Pabaiga. Pradžia –Nr. 9(563)
Iškastinius išteklius eksploatuojanti ekonomika baigiasi, užleisdama vieta naujai, kurią J. Rifkin vadina Trečiąja pasauline pramonine revoliucija. Pramonės plėtra paremtą ekonomiką, vyravusią nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pabaigos, pakeitė praėjusio amžiaus pabaigoje prasidėjusi informacinė ir žinių ekonomika, kuri XXI a. transformuojasi į ketvirtos kartos, informacinėmis technologijomis grįstą dalinimosi ekonomiką. Šioje transformacijos stadijoje pagrindinis vaidmuo tenka biotechnologijoms ir su jomis susietoms veikloms, apimančioms genų ir cheminę inžineriją, atsinaujinančios biomasės panaudojimą ir atsinaujinančių žaliavų perdirbimą. Tokia ekonomika dažnai vadinama bioekonomika, kurioje atsinaujinančias biologinės kilmės žaliavas ir atliekų srautus naudojanti gamyba sukuria ekonominę vertę turinčią produkciją: maistą, pašarus, pramoninius produktus ir energiją (šilumos ir (ar) elektros, energetinį kurą).
Atsižvelgdama į tai, kad iki 2050 m. pasaulio gyventojų skaičius priartės prie 9 mlrd., ir į tai, kad gamtos ištekliai yra riboti, Europos Komisija patvirtino Europos tvarios bioekonomikos strategiją. Joje numatyta sukurti labiau inovacijomis grindžiamą mažos taršos ekonomiką, kurioje būtų derinamas poreikis išlaikyti tvarų žemės ūkį ir žuvininkystę, užtikrinti maisto tiekimo saugumą, tvarų atsinaujinančiųjų biologinių išteklių naudojimą pramonės reikmėms, išsaugant biologinę įvairovę ir užtikrinant aplinkos apsaugą.
Bioekonomikos strategijoje pateikiamas darnus tarpsektorinis ir tarpdisciplininis požiūris į gaminių, produktų ir energijos gamybą „uždarame“ cikle, kuriame beveik nėra atliekų, o susidariusios atliekos yra perdirbamos, sukuriant cirkuliacinį ciklą. Tokiame cikle veikianti ekonomika vadinama cirkuliacine. Joje siekiama sukurti tvarią visuomenę, kur gamybinė sistema veiktų pagal holistinį principą, t. y. panašiai kaip veikia Žemės ekologinė sistema, kur augalai gamina gyvūnams reikalingą deguonį ir kitas medžiagas, gyvūnai – anglies dioksidą ir atliekas, būtinas augalams. Tokiai sistemai veikti energija gaunama daugiausia iš saulės. Tuo metu antroposferoje arba žmogaus sukurtoje sistemoje turime linijinę gamybos sistemą, kurioje produktai pagaminti iš dirbtinių, neorganinių medžiagų, naudojant iškastinius išteklius, o gamyba didina atliekų, užkasamų sąvartynuose, kiekius.
Antroposferoje vykstantys procesai turi įtakos visai ekosistemai, todėl, plėtojant ekonomiką, ūkio sektorius reikia formuoti taip, kad ūkinės veiklos poveikis aplinkai būtų mažiausias, o gamtinių išteklių vartojimas – efektyvus ir atsakingas, paliekant galimybę ištekliais naudotis ateities kartoms. Siekiant subalansuoti dirbtinėje aplinkoje veikiančius srautus, reikia, kad antroposferoje veikiantys ciklai būtų artimi ekosistemos ciklams.
Linijinės ekonomikos transformacija į cirkuliacinę
Uždarus, gamtos ciklams artimus procesus geriausia kurti laboratorijose, tačiau praktikoje tai galima bandyti ir nedidelėse gyvenvietėse ar miestų teritorijose, stengiantis atkartoti gamtoje vykstančius procesus. Tokios teritorijos galėtų suformuoti bioregionus, kurie taptų beatliekių technologijų naudojimo poligonais. Bioregionuose veikiantys ūkiai galėtų būti plėtojami pagal cirkuliacinės ekonomikos ir bioregiono principus, didinat energijos naudojimo efektyvumą ir skatinant atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą.
Kuriant bioregione savitą aplinką, naudojant atsinaujinančius išteklius, svarbu, kad šių išteklių eikvojimo lygis neviršytų gamtos gebėjimo atstatyti jų kiekius. Tai reiškia, kad ekologinis poveikis ekosistemai neturi viršyti jos gebėjimo savaime atsistatyti. Plėtojant atsinaujinančius energijos išteklius naudojančias technologijas ir didinat energijos (produktų, gaminių) vartojimo efektyvumą, cirkuliacinėje ekonomikoje svarbus tampa sistemiškumo aspektas, kai ūkio subjektai (gamintojai ir vartotojai), veikiantys atskiruose sektoriuose, vienas kitą papildo.
