kanados Manitobos provincijos sostinėje Vinipege, kur gyveno kelis dešimtmečius. Jo tėvai: Kristupas Kavolis (Kristups Kawol), gimęs 1832 m. birželio 14 d. Stankaičiuose, ir Anė Keraitytė (Annike Kerate), gimusi 1831 m. spalio 25 d. Šilininkuose. 1858 m. jiedu susituokė Priekulės bažnyčioje. Gimė septyni vaikai, iš kurių užaugo keturi. Šeima prasimaitino iš jos įsigyto menko – 5 ha – ūkelio. Iš laiškuose esančių liudijimų Jurgio mamos pasakojimuose iškyla jos kūdikystė ir jaunystė anapus Veiviržo upės esančiuose Stankaičiuose. Jos tėvų – Mikelio ir Urtės Keraičių – šeima savo žemės neturėjo, tad kėlėsi iš vieno kaimo į kitą, ieškodama sotesnio duonos kąsnio. Šilininkuose gimė Marike (1830), Annike (1831), Mikkelis (1833), Macaičiuose – Ilze (1836), Stankaičiuose – Martins (1839), Jurgis (1844) ir Švilpiuose – Jokubs (1846).
Nėra aiškios Jurgio emigracijos į Kanadą priežastys. Iki išvykdamas jis dirbo tėvų ūkyje. Viena galima priežastis – socialinė. Nedidelės pajamos iš mažo tėvų ūkelio negalėjo keturiems sūnums užtikrinti pragyvenimo ir garantuoti ateities. Kita priežastis – teisminis persekiojimas: gal dėl vengimo atlikti karinę tarnybą, nelegalios emigracijos, gal dėl kokio nors administracinio nusižengimo. Nors ir norėjo aplankyti gimtinę, tačiau bijojo galimo arešto, juo labiau kad, kaip liudija jo laiškai, ir žandaras namiškių teiravosi, ar Jurgis nežada sugrįžti.
Atplaukęs į Kanadą, Jurgis Kavolis neskubėjo pasirinkti būsimo gyvenimo būdo. Vėlai vedė vokietę, vaikų nesusilaukė. Daugelis kaimiečių paprastai tapdavo ūkininkais, nes derlinga žemė buvo dalijama nemokamai. Tačiau Jurgis važinėjo po šalį, ieškodamas labiausiai jam tinkamo darbo. Vasaromis buvo fermų ir laukų darbininkas, žiemomis – medžių kirtėjas. Suviliotas gandų, plovė auksą upėje. Vėliau su kompanionais kreditan įsigijęs kuliamąją mašiną, derliaus nuėmimo metu kuldavo fermerių užaugintą gausų derlių. Dėl savo pareigingumo ir sumanumo buvo įvertintas statybose ir greitai tapo pameistriu. Vėliau susidomėjo nekilnojamuoju turtu: pirkdavo ir parduodavo namus, nuomodavo kambarius.
Kaip giliai įsitikinusį evangeliką liuteroną jį stebino daugybė Kanadoje veikusių įvairių religinių sektų. Susidomėjęs baptistų veikla, pats tapo baptistu.
Laiškuose išryškėjo išeivio Jurgio Kavolio žingeidumas – noras viską pamatyti savo akimis, visur apsilankyti, viską savo kailiu pačiam patirti. O patirtus įspūdžius, matytus miestus ar kalnus jis sugebėjo puikiai aprašyti savo laiškuose, siunčiamuose į tėviškę. Per visą gyvenimo emigracijoje laiką jis rėmėsi lietuviškąja bendruomene, nors amžiaus pabaigoje ryšiai su ja susilpnėjo. Pirmaisiais emigracijos metais laiškai į namus ir iš namų buvo Jurgio dvasinės atgaivos ir stabilumo pagrindas.
Knygos pabaigoje įdėtas svetimų ir pasenusių žodžių žodynėlis, kuris tikrai padės eiliniam skaitytojui suprasti laiškų turinį.
Knyga labai vertinga ir svarbi Lietuvos kultūros mokslui. Ji ne tik pasitarnaus įvairių sričių mokslininkų tyrimams. Ją verta perskaityti ir kiekvienam lietuviui, norinčiam sužinoti apie ano meto emigrantų gyvenimą, jų patirtus pergyvenimus. Juk ir dabar Lietuva kasmet vis labiau tuštėja dėl ne(su)stabdomos ekonominės emigracijos.
Knygos sutiktuvės įvyko Lietuvos mokslų akademijoje (Gedimino pr. 3, Vilnius) šių metų kovo 3 d. Renginyje pranešimus skaitė:
prof. dr. Arvydas Pacevičius (Vilniaus universitetas) – Jurgio Kavolio korespondencija Lietuvos egodokumentikos tyrimų kontekste;
doc. dr. Arūnas Baublys (Klaipėdos universitetas) – „Epistoliarinio žanro reikšmė ir svarba kultūros istorijos tyrimuose“;
prof. habil. dr. Domas Kaunas (Vilniaus universitetas) – „Kavoliai ir jų Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros paveldo telkinys“;
Ramūnas Kondratas (Vilniaus universitetas) – „Pirmieji Mažosios Lietuvos lietuviai Teksase ir jų pėdsakų tyrimo patirtis“;
prof. dr. Remigijus Misiūnas (Vilniaus universitetas) – „Jurgio Kavolio laiškai kaip langas į lietuvių senosios išeivijos kasdienybę“;
doc. dr. Silva Pocytė (Klaipėdos universitetas) – „Jurgio Kavolio gyvenamoji aplinka ir laikas“;
prof. dr. Roma Bončkutė (Klaipėdos universitetas) – „Jurgio Kavolio laiškai filologo žvilgsniu“.
Knygos sutiktuvių renginio vedėjas – prof. dr. Arvydas Pacevičius.
Nuotraukų autorius Kęstutis Pulokas