„Ateityje sėkmė lydės tuos universitetus, kurie pagal kriterijus atitiks tyrimų universiteto sampratą, bet nepamirš ir angliškos sąvokos „comprehensive“ (liet. bendrasis, visapusiškas – red. past.). Pagrindinė universitetų priedermė turėtų būti pirmiausia moksliniai tyrimai, o ne masinis švietimas“, – teigia KTU akademinių reikalų plėtros prorektorius Pranas Žiliukas. Jis pabrėžia, kad aukštųjų mokyklų sėkmė šiandien matuojama pritrauktais aukščiausio lygio tyrėjais, pažangiausiais studentais, didelėmis pritrauktomis investicijomis, verslo ir viešojo sektoriaus dėmesiu ir tik iš dalies – studentų skaičiumi. Svarbus ir absolventų įsidarbinamumas.
– Kokios šiandien yra didžiausios Lietuvos švietimo ir aukštojo mokslo sistemos problemos? – paklausėme švietimo sistemos eksperto P. Žiliuko.
– Švietimo sistemos tinklas nebeatitinka šiandienos realijų dėl aukštųjų mokyklų gausos, neefektyviai panaudojamos infrastruktūros, studijų klasifikacija ir kvalifikacinių laipsnių sandara – pasenusios, dėl biurokratinių barjerų ir dėl pačių aukštųjų mokyklų inertiškumo stokojama vietos tarpkryptiškumui plėtoti. Šie klausimai reikalauja profesionalios peržiūros.
KTU fotoarchyvo nuotr.
Lietuvos aukštojo mokslo sistema yra binarinė, susidedanti iš kolegijų ir universitetų sektoriaus. Problemos, su kuriomis susiduria aukštosios mokyklos ir kolegijos, yra ir bendros, ir labai specifinės, būdingos tik tam tikrai kategorijai. Jeigu kažkas „stringa“ bendrojo ugdymo sektoriuje, tai vėliau atsiliepia ir aukštojo mokslo sistemai, nes moksleiviai po kelerių metų tampa universitetų ar kolegijų bendruomenių nariais.
Europos siekis šiandien – amžiaus grupėje iki 34 m. pasiekti 40 proc. aukštąjį išsilavinimą įgijusiųjų vidurkį. Tačiau Lietuvai tokia problema neegzistuoja jau seniai – priešingai, turime didelį perteklių. Mūsų šalyje aukštąjį mokslą jau brandos atestato gavimo metais renkasi net 63 proc. abiturientų, daugiau kaip 80 proc. jų tampa studentais. Dabar bendrąjį priėmimą į aukštąsias mokyklas galima vadinti bendrosiomis „gaudynėmis“, nes priimami beveik visi norintys. Viliojama ypatingomis sąlygomis, papildomais balais stojant. Bet jau nepadeda ir išplėtota rinkodara. 2015 m. į universitetų ir kolegijų pirmąją pakopą buvo priimta 29,5 tūkst. studentų. Tai yra pirmieji metai, kai šis skaičius nusileido žemiau 30 tūkst. ribos – ateityje stojančiųjų skaičius taip pat sparčiai mažės. Galima drąsiai teigti, kad esama infrastruktūra yra beveik dvigubai didesnė, nei reikia dabartiniam studentų skaičiui aptarnauti.
– Jūsų vertinimu, ar valstybinių brandos egzaminų sistema yra geriausias būdas patikrinti abiturientų žinias?
– Brandos atestatų reikalavimai turėtų būti didesni. Nestosiantiems į aukštąsias mokyklas šiuo metu nėra būtina laikyti valstybinių brandos egzaminų. Valstybė turėtų užtikrinti, kad abiturientų žinios būtų audituotos, užtikrintos, solidžios ir kad brandos atestatas tai iš tiesų atspindėtų. Atestatas turėtų būti išduodamas tiems asmenims, kurie laikė tam tikrą skaičių valstybinių brandos egzaminų. Pavyzdžiui, Danijoje reikia 3, Pietų Korėjoje – net iki 9. Pasaulio valstybės, kurios neturi valstybinių brandos egzaminų sistemos, yra priėmusios ir kitų mechanizmų, leidžiančių užtikrinti vertinimo objektyvumą ir reiklumą.
