(1937–2016) Pabuskit, bitutės – šeimininkas išeina…
Saugumiečiai Jį vadino „sidabrine barzda“. Mums Jis buvo Alfukas. Išėjo, jokių priekaištų niekam nepateikęs, gal tik kalbininkams, leidžiantiems darkyti ir šiukšlinti Jo taip puoselėjamą ir ginamą gimtąją kalbą. Išėjo, būdamas vienas. „Ne visada gerai būt vienam, Irena”, – kartą yra pasakęs, mudviem abiem daug apie ką besišnekučiuojant. Neleista mums pasirinkti nei dienos, nei valandos, nei vietos, nei aplinkybių. Net turtuoliai negali už visa tai iš anksto užsimokėti…
Kruopštumo, užsispyrimo, kantrumo Alfonsas turėjo kaupinai. Nuo mažumės pripratęs prie sunkaus darbo – tremtyje vaikas, vos pasiekdamas varstoto viršų, obliavo lentas. Mamai svetimame, šaltame krašte reikėjo pramisti su trim mažais vaikiukais. Tėvulis – kažin kur, o gal jau ir niekur…
Užaugęs Sibire, mokslą ėjęs maskoliškai, paskiau dar ir studijavęs Maskolijoje, grįžęs gimtinėn ne tik negreblavo svetimu gomuriu, bet nepriekaištingai kalbėjo ir rašė Tėvų kalba. Puikiausiai suprasdamas, kad ir gyvendamas namie, Jis vis tiek bus sovietinės buveinės tremtinys, Alfonsas nekiūtino paklusniai svetimųjų Jam rupiai nužvyruotom keliūtėm, bet gyveno vis dar ir pats pabarstydamas aštrių stiklo šukių ant tautą persekiojančių svetimų ir savų šaltakuprių takų, nepakantumo skeveldrų šiūpteldamas rieškučiom dar ir tų šiaudadūšių užančiuosna.
Neniūksojo tylutėliai, knebinėdamasis tik akylų priežiurnų leistinuose užsiėmimuose ir darbukuose, bet kartu su bendraminčiais virpino, krebždino tų kietakakčių paširdžius ir paslėpsnius jų draudžiamom veiklom: tai po svetimųjų sutryptą Prūsiją braidžioja, kai tą dieną žmonėms liepta būti namie ir „balsuoti“ už jau kadai kadžių jų pačių išrinktus ir paskirtus valdininkus, tai su tokiais pačiais nerimstančiais latviais susideda, tai Vytautines Trakuose švenčia. Daugelyje ruoštų ekspedicijų Alfonsas rankiojo per prakiurusį ir laikmečio vis nevėkšliškai ardomą sietą bebaigiančius negrįžtamai išbyrėti tautos išminties, dainų, pasakų, poringių perlus, siaurapročių parsidavėlių uoliai juos tebarstant kiaulėms.
Ano Sausio tryliktąjį, kruvinąjį penktadienį Alfonsas stovėjo prie grobuonių atsukto tanko straublio žiočių… Stovėjo prie istorijos slenksčio – arba tautos išnykimo, arba jos naujos gimties… Puikiai žinodamas, kad renkasi vėl tą patį Sibirą, tik šįkart jo įšalusi, kaulėta nugara būtų daug aštresnė… Sako, kartą žvėries apdraskytas, jo nasrų nebebijo, tik dar labiau pabaisos nekenčia.
Kas myli bites, tas negali būti negeras žmogus, nes nedorėlio, keikūno, nesąžiningo, melagio tie Dievo vabalėliai nė artyn neprisileidžia. Kai mūsų sode Pupojuose Alfonsas buvo įsileidęs avilin spiečių, mačiau, kaip Jis gražiai su bitukėm būva ir kaip pagarbiai šneka apie sutartinėse apdainuotą bitinėlį – bičių Motinėlę. Visą gyvenimėlį, jau būdamas net ir mokslų daktaras, pragyvenęs aspirantų bendrabutyje, ir tenai, pačiam miesto vidury, ant palangės buvo apgyvendinęs mažutę bičių šeimynėlę, tad praeiviams buvo gražu, smalsu ir keista žiūrėti pro mūrinio namo langą siuvančias laukan ir atgal tikrų tikriausias, rainas ratuotas bitutes…
Deja, nebebuvo kam pranešti, pastuksenant avilin: „Kelkitės, darbininkėlės – jūsų gaspadorius išėjo.” Darbštuolės bitutės korių čia jau nebesiuvo, nebeaudė, nei medaus, nei bičių duonelės koriuosna nebekrovė…
Reikėjo dar lukterti, Alfuk: sesutės Tau rengėsi kitąmet gražias sukaktuves ištaisyti. Dar būtume kartu pasidainavę sovietų griaunamuose sodžiuose Tavo surinktų dainų ir kitų kitokių. Bet – tokia Dangaus valia. Mūsų žemelė bus Tau neslegianti ir nešalta: čia juk ne sibirai, ne sniegynai – čia Tavo gimtinė Motutė Žemyna Žemynėlė, lengvoji smiltynėlė. Pasiilsėk. Ramu Tau tebūna. Ir mūsų palūkuriuok… Už debesėlių, už Dausynėlių…
Liepos mėnesį, prieš pat savo gimtadienį, bebaigdamas raikyti savo aštuoniasdešimtąją riekę, mirė kraštotyrininkas, biochemijos mokslininkas Alfonsas Juška, gimęs 1937 m. Marijampolės rajone, Kirmėlynės kaime Antano Juškos ir Zuzanos Kvietelaitytės šeimoje. 1948 m. su tėvais ištremtas Sibiran. Mokėsi Krasnojarsko krašte, Ust-Abakane. Grįžęs iš tremties, dirbo Marijampolėje staliumi. Vėliau studijavo Maskvos energetikos institute. Dirbo Zoologijos institute, stažavosi Maskvos neurofiziologijos institute. 1984 m. Kijevo mokslų akademijoje apgynė filosofijos daktaro laipsnį. Nuo 1976 m. dirbo Biochemijos instituto vyresniuoju inžinieriumi, vėliau jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, Patentinės analizės ir informacijos sektoriaus vadovu, vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Buvo tarptautinių projektų vykdytojas. Nuo 2001 m. buvo VGTU fundamentinių mokslų docentas. Vertė knygas iš anglų kalbos, pats rašė straipsnius angliškai.
Sovietmečiu Alfonsas Juška buvo Kraštotyros draugijos narys, dalyvavo Baltikumo veikloje, etnokultūrinėse ekspedicijose. Saugumiečių buvo nuolat tardomas. Vėliau tapo Sąjūdžio nariu, Aukščiausiosios Tarybos Sąjūdžio Centro frakcijos referentu. Velionis palaidotas Viršuliškių kapinėse, šalia Mamos. Amžinosios Šviesos ir Dieviškos Ramybės jiems.
Requiem aeternam dona eis, Domine, et lux perpetua luceat eis. Requiescant in pace. Amen.