Bendros pozicijos formavimas
Žemėje atradus didelius naftos ir gamtinių dujų klodus, ilgam įsitvirtino šiuos išteklius naudojanti pramonė. Tačiau ji kartu su pradėta plėtoti branduoline energetika neskatino naudoti atsinaujinančių energijos išteklių. Tuo metu aplinkos apsaugos problemos neatrodė svarbiausios, todėl gamtinius išteklius naudojančios pramonės plėtra užgožė gresiančias klimato kaitos problemas.
Vis dėlto grupelė aktyvių žmonių stebėjo besikeičiantį pasaulį kitu kampu ir analizavo ekonomikos plėtojimo kryptis, akcentuodama būtinybę tenkinti dabartinės ir ateities kartų poreikius, nesukeliant neigiamos įtakos aplinkai, visuomenei ir ekonomikai, siekiant išsaugoti galimybę naudotis ištekliais ateityje. Žymus italų mokslininkas A. Peccei 1968 m. sukvietė aktyvių žmonių grupę į Romos klubą (angl. Club of Rome) diskusijai apie gresiančius pavojus žmonijos ateičiai. Buvo diskutuojama apie tolesnę visuomenės raidą, analizuojamos ekonominės, socialinės ir gamtos santykių problemos. Šio klubo nariai vykdė mokslinius tyrimus, siekdami parodyti pagrindines visuomenės raidos tendencijas, nes beatodairiškas ekonominis augimas tais laikais buvo svarbiausias prioritetas, palikdavęs nuošalyje aplinkos teršimo ir išteklių naudojimo problemas.
Tyrimų rezultatai apie globalią žmonijos padėtį buvo paskelbti 1972 m. D. Medouzo monografijoje „Augimo ribos“ (angl. Limits to Growth). Tais pačiais metais Stokholme įvyko pirmoji Jungtinių Tautų konferencija, skirta aplinkos problemoms. Joje buvo ieškoma būdų, kaip, nestabdant visuomenės ekonominės pažangos, galima spręsti gilėjančias aplinkos problemas. Taip pradėjo formuotis tvariosios plėtros arba darnaus vystymosi sąvoka, kuri pirmą kartą buvo suformuluota 1980 m. – pirmosios Pasaulio apsaugos strategijos ataskaitoje. Vėliau ji paminėta Pasaulinio laukinės gamtos fondo (WWF), Jungtinių Tautų aplinkosaugos organizacijos (UNEP) ir Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos (IUCN) ataskaitose.
Jungtinių Tautų sudaryta speciali Aplinkos ir vystymosi komisija, kurios vadove buvo paskirta Norvegijos aplinkos ministrė G. H. Brundtland, parengė ir 1987 m. išspausdino ataskaitą „Mūsų bendruomenės ateitis“ (angl. Our Common Future), kurioje buvo suformuluota darnaus vystymosi koncepcija, kaip socialinių santykių visuma, siekiant išsaugoti esamus gamtos turtus ateities kartoms, suteikiant sprendimų priėmimų atsakomybę dabartinei kartai.
Esminis lūžis darnaus vystymosi teorijos praktiniame realizavime įvyko po 1986 m. balandžio 26 d. Černobylio atominės elektrinės katastrofos, pakeitusios tautų ir valstybių požiūrį į ekonomikos ir energetikos plėtrą. Praėjus šešeriems metams po katastrofos, 1992 m. Rio de Žaneire (Brazilija) įvyko Jungtinių Tautų aplinkos ir plėtros konferencija, kurioje buvo oficialiai įteisinta ilgalaikė darni visuomenės vystymosi strategija, kurioje priimtos Biologinės įvairovės išsaugojimo ir Klimato kaitos konvencijos.
Po dešimties metų, 2002 m., Johanesburge (Pietų Afrikos Respublika) vykusioje Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencijoje dar kartą buvo diskutuojama apie pasaulinę klimato kaitos problemą ir priemones jai mažinti. Šios konferencijos metu buvo priimtas Johanesburgo priemonių įgyvendinimo planas ir pasirašyta Johanesburgo darnaus vystymosi deklaracija. Joje buvo įrašyti įsipareigojimai prioritetinėms sritims: taupus vandens naudojimas ir sanitarinių paslaugų gerinimas, energetika, sveikata ir toksiškų medžiagų naudojimas, žemės ūkis, biologinė įvairovė ir ekosistemų valdymas. Darnaus vystymosi strategiją ir Johanesburgo darnaus vystymosi deklaraciją pasirašiusios šalys prisiėmė įsipareigojimus siekti užsibrėžtų tikslų nacionaliniu lygmeniu.
