Saulius Sidaras – geologijos mokslų daktaras (1985 m), tremtinys, vienas iš Krasnojarsko tautinės kultūrinės autonomijos „Lietuva“ kūrėjų, bendrijos pirmininko pavaduotojas (1992 m.) ir aktyvus veikėjas. Rusijos Federacijoje apdovanotas geologo garbės ženklu (1999 m.) ir įrašytas į Krasnojarsko krašto enciklopediją, o Lietuvoje – Tautinių mažumų ir išeivijos departamento garbės sidabro ženklu (2007 m). Aprašinėja ir fotografuoja lietuvių tremtinių ir jų palikuonių gyvenimą Sibire, tiria tremties istoriją, kaupia bendrijos archyvą. Vienas sūnus apsigyveno Lietuvoje, kitas liko su tėvais ir dirba Sibire.
Sibiro tremtinys – vaikas
Tvarkingo ūkininko nuo Rumšiškių šeimą sovietinė valdžia 1948 m. ištrėmė į Sibirą. Tėvą nušovė čia pat, tad tremties siaubą teko įveikti motinai su dviem vaikais ir aštuoniasdešimtmete senele. Sauliui buvo septyneri. Viską atėmė ir išvežė, o parvežti nebepasirūpino. Kuo nusikalto septynmetis vaikas, kodėl buvo ištremtas, persekiotas, turėjo kęsti badą ir patyčias? Ar tokioje baisioje aplinkoje tremtinys vaikas galėjo išlikti oriu žmogumi, apsibrėžti savo gyvenimo misiją ir ją atlikti?
Sunkūs išbandymai atskleidė pirmiausia šeimos stiprybę – jos dvasingumą. Kaip sako pats Saulius, mokykloje lietuvių kalbos teko mokytis dvi savaites, nes išvežė iš Lietuvos ir mokslai baigėsi. Bet šiandien jis rašo knygas, mokslinius straipsnius, spausdina atsiminimus. To išmokė tėvai. Skaityti išmoko dar namuose, būdamas šešerių metų. Vėliau mokė mama, kartu perteikusi ir meilę Lietuvai, jos kultūrai, papročiams, tremtinių nežmogiško gyvenimo aplinkoje pratinusi neprarasti pagarbos žmogui, tautos kalbai ir tradicijoms. Būtent tokiomis sąlygomis brendo mokslui ir kultūrai pasišventusi asmenybė – žymus geologas, knygų autorius ir kultūros veikėjas. Pats Saulius rašo, kad „yra ką prisiminti, yra ką papasakoti savo vaikams ir vaikaičiams” (knygos „Tolstantis horizontas“ rankraštis).
Atsiradus galimybėms, rusų kalba išleistos per netrumpą laikotarpį parengtos knygos. Tai „Langas į pasaką“ (2010) – apie Sibiro lietuvių buitį ir jų taikomąją dailę, „Du krantai“ (2010) – apie Krasnojarsko lietuvių tautinės kultūrinės autonomijos veiklą ir bendruomenės narių gyvenimo kelią, „Jakutijos pasakojimai“ (2010, kartu su R. Racėnu) – apie lietuvių tremtinių „lapteviečių“ gyvenimą (vertimas iš lietuvių kalbos), memuarai „Vis tolstantis horizontas“ (2010). Šią knygą lietuvių kalba planuojama išleisti 2016 m. Rusijoje tokie leidiniai reikalingi savo šaknimis besidomintiems tremtinių palikuonims ir draugijos veiklai, o Lietuvoje – fiksuojant mūsų visuomenės istoriją ir padedant jaunajai kartai suvokti tradicijų prasmę ir dvasingumo reikšmę žmogaus gyvenime.
Saulius – kultūros veikėjas
Skaudžias tremties pasekmes geriausiai geba vertinti tie, kurie gyveno Lietuvoje ir vėliau buvo prievarta išvežti į Sibirą. Jie supranta skirtingų kultūrų, humaniškos aplinkos, dvasingumo vaidmenį žmogaus gyvenime. Deja, daugumai visuomenės ir net tremtinių palikuonių nelengva suprasti viso to prasmę ir reikšmę. Tam reikalinga atitinkama aplinka ir ilga nuosekli asmenybės branda. Todėl S. Sidaras daug kuo prisidėjo, kad 1997 m. Krasnojarske būtų įsteigta sekmadieninė lietuvių kalbos mokykla, ir ryžosi būti jos vadovas bei dėstytojas.
Mokyklą lanko suaugusieji ir vaikai – buvusių tremtinių palikuonys, net rusų ir kitų tautybių mokiniai. Tai visai Krasnojarsko lietuvių bendruomenei svarbus kultūros židinys, nes čia ne tik skamba lietuvių kalba, bet ir puoselėjamos tradicijos, palaikoma lietuvybė Sibire. Skleidžiamas lietuvių kultūros savitumas žadina ir kitų tautybių žmonių dėmesį jai. Tą patvirtina gana gausus dalyvių skaičius kiekvienais metais švenčiant Vasario16-ąją, šv. Kalėdas ir Velykas, organizuojant Kaziuko mugę, Jonines, gimtosios kalbos ar Krasnojarsko miesto dienas.