Daugelyje Vakarų šalių moksleivių pasirengimui studijuoti aukštojoje mokykloje įprasta skirti didesnį dėmesį, užtikrinant galimybę abiturientams baigiamaisiais metais ar net anksčiau rinktis specializuotus dalykus. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje abiturientams yra sudaryta galimybė baigiamiesiems metams, kurie skirti pasirengti studijuoti aukštojoje mokykloje. Taigi bendriesiems dalykams universitete negaištama laiko ir bakalaurui parengti užtenka trejų metų. Lietuvoje taip pat būtų galima pasvarstyti apie trumpesnį studijų laiką.
Mokyklos turėtų keisti savo reikalavimus moksleiviams, požiūrį į atestato vertę, skatinti neformaliojo ugdymo dalį, kuri neretai lemia ir tam tikrą jauno žmogaus karjeros kelią. Dabar konkursinį balą sudaro keturios dedamosios, o, valstybei pradėjus labiau remti neformalųjį ugdymą ir prie to prisidedant pačioms aukštosioms mokykloms, jau rengiamės konkursinį balą papildyti penkta dedamąja, kuri būtų skiriama už tam tikrus reikalavimus atitinkantį brandos darbą, dalyvavimą aukšto lygio tarptautinėse ir nacionalinėse olimpiadose, įvairių mokyklų, pavyzdžiui, jaunųjų kompiuterininkų ir panašių, baigimą. Šią sistemą reikėtų dar labiau išplėsti, įskaitant ir oficialiai atliktą savanorystę, karo prievolę, meno, techninės kūrybos ar kitų sričių pasiekimus, nes tai taip pat rodo asmens brandą.
– Kaip vertinate šiuo metu galiojančią valstybės finansavimo formą, vadinamąją studijų krepšelių sistemą?
– Studijų finansavimo modelis yra ne tik krepšelio sistema. Apskritai jis ydingas pirmiausia dėl studentų skirstymo į mokančius ir nemokančius. Net galima įžvelgti tam tikrą segregaciją, kurios neturėtų būti. Yra nemažai atvejų, kada už mokslą mokančių ir nemokančių studentų mokymosi rezultatai gali būti priešingi.
Štai kaimyninėje Estijoje, padidinus stojimo reikalavimus, aukštasis mokslas yra nemokamas jau 3 metus. Estijos pilietis už studijas moka tik tada, jei studijuoja ne nacionaline kalba. Negana to, netgi tam tikras, kad ir nedidelis, valstybės finansuojamų vietų skaičius yra skirtas asmenims iš trečiųjų šalių. Kai jaunimas ateis studijuoti pagal tam tikrus kriterijus: gabumus, pasirengimą, motyvaciją, nebeliks baimių ir „žaidimų“, kad kažkas gali išstumti iš turimos valstybės finansuojamos vietos, o gana nelengvi reikalavimai taikomi valstybės paramą gaunantiems, o kiti – jos negaunantiems.
Selektyvus mokymas dar labiau gilina ir socialinę atskirtį, nes pasiturinčiai gyvenančios šeimos gali imti abejingiau žiūrėti į vaikų mokslus, kadangi šie, baigę mokyklas, galės studijuoti už pinigus, o studijų kaina Lietuvos aukštosiose mokyklose nėra aukšta.
