Kiekvienos ilgalaikės strategijos rengimas prasideda nuo esminių problemų išryškinimo. Nagrinėjamas ne tik problemų mastas, jų pasekmės, bet ir jų atsiradimą lėmusios priežastys. Dažnai paaiškėja, kad pagrindinių problemų yra daug mažiau, nei buvo išvardinta pradžioje, nes nemaža jų dalis yra anksčiau susiformavusių, bet laiku nepastebėtų arba netinkamai spręstų problemų pasekmė. Antai visą atokesnių, nuo didžiųjų centrų nutolusių vietovių gyventojų elgsenos problemų kamuolį iš tikrųjų lėmė jau kelis dešimtmečius matomas menkas dėmesys jų profesiniam užimtumui. Daugelis kaimiškųjų gyvenviečių, miestelių, net atokesnių rajonų centrų vis dar atrodo, tarsi čia neseniai būtų praūžęs karas ar kokia nors siaubinga epidemija. Į retus praeivius išdaužytais langais žvelgia buvę visuomeninės paskirties pastatai, styro agropramoninių kompleksų likučiai, prie kažkada įpusėtų statybų vėjas baigia nudraskyti užrašus, perspėjančius, kad vaikams čia žaisti pavojinga.
Nei dažni teisės aktų lopymai, nei naujos administracinės priemonės, nei gausėjantys įvairiausių kontrolierių būriai ar perspėjimai socialiniams darbuotojams atidžiau atlikti savo pareigas, net grasinimai priverstinai gydyti alkoholikus, neretai dar platinančius tuberkuliozę ar kitas labai pavojingas užkrečiamąsias ligas, nepadės, jei tų vietovių gyventojai neturės darbo – pastovaus ir pakankamo pragyvenimo šaltinio. Didžiuliai finansiniai srautai plaukia visai ne ta kryptimi, kuria reikėtų. Milžiniškas lėšas valstybė švaisto darbingų bedarbių šalpai, tarsi nepastebėdama, kad ilgalaikis pašalpų mokėjimas lems visišką už šiuos pinigus šeriamų ir girdomų asmenų degradaciją: sunyks jų paskutiniai profesiniai įgūdžiai, užges paskutinės motyvacijos ieškotis darbo kibirkštėlės, kiekvieną dieną blogės jų sveikata.
Jau kiek rašyta, kad gyvenančiųjų neurbanizuotose ir žemo urbanizacijos lygio vietovėse užimtumo problemos nepavyks išspręsti tik žemės ūkio sektoriaus jėgomis. Vis labiau norisi pradėti keiktis, eilinį kartą girdint diletantiškus postringavimus, kad darbo našumas žemės ūkyje esąs labai žemas, o visas agrarinis sektorius neva sukuria tik menką valstybės bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį. Akivaizdu, kad tokių teiginių platintojai jau seniai panašūs į arklius, kuriems uždėti akidangčiai, kad šie nematytų nieko, kas vyksta šalia kelio. Užmiesčio vietovių vaizdiniai jų sąmonėje vis dar remiasi kelių dešimtmečių senumo patirtimi (kai jie patys bėgo „iš to kaimo“), miestuose savo dienas leidžiančių senelių pasakojimais arba praėjusio šimtmečio grožine literatūra.
Per pastaruosius du dešimtmečius agrariniame sektoriuje įvyko tikra revoliucija: ūkiuose įdiegtos naujos, ypač sparčios technologijos, stambesni ūkininkai baigia apsirūpinti nauja technika, kuri leidžia pagrindinius darbus atlikti dešimt ar net penkiasdešimt kartų greičiau. Šiai technikai aptarnauti reikia daug mažiau darbo jėgos, juo labiau – menkai kvalifikuotos, turinčios tik sovietinių laikų patirtį. Todėl bet kokie bandymai išspręsti užmiesčio vietovių gyventojų užimtumo problemą agrarinio sektoriaus jėgomis yra pasmerkti nesėkmei. Raginimai vietos bendruomenėms prisidėti kuriant darbo vietas yra naivūs, ištupėti seniai nuo tikrovės atitrūkusių valdininkų kabinetuose. Nei pinant krepšius, nei lipdant molines figūrėles, nei užsiimant vadinamaisiais etnografiniais amatais (su tikrąja etnografija dažniausiai neturinčiais nieko bendra) pastaraisiais metais pristeigtuose „amatų centruose“, šios sudėtingos problemos nebus išspręstos.
Prieš kelias dienas Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje paskelbtame pranešime „Kaimo bendruomenės šiemet prašo 1,2 mln. eurų paramos“ sakoma, kad programos LEADER ir žemdirbių mokymo metodikos centras „užregistravo 383 kaimo bendruomenių paraiškas, kurios siekia gauti finansavimą pagal 2016 metų nacionalinės paramos kaimo bendruomenių veiklai planą“. Pažymėta, kad šiais metais „bendruomenių prašoma suma yra net pusę milijono eurų mažesnė (pernai pareiškėjai prašė 1,7 mln. eurų)“. Kam bus išleista ši, beje, gana kukli suma? Pranešime nurodoma, kad 104 paraiškose bendruomenės prašo finansuoti „tradicinius arba kaimo vaikų bei jaunimo bendruomeniškumui ir pilietiškumui ugdyti skirtus renginius“, 161 paraiška skirta „viešųjų erdvių sutvarkymui“, 118 – bendruomenių „materialinės bazės sutvarkymui“. Įdomu, kad pinigų prašoma mažiau, nors ir prekių, ir paslaugų kainos labai „sumaniai“, t. y. vos po kelis centus per savaitę, kyla. Kodėl? Nebėra kam prašyti, nebėra kam užsiimti ir tų „smulkių projektų“, kuriems skiriama „iki pusantro tūkstančio eurų“, rengimu ir vykdymu?
