Laisvės paženklinti

„Laisvė yra viskas – tai pirmapradė vertybė, atkovota erdvė įkalintai dvasiai atsitiesti, beribis laukas kūrybai“, – sako fotomenininkas, leidėjas, dailininkas Rimantas Dichavičius, balandžio14 d. Žemaičių dailės muziejuje pristatęs jau trečiąjį leidinio „Laisvės paženklinti“ tomą. Siūlome pokalbį su menininku, kuris netuščiažodžiaudamas iki šiol triūsia Tėvynės labui.

– Kas Jums yra laisvė?

– Laisvė yra viskas – tai pirmapradė vertybė, atkovota erdvė įkalintai dvasiai atsitiesti, beribis laukas kūrybai, žmogiškai pilnatvei atsiskleisti. Manau, kad geriausias šventimas yra dirbti savo darbą, kurį esi pradėjęs arba numatęs užbaigti. Būti patriotiškam reiškia būti sąžiningam sau, savo pareigai.

Tas, kas negyveno sovietmečiu, nepatyrė tos santvarkos, yra nevisavertis žmogus, neturi atskaitos taško. Dabar nesuvokiama, kad už vieną žodį galėjai gauti dešimt metų. Niekas iki šiol tiksliai nežino, ar komunizmo aukų buvo 30, ar 60 milijonų. Tuo laikotarpiu trečdalis Lietuvos išsišaudė, išsibėgiojo, buvo problema išlikti. Pavyzdžiui, už sovietmečiu rastą Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“ ar kitą draudžiamą leidinį grėsė lageris. Pamenu, pas mano kursiokę rado Bernardo Brazdžionio eilėraščių knygą, už tai ją ištrėmė dešimčiai metų į lagerį. Tad laisve reikia tinkamai naudotis, už ją daugybė žmonių paaukojo gyvybes…

– Kaip kilo idėja sudaryti knygą „Laisvės paženklinti“ apie mūsų šalies menininkus, kūrusius naujai atkurtos Lietuvos valstybingumo ženklus: heraldiką, pinigų banknotus ir monetas, pašto, kariuomenės, policijos, muitinės, pasienio ir kitų tarnybų ženklus, uniformas, valstybės apdovanojimus, paminklus, miestų merų regalijas, liturginius reikmenis, savarankiškus meno kūrinius?

– Šiam sprendimui turėjo įtakos prieš beveik aštuonerius metus mane pritrenkę du faktai. Sutinku bendraamžį draugą, pašnekėjome, jis ir klausia: „Rimai, gal turi kokią „chaltūrką lyšną“? Nebesugebu sumokėti už šilumą…“ Aš sau pagalvojau: jeigu jau tu, žinomas menininkas, klasikas, padaręs tiek darbų, kad nors vežimu vežk, prašai chaltūrkos, tai ką kitiems daryti? To manęs prašė menininkas, kuris, kaip su juo apskaičiavome, per savo gyvenimą sukūrė 2 tūkst. kvadratinių metrų freskų, tai yra vaikščiodamas lubomis ir sienomis išpaišė du kilometrus ant šlapio tinko; sukūrė apie 140 skulptūrų, per 800 grafikos darbų, yra gavęs apdovanojimų už kūrybą ir… negalintis susimokėti už šilumą.

Kitą kartą sutikau kolegą, kuris neseniai palaidojo žmoną, pakalbėjau su juo, pareiškiau užuojautą. Po kurio laiko gatvėje sutinku gydytoją, kuri gydė jo žmoną. Ši prasitarė, kad šis puikus žmogus nesugebėjo vienas palaidoti žmonos, nepakako tam lėšų, teko pažįstamiems padėti. Tie faktai mane pritrenkė. Parbėgęs namo, pasakiau: „Reikia kažką daryti.“

Taigi, menininkas yra laisvas žmogus, kuris tarsi gali daryti ką nori, tvarkytis, kaip nori, bet kartu įvarytas į jam nepalankią situaciją, nes yra netvarka valstybėje, mūsų tarpusavio santykiuose.

Istorinė tema sovietmečiu buvo uždrausta, išskyrus „sušukuotą“. Kiekvienas leidinys tuo laikotarpiu turėjo pereiti cenzūros patikrą. Pavyzdžiui, mano fotografijų albume „Žiedai tarp žiedų“ buvo net septyni Maskvos cenzūros antspaudai.

– Šiuo metu visuomenei pristatote spaustuvės dažais tebekvepiantį jau trečiąjį „Laisvės paženklinti“ tomą. Išleistiems trims leidiniams skyrėte daugiau nei septynerius metus, juose paminėti visi dailės žanrai, kuriais kūrė 214 autoriai, leidiniuose yra 1240 puslapių, per 5000 iliustracijų. Kokių įvertinimų sulaukėte už šį titanišką darbą iš valdžios atstovų, visuomenės?