Deja, keisti Mokslo ir studijų įstatymą vis dar trūksta politinės valios ir panašu, kad tik po naujųjų Seimo rinkimų, susiformavus valdančiajai koalicijai, bus grįžta prie svarstymų dėl aukštojo mokslo sistemos finansavimo pakeitimo. Atnaujinta studijų finansavimo sistema atneštų daug teigiamų dalykų, tarp jų ir sąžiningą, skaidrią konkurenciją tarp atskirų visuomenės grupių. Krepšelis turi ir pliusų, ir minusų. Geriausias bruožas – pinigai paskui studentą. Prasčiau su viešuoju interesu, nes stebime, kad kai kuriais atvejais didelis studentų skaičius susikoncentruoja studijų kryptyse, kurių specialistų poreikis šalyje yra labai ribotas.
– Ką nuveikė KTU, siekdamas žengti į priekį? Kokie buvo svarbiausi Universiteto pasiekimai per pastaruosius penkerius metus?
– Per pastaruosius penkerius metus pokyčių KTU – apstu. Universitetas tapo atviresnis, tarptautiškesnis, vykdė nemažai tarptautinių mokslo projektų, tyrimų, į stambesnius darinius sujungė gausybę buvusių smulkių katedrų, institutų, išplėtojo šiuolaikinę rinkodarą. Konkurentus dažniau aplenkia ne tas, kuris daug padaro, bet tas, kuris padaro daugiau, nei kiti. Judėjimo fone išlaikyti stabilumą taip pat yra vertintinas dalykas. Universiteto laimėjimu taip pat galima laikyti brandą: pokyčių būtinumo, mokslo ir akademinio pasaulio atvirumo suvokimą.
KTU per šį laikotarpį labiau pastebimas tarptautiniuose reitinguose. Universitetui šiuose reitinguose pakilti į dar aukštesnę poziciją, į geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų 500-uką ar 300-uką, padėtų valstybės dėmesio koncentracija, pinigų neišblaškymas. Taip pat labai patobulėjo studijų kokybė: ir dėl didesnio dėmesio studijų procesams, ir dėl sustiprintos atrankos sistemos, ir dėl programų lankstumo, leidžiant studentui pasirinkti jo poreikius atitinkančius modulius. Tačiau tikslas nėra vien tik išlaikyti status quo, nes žinių materialinė bazė sensta, ją reikia naujinti, šviežinti dėstytojų žinias, ieškoti technologinių naujovių.
– Ko nepavyko padaryti? Kokie didžiausi darbai laukia ateityje?
– Universiteto valdymas išlieka gana brangus. Dar nesubalansuoti centralizuoto ir decentralizuoto valdymo sprendimai, neefektyviai panaudojama infrastruktūra, neišbaigtos darbo apmokėjimo ir skatinimo sistemos, stokojama kvalifikuotų dėstytojų, tyrėjų ir kt. Būtų labai naudinga koncentruotis KTU Studentų miestelyje, parduoti nenaudojamus infrastruktūros objektus ir įsigyti naujo, racionalaus šiuolaikiško nekilnojamojo turto.
Nors Universitete studijų programos yra stambinamos, tačiau reikėtų užtikrinti jų lankstumą, sudaryti sąlygas studentams kuo labiau individualizuoti savo studijų planus, kad jie geriau ir sparčiau pasirengtų būsimai karjerai. Studijų dalis, susijusi su savarankiško darbo organizavimu ir „medžiaginiu“, programiniu aprūpinimu, Universitete šiandien galėtų būti geresnė. Nors tam tikros užuomazgos yra, tačiau, kaip ir daugelyje kitų aukštųjų mokyklų, to įgyvendinimas stringa dėl lėšų stokos ir įvairių procesų organizavimo ydų. Kalbant apie turimos laboratorinės įrangos atnaujinimą, šiandien tai padaryti nėra lengva, nes savo išteklių ir biudžeto skiriamų lėšų aiškiai nepakanka. Čia labai svarbi tikslinga projektinė veikla.
– Daug kalbama apie būtinybę universitetams keistis, modernėti, atliepti visuomenės, rinkos, valstybės, verslo poreikius ir lūkesčius. Koks šiandien darbdavių indėlis į būsimų darbuotojų parengimą?