Per laikotarpį tarp šių dviejų konferencijų buvo padaryta nemaža pažanga, tačiau esminės problemos, kylančios dėl klimato atšilimo, nebuvo išspręstos. Todėl Jungtinės Tautos 2009 m. gruodžio 7–18 d. suorganizavo konferenciją Kopenhagoje, į kurią susirinkusios šalys prisiėmė įsipareigojimus sumažinti išskiriamus į aplinką šiltnamio dujų kiekius. Šioje konferencijoje nebuvo sutarta dėl konkrečių skaičių, tačiau šalys nusprendė, kad klimato kaitos programoms finansuoti bus skirta apie 30 mlrd. JAV dolerių finansinė parama.
Dauguma valstybių nusivylė šia konferencija, nes suderėta suma pasirodė nereikšminga, sprendžiant globalias klimato kaitos mažinimo problemas. Buvo sutarta, kad būtina kurti naują klimato diplomatiją. Todėl 2015 m. lapkričio 30 d. – gruodžio 12 d. Paryžiuje įvyko 21-oji Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencija ir 11-asis Kyoto protokolo šalių susitikimas. Susirinkusios šalys apsvarstė naują susitarimą dėl klimato kaitos mažinimo, pritariant veiksmų planui, kuriuo būtų siekiama, kad vidutinė temperatūra pasaulyje kiltų ne daugiau kaip 2 °C.
Praėjus daugiau nei pusei metų, 2016 m. balandžio 22 d. Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke buvo pasirašyta Paryžiaus sutartis, kurioje šalys įsipareigojo kovoti su klimato kaita pagal priimtą veiksmų planą, siekiant sumažinti išmetamų į aplinką teršalų kiekį ir didinti atsparumą klimato kaitos poveikiui. Paryžiaus sutartis pakeis ir Lietuvos ūkio sektorių plėtros strategijas, nes Nacionalinėse atskirų ūkio sektorių plėtros strategijose turės atsirasti vietos ir Paryžiaus sutartyje numatytiems susitarimams.
Atsinaujinančių išteklių naudojimas
Visuomenėje, kurioje gyvename, vartojimui skirtos prekės ir joms pagaminti suvartota energija šiuo metu gaunama daugiausiai naudojant žemės gelmių išteklius. Juos suvartojus, susidaro atliekos, kurias reikia utilizuoti arba perdirbti. Šiuo metu siekiama sumažinti susidarančių atliekų kiekius, pertvarkant pramonės, energetikos ir žemės ūkio sektorius, didinant medžiagų ir energijos naudojimo efektyvumą, diegiant beatliekes gamybos technologijas ir plėtojant atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą. Manoma, kad artimoje ateityje dabar plačiai paplitusius saulės, vėjo vandens energiją ar biokurą naudojančius įrenginius papildys iki šiol dar mažai žinomi energijos gamybos būdai, kuriuose energijai gaminti bus naudojamos biologinės ir cheminės kilmės medžiagos, visiškai pakeisiančios iškastinių energijos išteklių deginimo technologijas.
Kelių dešimtmečių patirtis, eksploatuojant atsinaujinančius energijos išteklius naudojančius įrenginius, parodė, kad saulę, vėją, vandens ir žemės energiją bei biokurą naudojančiuose įrenginiuose pagaminta šilumos ir elektros energija yra konkurencinga, todėl gali visiškai pakeisti iškastinius išteklius deginančius įrenginius.
Praktinė patirtis parodė trūkumus ir privalumus, išryškėjusius gaminant energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių. Vienas esminių trūkumų – technologinių įrenginių brangumas, didinantis pagamintos energijos savikainą, vizualinė tarša, aplinkos tarša, naudojant biokurą. Kai kurie trūkumai išryškėjo, vertinant visą produkto (energijos) gamybos ciklą: neigiamas visuomenės požiūris, didėjantys užstatomos žemės ir reikalingas energijos kiekiui pagaminti žemės plotai. Privalumai: saugus energijos gaminimas, nenaudojant baigtinių iškastinių išteklių, anglies dvideginio neišskiriantis neutralus gamybos ciklas. Energijos gamyba dažniausiai nesukelia neigiamo poveikio aplinkai, tačiau sukuria naujus verslus ir pridėtinę vertę turinčius produktus, keičia vartojimo įpročius. Energijos gamyba priartėja prie vartotojo, vartotojai tampa energijos gamintojais.
Siekiant patobulinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą, inžinieriai ir mokslininkai tobulina esamas technologijas ir įrenginius, kuria naujas medžiagas, kurios artimoje ateityje papildys šiuo metu populiarius atsinaujinančius energijos išteklius. Esminis proveržis energetikoje gali įvykti būtent dėl naujų organinės, sintetinės ar biologinės kilmės medžiagų sukūrimo ir panaudojimo. (Tęsinys – kitame numeryje)