Priminsiu daugeliui gerai pažįstamą vaizdelį, neretai pasikartojantį tiek melodramose, tiek komedijose. Grįžta žmona (draugė, partnerė) iš darbo (komandiruotės, ligoninės ir pan.) anksčiau, nei vyras (draugas, partneris) tikėjosi, ir randa pastarąjį labai jau intymioje pozoje su kita partnere. Žinoma, ta kita partnerė dažniausiai šiek tiek išsigąsta, staigiai apsirengia ir stengiasi kuo greičiau išsprukti, palikusi abi netikėto konflikto puses aiškintis tarpusavyje. Tačiau nutvertasis, kaip sakoma, nusikaltimo vietoje, greitai įveikia sumišimą ir staiga surimtėjusiu veideliu pareiškia: „Tu ne taip supratai. Aš galiu viską paaiškinti…“
Prieš porą savaičių Lietuvos žiniasklaidai, ne be pagrindo vadinamai gandasklaida arba purvasklaida, staiga nukrito gardus kąsnelis: gana populiarus, patarimus kitiems, kaip gyventi, žarstęs ir save jau tikriausiai labai rimtame valstybės poste matęs veikėjas buvo užkluptas su iš kažkur į jo kišenę netikėtai įkritusia, nors anaiptol ne tokia jau įspūdinga neaiškios kilmės pinigėlių sumele. Pagalvokite patys, ką tokio rango veikėjams reiškia kažkoks niekingai menkas šimtas tūkstantėlių eurų. Smulkmena, bet tikrai ne daugiau. Tačiau koks burbulas tuoj pat buvo išpūstas. Esą čia vos ne perkūnas iš giedro dangaus ar cunamis, kuris dabar visus jo rinkėjus akimirksniu nušluos. Ir štai trečia savaitė ta vadinamoji sensacija visose laidose vartaliojama ir gromuliuojama.
Reikia pasakyti tiesiai: „Neskieskite nei praktiškai vienai jėgai tarnaujantys žiniasklaidos veikėjai, nei politologai. Nieko netikėto čia neįvyko. Vos prieš keletą metelių tą patį veikėją išgirdome sarkastiškai konstatuojant, kad „už penkis tūkstančius litų gali dirbti tik vagys ir idiotai“. Tada kažkas dar bandė cyptelėti: „O dangau, koks cinizmas! Aš ir tūkstančio dar niekada nesu gavęs…“ Bet cypaujančius didieji garsiakalbiai greitai nutildė. Esą šie žodžiai buvo ištarti nesitikint, kad mikrofonas dar tebėra neišjungtas. Be to, čia buvęs tik smagus juokelis, į kurį vienodą teisę turi ir milijonieriai, ir vargetos. Kovą su oligarchais ir nusikaltėliais, kurie esą jau užvaldė valstybę, skelbianti labai aukšto rango veikėja netrukus nusistebėjo sužinojusi, kad tuos nusikaltėlius gaudančios tarnybos vadovas, jau į ketvirtą dešimtį įkopęs, vis dar neturi solidaus nuosavo namo. Išvada: aiškiai matyti, kad šis valstybės tarnautojas laisvosios liberaliosios ekonomikos neišmano ir turėtų būti nušalintas. Netrukus taip ir buvo padaryta pasakius, kad užsakymo nušalinti vykdytojas esąs „ne prie ko“.
Dabartinį tariamąjį liberaliosios politikos cunamį lėmė ne kažkoks nepaaiškinamas atsitiktinumas ar apdairumo stoka, bet artėjantys rinkimai. Rinkiminėse varžybose visos priemones geros, jei jos padeda įveikti konkurentus. Taigi, kaip sakė klasikas, kas gali paneigti, kad kažkas iš anksto pinigėlius pažymėjo, kažkas kitas iš paskos nusekė ir dieną naktį juos gavusio veiksmus fiksavo, o trečiasis garsiai duris atlapojo ir tų pinigėlių davėją išsivedė. Taigi, jūs mums Vijūnėlę ir Trečioką, o mes jums va šitaip, per sprandą ir lauk iš visų postų „savo noru“.
Ar pasikeis dabar „partijų“ (klubelių, grupuočių) populiarumo reitingai? Pagyvensime – pamatysime, bet stebuklų tikrai nebus. Ne tik šalininkai, bet ir priešininkai puikiai supranta veikėją, šį kartą pagautą su įkalčiais. Juk „ima“ tikrai ne vienetai, bet štai šitą kažkas mikliai „patvarkė“. Visuomenėje, kurioje būtų keista „neduoti ir neimti“, šį menką konfliktėlį daug kas bus linkęs visapusiškai paaiškinti, o pagautąjį suprasti ir užjausti – eilinis susistumdymas prie lovio… Pašnekės ir užmirš…
Vėl per „Kriminalų“ laidas porins apie girtuoklį, talžantį žmoną ir padeginėjantį kaimynų namus, su pasigardžiavimu pasakos apie ką tik iš paauglystės trumpikių išlipusį vaikį, užsimaniusį su kelių policininkais palenktyniauti, o pastaruosius – niekuo dėto žmogaus automobiliu jį sustabdžiusius. Kažkas vėl pliaukš, kad to miestelio jau paskutinį mėnesį gyvuojančios mokyklėlės pedagogai to vaikio tinkamai neišauklėjo (todėl reikia kuo greičiau tą mokyklėlę uždaryti), kad seniūnas jo tėvų laiku nenubaudė, socialinė darbuotoja nesužiūrėjo, o vietos bendruomenės aktyvas jo į meno saviveiklą „neintegravo“. Taigi, kur buvo Švietimo skyrius, kad neišauklėjo Vilko, kuris Raudonkepuraitę prarijo?