Bioregionai suvokiami kaip sisteminė ekonomikos dalis, kurioje ūkio sektoriai vertinami pagal ekonominius ir technologinius, kultūrinius ir socialinius, ekologinius ir biologinius aspektus. Galbūt bioregionus galima sukurti vienu teisiniu aktu ar sprendimu, tačiau geriausia, kai juos suformuoja ekonominės, socialinės ir aplinkos sąlygos, naudojant naujausias technologijas ir informacines priemones, išnaudojant žmogiškąjį ir gamtinį kapitalą. Bioregionų kūrimas ir plėtra suvokiami kaip procesas, neturintis pabaigos, arba kaip „raida spirale“.
Tokia ekonomikos transformavimo iš linijinės į cirkuliacinę koncepcija turi apibrėžti ilgalaikio bendruomenės proceso raidą, stebint technologinio progreso teikiamas galimybes, keičiant vieną formą ar technologiją kita, kokybiškesne ir produktyvesne. Svarbu pagrįsti sistemingą biotechnologijų ir atsinaujinančių energijos išteklių, jų atsargų ir susidariusių atliekų naudojimą bei valdymą, atliekant išteklių srautų analizę, plėtojant antrinį medžiagų panaudojimą, siekiant netoksiškas atliekas panaudoti techniniame (antropogeniniame) ir biologiniame (ekosferos) cikle.
Svarbu neprasti ryšio su aplinka
Ignoruodami natūralius ekosistemos dėsningumus, žmonės nuskurdino Žemę ir jos gamtinį kapitalą. Jie prarado kultūrines, estetines ir dvasines vertybes. Daugeliu atžvilgių žmonės vis labiau tolsta nuo juos supančios gamtinės aplinkos, praranda ryšį su gamta, kitais žmonėmis ir kultūromis, tuo pat metu prarasdami ir savivoką. Gamtinio kapitalo degradacija, didėjanti aplinkos tarša, neharmoningi fiziniai procesai sekina žmones fiziologiniu, socialiniu ir psichologiniu požiūriais.
Šių dienų socioekonominis gyvenimas vyksta globalioje ekosistemoje, kurioje kapitalo, prekių, informacijos ir žmonių judėjimas, nuolatinė visuomenės ir gyvenimo sričių, technologijų modernizacija nepripažįsta valstybių sienų. Tokioje globalioje sistemoje žmogui, kaip asmenybei, susivokti darosi vis sunkiau. Todėl tiek visuomenės grupės, tiek žmogus, kaip individualybė, dar labiau tolsta nuo gamtos, didindamas ekosistemai daromą žalą.
Amerikiečių filosofas H. D. Thoreau dar XIX a. skatino žmones pažinti ir mylėti gamtą, sakydamas, kad tik gamta, o ne miestų statiniai, yra tikrieji žmogaus namai. H. D. Thoreau pastebėjo, kad amerikiečių visuomenė jau XIX a. pasirodė kaip labai vartotojiška ir materialistinė: „Nejaugi mes visada sieksime įsigyti vis daugiau tokių daiktų, užuot kartais pasitenkinę mažesniu kiekiu?“ Jis priešinosi civilizacijos blogybėms ir skatino ugdyti dorovės principus, saugoti dvasinį nepriklausomumą, kurti savo pasaulėžiūrą bei gyventi taip, kaip liepia sąžinė.
Deja, daug žmonių negirdi savo sąžinės balso ir toliau gyvena, inertiškai didindami vartojimą, skatindami planetos išteklius ir spartindami gamtinio kapitalo degradaciją. Viso to pasekmė – didėjančios ekonominės, socialinės, kultūrinės ir ekologinės krizės, kurias sukelia pats žmogus. Nereguliuodamas savo santykių su gamta, žmogus sukelia ištisą virtinę nepageidaujamų, negatyvių procesų, todėl tokia plėtra yra neleistina. Dar X a. šv. Pranciškus Asyžietis sakė, kad reikia pradėti daryti tai, kas būtina, po to tai, kas įmanoma, ir staiga tu padarysi tai, kas neįmanoma. Ieškant pusiausvyros ir būdų, kaip suartinti žmogų ir gamtą bei atrasti pirmapradį ryšį su gamta, bandomi įvairūs sprendimai. Tačiau, kaip dažnai būna, pamirštame apsižvalgyti aplink save, pažvelgti į tai, ką turime, ar į tai, kas buvo. Grįžimas į gamtą šiais globaliais laikais nėra lengvas, tačiau šis kelias – galimybė subalansuoti aplinkoje vykstančius neigiamus procesus.