Jeigu šiandien atgimtų Mikelandželas (Michelangelo Buonarroti, 1475–1564), ar jis sutriktų, ar vėl suklestėtų tarp visos dabarties meno maišaties? Kiekvienais metais milijonai žmonių vorele eina į vieną iš Vatikano koplyčių pasigrožėti Mikelandželo meno šedevru „Adomo sutvėrimas“. Milijonai Luvre pagerbia Leonardo da Vinčio „Moną Lizą“. Penkis šimtmečius žmonės rūpestingai saugojo šiuos Renesanso šedevrus, kaip grožio ir įkvėpimo objektus. Bet jie taip pat metė iššūkį mums.
Menininkai, kurie prieš penkis šimtmečius sukūrė šiuos genijų išradingumo šedevrus, negyveno kokiame nors magiškame universalaus grožio amžiuje. Jie gyveno audringu istorinių atradimų laikotarpiu: Gutenbergo spausdinimo mašinos išradimas (1450), Kristupo Kolumbo Naujojo pasaulio atradimas (1492) ir Vaskos da Gamos jūrų kelio į Azijos turtus atradimas (1497). Tada keitėsi žmonijos likimas. Pamažu traukėsi ligos, Europos žmonių skaičius ir sveikata atsigavo, kilo jų gerovė ir išsilavinimas.
Tokiomis sąlygomis suklestėjo talentai, ką rodė meno darbai (ypač nuo 1490 iki 1520 m.), Mikalojaus Koperniko revoliucinė Saulės sistemos teorija, pastačiusi Saulę vietoj Žemės į tuometinio kosmoso centrą (1510), taip pat biologijos, jūreivystės, medicinos pasiekimai. Fundamentalios tiesos, kurios šimtmečiais ar net tūkstantmečiais nekėlė abejonių, sugriuvo. Žemė nestovėjo vietoje. Saulė nesisuko apie ją. Dangus nustojo buvęs tarsi keptuvės dangtis, dengiantis Žemę. Žmonių žinomas pasaulis padidėjo daugiau nei dvigubai. Žmogaus širdis nebebuvo siela, ji tapo tik kraujo siurbliu. Per kelis dešimtmečius knygų spausdinimas išaugo nuo šimtų iki milijonų per metus, o faktai apie pasaulį ir naujos idėjos keliavo toliau ir greičiau, nei anksčiau kas galėjo įsivaizduoti.
Bet suklestėjo ir rizika. Gąsdinančios naujos ligos plito kaip gaisras abiejose naujai sujungto Atlanto pusėse. Osmanų turkai, panaudodami „naują“ ginklą – paraką – nugalėjo ir įvedė islamą rytinėse Viduržemio jūros tautose ir grasino visai Europai. Martinas Liuteris (1483–1546) metė kandžius kaltinimus Katalikų bažnyčiai, sukeldamas religinį įtūžį visame žemyne. Bažnyčia, daugiau nei tūkstantį metų ištvėrusi visokius savo valdžios išbandymus tapti svarbiausia ir visur prasismelkianti valdžia Europos gyvenime, ilgam suskilo nuo įtampos.
Toks buvo amžius, kai 1504 m. Italijos miesto Florencijos pagrindinėje aikštėje Mikelandželas atidengė savo „Dovydo“ marmurinę daugiau kaip penkių metrų aukščio skulptūrą. „Dovydas“ simbolizavo miesto gerovę ir skulptoriaus meistriškumą.
Apie Dovydo ir Galijoto varžybas žmonės žinojo iš Senojo Testamento. Bet Mikelandželas marmure įkūnijo Dovydą lemtingu tarp apsisprendimo ir veiksmo, tarp suvokimo, ką jis privalo padaryti ir drąsos sutelkimo nugalėti Galijotą momentu.
Dabartinis amžius taip pat yra varžybos tarp globalių iššūkių ir žmonijos raidos, tarp gerų ir blogų pasekmių, tarp įtraukimo į varžybas ir išskyrimo jėgų, tarp klestinčio genialumo ir slegiančios rizikos. Klestėsime ar stovėsime vietoje, ar dvidešimt pirmajame amžiuje įeisime į istoriją kaip žmonijos geriausi ar blogiausi, priklauso nuo to, kaip mes visi prisidėsime prie galimybių ir slopinsime pavojus, kurių šios varžybos atneša.
Statymas negali būti didesnis. Kiekvieną iš mūsų lydėjo rizikinga sėkmė gimti lemiamu istoriniu momentu, kai įvykiai ir pasirinkimai mūsų gyvenime diktuoja daugelio ateities kartų gyvenimo aplinkybes.
Panašiai galvojo kiekviena karta, bet šį kartą tai yra mūsų laikmečio tiesa. Apie tai garsiai kalba ilgalaikiai faktai. Seniai prasidėjęs žmonijos telkimasis į miestus įveikė mūsų gyvenimo pusiaukelės žymę. Esame pirmoji miestų epochos karta. Atmosferos tarša anglies dioksido šiltnamio dujomis šiandien padidėjo iki nematytų nuo neolito laikų koncentracijų; 14 iš 15 šilčiausių klimato rekordinių metų buvo dvidešimt pirmajame amžiuje. Pirmą kartą nuo 1990 m. vargingiausių žmonių skaičius pasaulyje sumažėjo vienu milijardu ir tuo pačiu metu dviem milijardais padidėjo žmonių skaičius. Šiandien mokslininkų skaičius viršija visų mokslininkų, kurie kada nors gyveno iki 1980 m., skaičių. Iš dalies jų dėka buvo nugalėta daugelis ligų, o vidutinė žmonių gyvenimo trukmė pastaraisiais 50 metų padidėjo daugiau nei per praėjusius 1 000 metų.
