Gal daug kas pasakys, kad tas kadrilis, viešosios erdvės diskusijose vadinamas „universitetų tinklo pertvarka“, dar tik prasidėjo, kad atsirado tik pirmieji šokėjai, o likusieji vis dar ramsto politinės salės sienas, neišdrįsdami atlikti naujus solinius numerius, stebint labai margai vertintojų teisėjų ir šiaip „viską išmanančių“ žioplių grupei, todėl iki šokių maratono pabaigos esą dar gana toli. Tačiau patarimų šokėjams (pavyzdžiui, universitetų vadovams) srautas jau seniai išseko. Kartojami vis tie patys raginimai: susijungti, panaikinti (modernia greitakalbe – optimizuoti), sutelkti išteklius, sumažinti priimamųjų skaičių, keliant aukštesnius pradinius reikalavimus. Didžiajai daliai į tą kadrilį suvarytų dalyvių nelabai aišku, kodėl kažkieno peršama programa bus geresnė, o ir patys šio maratono organizatoriai negali rišliai atsakyti, kaip jie įsivaizduoja galutinį rezultatą. Anaiptol ne visi orkestro muzikantai šokio melodiją išmokę, o ir dirigentai keičiasi, kaip sakoma, net kojų rimtai neapšilę.
Ir kas tik nepatarinėjo, kaip reikia pertvarkyti Lietuvos universitetus, kiek jų palikti, o kiek „optimizuoti“… Prisidengę rimto žinovo kauke, jie skaičiavo, kiek studijų programų turime ir kiek biudžetinių lėšų sutaupysime, jų skaičių sumažinę 2–3 kartus. Tačiau kokių specialistų mūsų valstybei reikia jau dabar, o kiek reikės po 10–15 metų, t. y. tada, kai absolventai bus tik įpusėję savo profesinės karjeros kelią, nė vienas apsišaukėlis „ekspertas“ įtikinamai atsakyti nesugebėjo. Politikieriai įnirtingai ginčijasi aiškindami, kurių ūkio šakų plėtotė sukurs didžiausią pridėtinę vertę. Tai kaip galima kurti universitetų pertvarkos strategiją, kai nežinomos nei svarbiausios problemos, nei jas sukėlusios priežastys, nei strateginiai sprendimai?
Universitetų bendruomenės jokioje sėkmingai besitvarkančioje valstybėje nešokinėja per virvutę, kurią tampo „kadencijomis“ savo veiklą tesugebantys planuoti išrinktieji ar paskirtieji, bet iš esmės jokios atsakomybės už savo veiklą nejaučiantys veikėjai. Pasidraskys tokie vienoje partijoje trejus metelius, o ketvirtiesiems įpusėjus, netikėtai iškeis ugningai liaupsintą, pavyzdžiui, socialdemokratinę (žinoma, pagal lietuviškąją sampratą) ideologiją į liberalų, prisiklijavusių „sąjūdžio“ etiketę. Ir perbėgėliui visai nesvarbu, kad jis buvo išrinktas pagal anos partijos sąrašą, o naujosios draugijos pavadinime esantys žodžiai skirti tik neapsisprendusiems vilioti. Jau trečią dešimtmetį veltui laukiame, kad vykdančiosios valdžios postus užims ne partines iškabas mikliai prieš rinkimus keičiantys rėksniai ar apsukruoliai, o tikri profesionalai, tarp kurių daugumą sudarys turintieji aukščiausią akademinę kvalifikaciją, gerai žinantys mokslo raidos tendencijas ir išmanantys partnerystės su verslu subtilybes. Tik tada būtų įmanomas aiškus pradėtų darbų tęstinumas, o ne diletantų užsakytas kadrilis.
Tačiau kyla didžiulė abejonė, ar ateis mūsų valstybėje į aukščiausius valstybės postus gabiausi profesionalai. Norėčiau priminti bent jau akademinei bendruomenei gerai žinomą Lietuvos Prezidento pavyzdį. Daugiau kaip tris dešimtmečius Valdas Adamkus dirbo JAV aplinkosaugos agentūros penktajame regione, kuriame Lietuvos valstybės teritorija tilptų daug kartų. Jam teko darbuotis su šešiais Jungtinių Valstijų prezidentais. O juk ten taip pat vyksta rinkimai, demokratus keičia respublikonai, Senate ir Kongrese formuojasi skirtingų jėgų pusiausvyra. Toje didžiulėje valstybėje po rinkimų taip pat pasikeičia nemažai svarbių vadovų. Tačiau Valdo Adamkaus užimamos pozicijos nekeitė net šeši prezidentai. Kad ir kas būtų išrinktas, ten partinės ambicijos (bent jau šiuo atveju) neužgožė strateginių valstybės tikslų.