Daug paaiškinimų ir pasiaiškinimų vien per pastarąsias savaites išgirdome. Prisiminkime tik vieną. Antai ėmė rimti ponai visus įtikinėti, kad pasaulyje susidaręs didžiulis „pieno perviršis“. Todėl atseit to „žaliavinio“, t. y. karvučių stropiai tiekiamo, pienelio supirkimo kaina neišvengiamai turėjusi kristi. To nepadarius, kilsianti nauja finansinė krizė: perdirbėjai siaurins gamybą, daugybę savo darbininkų išmes į gatvę, o svarbiausia – mažės supirkėjų, perdirbėjų ir prekybininkų pelnai, todėl galų gale nukentės pirkėjai – to perdirbto „vandenpienio“ vartotojai, nes vėl prekybos centruose prasidės kainų pasiutpolkė. Štai taip mums situaciją aiškina magnatų ir oligarchų, besiruošiančių eiliniam artėjančiam atostogų sezonui, advokatai.
Na ir kas, kad jūs gerai žinote, kaip auga žemės rutulio gyventojų skaičius, kad vargingose pasaulio dalyse daug badaujančių, net neprisimenančių, kada ragavo tikro šviežio pieno, natūralaus sūrio, tikro sviesto. Na ir kas, kad jums niekaip nesiseka patikėti pasaka apie neva susidariusį perviršį. Giliau išmanantieji šiandienės ekonomikos vingrybes puikiai žino, kad tiek „perviršį“, tiek ir „deficitą“ galima sukurti akcijų biržose keliais kompiuterio klavišų paspaudimais. Tačiau kas jais patikės, girdėdami griausmingą verteivų chorą, pranašaujantį vos ne viso ūkio apokalipsę.
Bet tiems aiškintojams vis tiek reikia sukurti nors kažkokią „liaudžiai suprantamą“ įvykių sekos versiją, parodyti kažkokį atpirkimo ožį, kurį ta liaudis galėtų pirštais badyti. Į ožio paieškas įsitraukė ir mūsų jau minėta labai aukšto rango kovotoja su oligarchais. Apsidairė, iškart pamatė ir užtikrintai, beapeliaciniu tonu, pareiškė, kad gausybė pieno krizės kaltininkų vis dar knibžda čia pat, Lietuvos užmiesčiuose. Tie kaltininkai – 1–3, net ir 5 karvučių laikytojai. Štai dėl jų buvimo perdirbėjai ir prekybininkai taip suvargo! Tik pagalvokite, tiek benzino ir dyzelino reikia sudeginti, kol iki jų kaimelių su milžiniškais vilkikais prasibrauni, o ten tau įpila vos vieną kitą kibirėlį dar šilto „žaliavinio pieno“. Todėl tokius vargetas reikia tuoj pat (aišku, ekonominės blokados priemonėmis) nuo ūkinės veiklos nušluoti, kaimeliuose dar gyvuojančių pieno surinkimo punktų duris užkalti ir pereiti tik prie daugiatūkstantinių, GMO patiekalais šeriamų bandų.
Ir kaip tu, reklamų dar neapkvailintas žmogau, tokiam chorui pasipriešinsi? Kas išgirs, jei norėsi priminti, kad vos prieš porą dešimtmečių net atokiose savivaldybėse veikė vietinės pieninės, galėjusios pirkėjams patiekti šviežutėlius pieno produktus tris kartus per dieną? Kaip besurasti tuos, kurie tada tų pieninių darbuotojams pasakė, kad „jei savo kromelio neuždarysit, viskas greitai išlėks į orą“? Kas pasistengė, kad Lietuvos atokesniuose regionuose būtų uždarytos siuvyklos ir lentpjūvės, visi linų fabrikai ir t. t.? Kas išanalizuos, kodėl dabar gyvenvietėje, dar turinčioje per porą šimtų valgytojų, liko vos keletas, laikančių tas pavienes karvutes?
Tiesa, kai kur pastarieji, ypač jei gyvenvietė netoli miesto, dar šiaip taip išsilaiko. Daugiabučių kiemuose išsirikiuoja netrumpos eilutės pirkėjų su stiklainiais ir bidonėliais, laukiančių įprastu laiku čia užsukančio smulkaus ūkininko. Patenkinti moka ne po 8 ar 14, o po 30 euro centų už litrą pievomis kvepiančio tikro produkto. Likusį kiekį išgraibsto tos pačios gyvenvietės kaimynai, nebesugebėję ar nebenorėję vargti su keliomis karvutėmis. Ateina pieno pirkti net po vakarykščios dar įraudusios „pašalpininkės“, nes juk vienu alkoholiu gyvas ilgai nebūsi.
Niekada nepamiršiu labai graudaus vaizdo, kai kaimo staliaus šeimą ištiko nelaimė – staiga krito jų karvutė. Žmogus verkdamas kartojo: „Nebetekome maitintojos… Kaip dabar išgyvensime?“ Ką modernieji dabartiniai „aiškintojai“ jam atsakytų?