Vikipedija nuotr.
XXI a., tarsi vėjo gūsis, įsiveržė su tokia gausa mokslo atradimų, kad daugelis žmonių juos supras tik po kelių dešimtmečių. Jie keičia ir žmonijos kultūrą. Internetas, telekomunikacijos ir kompiuteriai pavertė pasaulį globaliu kaimu, o Lietuvą – jo dalimi. Dabar žmonijos mintis intensyviausiai dirba mokslo srityje, mokslui naudojama pagrindinė žmonijos intelektualinės energijos dalis. Mūsų kartos laikmetis vadintas tai atomo, tai kosminių kelionių, tai informacinės visuomenės amžiumi. Tuo pabrėžiama, kad intensyviausiai vystosi tos mokslo sritys, kurios lemia nepaprastai sudėtingų technologijų plėtrą, o pastaroji, savo ruožtu, iš esmės keičia mūsų laikmečio žmonijos gyvenimą. Mokslas kuria pagrindines žinias apie pasaulį. Be žinių šiandien žmogus prapultų. Tik žinios padeda žmonijai išlikti ir klestėti. Daugiau nei pusė mokslo atradimų padaryti nuo XX a. pradžios. Daugiau nei pusė kada nors pagamintų prekių buvo pagaminta po 1980 m. Daugiau nei pusė kada nors parašytų knygų buvo parašytos per pastaruosius 50 metų. Kiekvieną mėnesį dabar išleidžiama daugiau knygų, nei buvo išleista iki Kolumbo gimimo.
Per trumpą laiką mokslas ir technologijos pakeitė žmonijos istoriją. Išausta nauja telekomunikacijų visata. Vieno mygtuko paspaudimu galime susijungti su bet kuo pasaulyje. Internetas, dar neegzistavęs vos prieš 20 metų, iki 2005 m. sujungė milijardą žmonių, iki 2010 m. – du milijardus, o iki 2015 m. – tris milijardus žmonių. Dabar pusė žmonijos yra susijusi internetu ir mobiliaisiais ryšiais. Staiga nuo autarkijos iškilo Kinija ir tapo didžiausia pasaulio ekonomika ir eksportuotoja. Mažai nuo jos atsilieka Indija. Griuvo Berlyno siena ir sumažėjo ekonominių ideologijų susidūrimas, kurios žymėjo antrąją XX a. pusę.
Tačiau pažanga turi savo kainą. Dažnai girdime nemalonias naujojo tūkstantmečio naujienas. JAV įvyko rugsėjo 11-osios tragedija, siaučia niokojantys cunamiai ir uraganai, smogė globali finansinė krizė, kuri pribloškė pasaulio turtingųjų smegenis. Įvyko ypač saugiomis laikytų branduolinių jėgainių avarijos Japonijoje. Mirtininkų sprogdinimai meilės miesto – Paryžiaus – širdyje, riaušės dėl nelygybės, vėl nauji mirtininkų sprogdinimai ir šaudymai Europos ir Amerikos miestuose. Pašlijo žmonių moralė.
Bet kartu matome ir malonesnių įvykių, tai mobilių ir socialinių visuomenės informavimo priemonių sprogimas, nuostabaus žmogaus genomo išaiškinimas, 3D spausdinimo sukūrimas, gravitacinių bangų, dieviškosios dalelės (Higso bozono) ir daugiau nei tūkstančio į Žemę panašių planetų, besisukančių apie artimiausias žvaigždes, atradimas. Sužinojome, kad pasaulyje galioja fiziniai ir dvasiniai dėsniai. Ir nors jie nustatyti ne žmonių, bet veikia kiekvieną iš mūsų, Sužinojome, kad matomąją visatą sudaro vos apie 5 proc. medžiagos, o apie 95 proc. visatos medžiagos ir energijos yra nematoma, ir nežinome, iš ko ji sudaryta. Bet erdvėje skraido šimtai kosminių laivų ir kasdien siunčia vis daugiau žinių apie visatą ir jos objektus.
Kiekviena diena atneša naujų nuostabą keliančių žinių apie mikropasaulį bei žmonių pasaulyje ir visatoje vykstančius reiškinius. Ir tos žinios yra labiausiai įtikinami požymiai, kad šis amžius labai skiriasi nuo praėjusių. Optimizmą skatina istorinių pokyčių įrodymas – dvasinis tikrovės ir vilčių susidūrimas. Optimizmo šaknys yra tikėjimas esminiu gyvenimo gėriu. Jis mus jaudina ir gaivina. Ir tai neabejotinai tęsis. Nors kai kurie pasaulio (tarp jų ir lietuvių) filosofai pesimistiškai vertina dabartį ir ateitį, nors ir dabar pasaulyje dar yra daug vargstančių žmonių, bet pagrįstai galime manyti, kad gyvename naujame didingesniame Renesanso amžiuje, nei buvo viduramžiais. Reikėtų labiau džiaugtis gyvenimu ir jo pozityviais reiškiniais. Kiekvienas galime sukurti savo rojų ar pragarą, nes rojus ir pragaras yra proto būsenos, o ne fizinės vietos. Juokis, ir pasaulis juoksis su tavimi. Verk, ir verksi vienas.