Valdui Adamkui už profesionalią veiklą buvo įteikti patys aukščiausi valstybiniai apdovanojimai, kokius tik gali gauti civilis tarnautojas. Ypač sėkmingą profesinę veiklą lydėjo ir valdžios institucijų, ir bendradarbių gili pagarba. Kai sužinojęs apie galingos ir labai įtakingos chemijos kompanijos gamtai padarytą didžiulę žalą, paskyrė jai deramą nuobaudą, savo veiksmų teisėtumą jam teko įrodyti aukščiausioje institucijoje – JAV Kongrese. Laimėjęs ypač sudėtingą bylą prieš šią kompaniją, V. Adamkus parodė, kad jo žodžiai nesiskiria nuo darbų, kad prieš įstatymą jam visi lygūs. Profesinę karjerą baigė tik tada, kai piliečiai tiesioginiuose rinkimuose jam patikėjo patį aukščiausią mūsų valstybės postą. Šio komentaro autoriui teko būti jo apsisprendimo kandidatuoti proceso liudininku, kai priimant galutinį sprendimą iškilo svarbiausias klausimas: „Kas sudarys Prezidento komandą?“
Lietuviškoji tikrovė pasirodė daug banalesnė už vakarietišką. Jei pirmosios kadencijos metu tą komandą dar buvo galima įvertinti bent „patenkinamai“, tai antroji net silpniausio teigiamo įvertinimo nenusipelnė. Neišdrįsti pasakyti tiesą – buvo bene pati mažiausia antrosios komandos silpnybė, nes ten buvo ir tokių, kurie Prezidentui atvirai ir įžūliai melavo. Meluodami jie net savo karjera nerizikavo, ne be pagrindo tikėdamiesi, kad viską bus galima nurašyti tariamam nesusigaudimui mūsų tikrovėje. Atseit, ką tas „amerikonas“ apie mūsų gyvenimą išmano.
Jei kada apsilankysite Sedoje (Mažeikių r.), užsukite į aikštelę, esančią šalia didžiulės bažnyčios, stovinčios ant Bartuvos upės kranto. Toje aikštelėje pamatysite neaukštą kuklų paminklą. Jis skirtas labai svarbiam mūsų tautos istorijos įvykiui. Ant paminklo papėdės užrašyta data: „1944-X-7“ Ten Tėvynės apsaugos rinktinės kariai, nepaisydami aiškiai nelygių jėgų, pasipriešino sovietinės kariaunos vykdomai pakartotinei Lietuvos okupacijai. Šioje rinktinėje buvo ir septyniolikmetis Voldemaras Adamkavičius, iš karo pabėgėlių stovyklos sugrįžęs į Lietuvą. O „Lietuvių enciklopedijos“ pirmajame tome rasite nuotrauką, kurioje būsimasis valstybės vadovas nufotografuotas tuometinio JAV Prezidento kabinete, dalyvaujantis politinėje kampanijoje, lėmusioje, kad JAV niekada nepripažino Lietuvos okupacijos teisėtumo.
Čia ir iškyla bene sudėtingiausia valstybingumo ir pilietinės visuomenės formavimo Lietuvoje problema. Kada išmoksime taip organizuoti valstybės valdymą, kad kvalifikuočiausia visuomenės dalis bus deramai įvertinta ne proginėse kampanijose, o pakviečiant ją panaudoti savo kompetenciją ir talentus valstybės tarnyboje? Kada suvoksime, kad pati akademinė visuomenė – mokslo centrų vadovai, žymiausi tyrėjai, universitetų rektoriai – geriausiai žino, kaip sutelkti mokslininkų jėgas, kad mūsų universitetai, jokių apsišaukėlių neblaškomi, galėtų ramiai ir operatyviai rasti optimalius pertvarkos sprendimus? Kada suprasime, kad ilgalaikius strateginius sprendimus galima rasti tik tada, kai tyrėjus vienija bendros idėjos?
Tik išgryninus pertvarkos idėjas galima sukurti racionalias struktūras, paskirstyti padalinius ir pareigas, etatus ir finansavimo modelius. Į isteriškai šūkaujančius, kad Lietuvoje reikia palikti tik 2–3 universitetus, akademinei visuomenei nebeverta kreipti dėmesio, primenant apie aukštojo mokslo autonomiškumą ir jam būdingą nepertraukiamą pažangos siekį. Pati akademinė visuomenė jau seniai stiprina Lietuvos mokslo institucijų tarptautiškumą, bendradarbiauja su geranoriškai nusiteikusiais partneriais, pagerbia žymius pasaulio mokslininkus, suteikdama jiems garbės daktaro vardą, dalyvauja svarbiausiose tarptautinėse mokslo programose. Ji geriausiai mato, kokių permainų reikia.