– Daugelis nesupranta, ką dailininkai padarė. Jei nebūtų herbo, nebūtume turėję lietuviškų pinigų – litų, paminklų, emblemų, simbolių ir kitų istorinių kūrinių, kurie tarybinėje santvarkoje buvo uždrausti, nebūtų ir mūsų valstybės. Aš savo išleistas knygas palikau ant stalo daugeliui ministrų, bet nė vienas iš jų nepaskambino, nepasakė, gerai ar blogai padariau. Nesulaukiau ir buvusio kultūros ministro atsiliepimo.

Daugelis nesusimąsto, kad grožį namuose, darbovietėje, miesto aplinkoje kuria dailininkai. Neįvertinamos dailininko pastangos, kiek šis kankinasi kurdamas… O kas juos pamini? Į parodą susirenka menininkai, paploja vienas kitam per petį, gerdami vyną pasišnekučiuoja ir išsiskirsto. Esu matęs, kaip pasaulinio lygio dailininko parodoje vaikštinėja po salę vos du trys žmonės. Labai retai į atidarymą ateina valdžios vyrai. Jiems neįdomu, jie neturi gebėjimų vertinti dailę. Manau, būtų kitokia situacija, jeigu jie nuo vaikystės būtų paragavę meno: vaikščioję į galerijas, lankę luvrus, nuo mažens ugdę estetinę pajautą. Meną reikia pažinti ir išgyventi kaip ir muziką. Pavyzdžiui, kai neseniai Šiaulių dailės galerijoje pamačiau pasaulyje žinomo Baltarusijos dailininko Jurijaus Jakovenko paveikslus, labai nustebau, kaip galima taip padaryti.

Džiaugiuosi sulaukęs aukščiausių knygos įvertinimų iš kolegų. Dailininkai taip pat laimingi, kad pateko į vieną ar kitą tomą, nes 90 proc. tų darbų sovietmečiu buvo uždrausti. Be to, į leidinį buvo įtraukta ir daug visuomenei nežinomų autorių, gyvenančių rajonuose, atokesniuose nuo didmiesčių miesteliuose. Tiesa, gaila, kad ne visus menininkus, kūrusius istorine, religine tematika, galėjau įtraukti. Dirbu vienas, o sveikata šlubuoja, ir akys paskausta ištisas dienas sėdint prie kompiuterio… Taip, čia toks įdirbis iš širdies skausmo. Pagerbiau profesiją, kuri yra tarsi pamiršta.

– Kaip atsirinkote menininkus savo knygoms?

– Tai padaryti nebuvo sunku. „Maudausi“ mene jau 55 metus: lankau parodas, seku spaudą, skaitau kitų komentarus, nuvažiavęs į miestelyje atidaromą parodą visada pasiteirauju, ar yra koks mokinių dailės būrelis, meno galerija; pažįstu ir liaudies meistrus, be to, dėsčiau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje, daugelį metų dalyvauju studentų darbų peržiūrose Vilniaus dailės akademijoje. Beje, Šarūną Sauką pastebėjau dar studijuojantį antrame kurse, pasižymėjau sau ir dėl jo neklydau. Matau, kas ką yra padaręs, o padalinus kai kurių autorių darbus užtektų keliolikai kitų. Pavyzdžiui, Antano Kmieliausko, Giedriaus Kazimierėno, Vytauto Balsio, Dalios Matulaitės, Šarūno Saukos, Rasos Grybaitės, Nerijaus Baublio, Editos Utarienės, Kazio Morkūno.

– Užsiminėte, kad į trečiąjį leidinio tomą įtraukėte ir savo darbų.

– Taip, įtraukiau. Šia tema esu sukūręs plakatų, ženklų, knygų iliustracijų ir jų apipavidalinimų. Dauguma jų – graudus susitikimas su tremties ir didžiųjų praradimų liudijimais. Tai, kas atsiranda laiku ir vietoje, tampa reikšminga, svarbu tai išsaugoti ateinantiems ir savo patirtimi gausinti šią mūsų atmintį.

– Dėkoju už pokalbį. Linkiu neišsenkamo kūrybinio įkvėpimo tolimesniems darbams…

Dalia Šimkutė yra Žemaičių dailės muziejaus mokslinės bibliotekos vedėja

 

Rimanto Dichavičiaus biografijos faktai:

Gimė 1937 m. Šiaulių apskrityje Grimzelių kaime.

1945 m. su tėvais išvežtas į Sibirą, Molotovo sritį (dabar Permės sritis).

1950 m. giminaitės dėka sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose.

Mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje, Vilniaus dailės institute.

1. K. Čiurlionio menų gimnazijoje dėstė grafiką; 1969–1978 m. leidyklos ,,Mintis” meninis redaktorius, nuo 1978 m. kūrybinis darbuotojas, leidyklų, redakcijų, galerijų bendradarbis. Iliustravo ir apipavidalino per du šimtus leidinių.

Surengė parodas Lietuvoje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Paryžiuje, Čikagoje, Los Andžele, Pavijoje (Italija), Prahoje, Varšuvoje, Reikjavike ir kt.

Lietuvos dailininkų sąjungos, Fotomenininkų sąjungos, Žurnalistų sąjungos, AFIAP – Tarptautinės fotomenininkų sąjungos narys, Osetijos Alanijos nusipelnęs meno veikėjas, Valstybinės premijos laureatas.