– Privataus sektoriaus darbdaviai nelinkę investuoti į savo būsimų darbuotojų rengimą aukštosiose mokyklose. Kad absolventas „čia ir dabar“ galėtų dirbti bet kurioje darbo vietoje, iš jo reikalaujama ne tik gero išsilavinimo, kūrybiškumo, bet ir gebėjimų, kuriuos jis būtų įgijęs nebent dar keletą metų papildomai pasimokęs keliose profesinėse mokyklose ar kolegijose. Taigi, iš vos mokslus baigusio jaunimo reikalaujama ne tik mokėti dirbti su sudėtingomis technologijomis ir kurti, bet ir turėti jau įgudusias rankas – tokių stebuklų nebūna.
Universitetų priedermė yra suteikti ilgalaikį išsilavinimą ir parengti studentą rinkai, kuri dar nėra susiformavusi, technologijoms, kurios dar nesukurtos. Absolventas konkrečiai darbo vietai turi būti pasirengęs tik iš dalies, likusias žinias apmokymų metu jam turi suteikti darbdavys. Pavyzdžiui, japonai papildomam savo darbuotojų apmokymui gali skirti net 4–5 metus.
Yra ir aiškių neigiamų tendencijų. Kai kuriuose ūkio sektoriuose (pavyzdžiui, susijusiuose su lengvąja pramone) atlyginimai neturi geros „šlovės“, todėl į su šiais sektoriais susijusias studijų kryptis studentai beveik nestoja. Negelbėja ir tikslinis valstybės finansavimas tokių sektorių specialistams rengti.
– Kiek aukštųjų mokyklų Lietuvoje matote po 5 metų?
– Skaičiuojant Lietuvos universitetus, ateityje turėtų užtekti vienos rankos pirštų: Kaune turėtų likti 1–2, Vilniuje – 2–3, Klaipėdoje – 1 universitetas. Kolegijų šalyje turėtų sumažėti iki keliolikos. Šiuo metu Lietuvoje veikia 45 aukštosios mokyklos: 20 universitetų, 2 kunigų seminarijos ir 23 kolegijos. Esant mažesniam aukštųjų mokyklų skaičiui, reikėtų daug mažiau lėšų vadovams, administravimui, patalpoms išlaikyti, o milijoninis finansavimas, kuris šiandien skiriamas infrastruktūros ir „antpečių palaikymui“, būtų panaudojamas racionalesniems dalykams. Taip pat didėtų dėstytojų atlyginimai, studentų aprūpinimas būtų aukštesnio lygio, daugiau lėšų atitektų jaunimo laisvalaikio veikloms, tokioms kaip sportas, menai.
– Kokie universitetai bus sėkmingi po 5, 10 ar 20 metų Europos ir pasaulio kontekste? Kam bus skiriamas didžiausias dėmesys?
Kai universitete pajamos už studijas sudarys mažiau kaip ketvirtadalį ar penktadalį, o lėšos iš mokslinių tyrimų ir technologinės veiklos bus uždirbamos ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje erdvėje, tada universitetas pasieks tikrai aukštą lygį. Patys geriausi mokslininkai ir studentai renkasi tokius universitetus, kurie geba pritraukti didelius išteklius tarptautiniu lygmeniu, t. y. iš labai plačios rinkos, ir kurių išradimai yra patentuojami ar kitais būdais neša naudą.
Šiandien visos mokslo sritys yra labai susiliejusios. Mokslininkai turi gebėti dirbti plačiame kontekste, pavyzdžiui, spręsdami fizikinę problemą galėti įvertinti ir socialinius, verslo aspektus. Rasti sprendimus daugeliui problemų, kurios šiandien yra labai daugiakryptės, gali padėti tas universitetas, kuris užtikrina platų ir gilų išsilavinimą daugelyje krypčių.