Sauliaus veikla neapsiribojo tik mokyklos erdve. 2011 m. buvo įkurtas vaikų ir suaugusiųjų teatras, kurio spektaklį „Mažylis“ (pagal M. Ivaškevičiaus pjesę) 2012–2013 m. pamatė Krasnojarske ir Lietuvoje. Parengta fotoparoda „Lietuviai nuo Jenisiejaus krantų“, kuri buvo pristatyta Lietuvoje (Vilniaus universitete, Lietuvos edukologijos universitete, mokykloje „Lietuvių namai“, Panevėžio rajone Bistrampolio dvare), Lenkijoje (Varšuvoje) ir Rusijoje (Krasnojarske, Kazačinske, Jeniseiske). Krasnojarsko lietuvių bendruomenės 20-mečio proga suorganizuotas renginys, kuriame buvo demonstruoti XIV–XX a. lietuvių tautiniai drabužiai. Kartu su Lietuvos ambasada organizuota M. K. Čiurlionio paveikslų paroda.
Pastebima ir S. Sidaro švietėjiška veikla: skaityti pranešimai lietuvių konferencijose „Lietuva–Sibiras“ (Altajaus kraštas), „Lietuvių kultūros dienos“ (Irkutskas, Krasnojarskas, Sankt-Peterburgas). Be to, kiekvienais metais organizuojami renginiai ir skaitomos paskaitos apie Lietuvą Krasnojarsko krašto bibliotekoje. Lietuvoje pastaruoju metu skaityti pranešimai konferencijose „Dvasingumo sklaida ugdymo realybėje“ (Vilniuje, Rokiškyje), parengti straipsniai tarptautinei kolektyvinei monografijai „Ugdymo dvasingumas“ (2012) ir „Gyvensime tėvų žemėje“ (2013).
Kuriant dvasinę aplinką
Lietuvių bendruomenę ypač vienija mūsų kultūros dvasingumas, kuris parodomas ir tvarkant buvusių kalinių bei tremtinių kapus Krasnojarsko krašte. Čia taip pat neapsieinama be S. Sidaro iniciatyvų, autoriteto ir paramos. Darbų daug, bet ir padaryta nemažai: Antai, 2010 m. pakeista Šv. Mergelės Marijos statula ir atnaujinta 14 kryžių Korbiko kapavietėje. 2011 m. kartu su ukrainiečiais, estais, vokiečiais, latviais ir suomiais pastatytas juodojo akmens paminklas tremtiniams Orešnoje kaime. 2013 m. sutvarkytos lietuvių kapavietės Krasnojarsko krašto Manskij ir Kazačinskij rajonuose, o 2014 m. – kapavietės Kazačinsko rajone Lesosibirsko, Momotovo, Piskunovkos ir Zacharovkos gyvenvietėse. 2015 m. Manskij rajono trečiame kilometre pastatyta 16 kryžių. Kiekvienais metais lankoma kapavietė ir tvarkomas paminklas baisiomis kalinimo sąlygomis ir žudynėmis pagarsėjusio lagerio „Revučij“ vietoje. Suorganizuotos dvi ekspedicijos į už poliarinio rato buvusią tremties vietovę „Igarka“, taip pat suburta dalyvių grupė ekspedicijai „Kraslagas 12“ Lietuvos prezidento A. Stulginskio tremčiai atminti.
Patirtis parvirtina, kad tokie darbai, talkos, ekspedicijos yra ypač reikšmingos tremtinių palikuonims, ieškantiems tapatumo šaknų ir bandantiems vertinti savo aplinkos dvasingumą. Šioje srityje S. Sidaro veikla yra neįkainojama. Gal tai ir yra toli nuo tėvynės lietuviška dvasia gyvenančios iškilios asmenybės misija.
Post scriptum. Lietuvoje išleistoje kolektyvinėje monografijoje „Ugdymo dvasingumas“ (2012) S. Sidaras rašė apie organizuojamas jaunimo grupių keliones po Sibiro tremties vietas: „…jauni žmonės, nepamatę nieko, išskyrus laukinę taigą ir dvi tris lietuves senutes, taip iš esmės nieko ir nesupratę, išvyksta atgal.“ Tai ne priekaištas, o veikiau pastebėjimas, kad, siekiant suvokti lietuviškos dvasios reikšmę, žmogui reikia daug pastangų ir gyvenimo patirties. Tai tarsi paaiškinimas, kodėl neretai nesuvokiame kitų elgesio ar darbų prasmės, negebame puoselėti tai, kas sukurta Lietuvoje, kodėl nepajėgiame įvertinti mūsų dvasinės aplinkos gėrio ir išvykstame į kitas šalis, tėvynę iškeisdami į materialinę gerovę. Ši išmintis išryškėja, vertinant skaudžią tremties patirtį ir galimybę gyventi lietuviška dvasia, kurios prasmę suvokti padeda mūsų tautiečio Sauliaus Sidaro darbai.