Taigi, tirpstančios bendruomenės ir toliau darys tai, ką jos dar šiek tiek sugeba: organizuos „kraštiečių susibūrimus“, švęs Jonines ir Žolines, tvarkys bendruomenių centrų (gana dažnai įrengtų apleistuose „kultūros namuose“ arba uždarytose mokyklose) patalpas. Paskui jos prašys, kad savivaldybių administracijos skirtų pinigų sutvarkytoms patalpoms ir erdvėms kasdien prižiūrėti, šildyti, signalizacijai įvesti ir pan. O kiek darbo vietų kaimuose ir miesteliuose bus sukurta, panaudojus šių projektų lėšas – tą milijoną eurų? Kaip sakoma, „nulis sveikų“? Viename iš labiausiai tuštėjančių Šiaulių apskrities rajonų išanalizavome per tris dešimtis pastaruoju metu įgyvendintų bendruomeninių projektų. Tik dviejuose iš jų buvo tikimasi sukurti naujų darbo vietų. Rezultatas – sukurtos „net“ 3 darbo vietos. Taigi, teks pripažinti, kad prieš porą metų garsiai išreklamuotas programos LEADER posūkis – orientacija į verslo plėtrą užmiesčio vietovėse – jokių ryškesnių teigiamų permainų, sprendžiant užimtumo problemą, neįgyvendino.
Nutraukti beatodairišką lėšų švaistymą pašalpoms, kuris lemia tik dar didesnę šių vietovių ekonominę, kultūrinę ir politinę atskirtį, ir įdarbinti darbo neturinčius jų gyventojus galima tik steigiant alternatyvias neagrarinio verslo – pramonės ir paslaugų – įmones. Dėl šios krypties teks visiškai pakeisti požiūrį į daugiau kaip 97 proc. Lietuvos teritorijos ir joje dar likusius darbingus žmones: organizuoti gyventojų perkvalifikavimą, sutvarkyti itin apleistą vietinių kelių tinklą, vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sistemas, parengti šiuolaikiškų ekologiškų energetiškai taupių gyvenviečių plėtros projektus, optimaliai panaudojant atsinaujinančius energijos šaltinius. Teks keisti požiūrį ir į šių vietovių švietimo bei kultūrinės veiklos plėtotę, pritraukti naujų investicijų ir kartu su industrinės veiklos plėtra skatinti jaunų, išsilavinusių žmonių įsikūrimą, nutraukti ten dar veikiančių mokyklų, sveikatos apsaugos ir gyventojų saugumo institucijų uždarinėjimą.
Jau seniai laikas suskaičiuoti, ne kiek biudžeto lėšų tariamai sutaupė vadinamieji „optimizuotojai“, o kokį nuostolį jų veikla padarė tam pačiam biudžetui. Kiek prarasta pastatų ir įrangos, kiek suniokota bendrojo naudojimo erdvių, pavertus jas dykvietėmis? Kas leido taip naikinti valstybės turtą ir neviltyje palikti jos gyventojus, kas sėjo abejingumą ir apatiją, vis didesnį tarpusavio nepasitikėjimą ir netikėjimą ateitimi, vis didėjantį atotrūkį tarp visuomenės ir jos pačios išrinktos valdžios? Puikiai žinoma, kad nuosmukis nebūna begalinis. Ekonominiai procesai vystosi sinusoide ir po nuosmukio visada seka pakilimas. Tai kuris iš dabartinių „optimizuotojų“ išdrįs suskaičiuoti ir pripažinti, kiek kainuos įrengti bendrojo lavinimo mokykloje fizikos, chemijos ir biologijos kabinetus, technologijų mokymo dirbtuves, sporto salę, stadioną, kiek reikės lėšų, norint atkurti jau 10–15 metų apleistą mokyklą arba vietoje styrančių jos griuvėsių pastatyti naują? Juk prasidėjus ūkio pakilimui, neišvengiamai reikės ir naujų mokyklų, ir vaikų darželių, ir ambulatorijų.
Jau ir dabar galima suburti labai pajėgias užmiesčio ekonomikos atkūrimo grupes, tam sutelkiant mūsų universitetuose parengtus kaimo raidos tyrėjus, gebančius parengti strategijas, pagrįstas realiomis vietinių gamtos, infrastruktūros ir žmogiškųjų išteklių panaudojimo galimybėmis. Laikas nusiimti akidangčius ir pamatyti plačiau, negu kelių kilometrų atstumu nuo automagistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda.