Pastaraisiais metais mokslui ir studijoms (universitetams ir mokslo institutams – visų tikslų ir uždavinių įgyvendinimui) iš valstybės biudžeto skiriami asignavimai sudaro tik apie 0,6–0,7 proc. nuo Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai yra dvigubai mažiau nei prieš 15–20 metų. Neatsižvelgiant į tai, viešojoje erdvėje daug kalbama apie didžiulį, bet ne tą ir ne taip dirbantį Lietuvos mokslo potencialą, kad ir su labai mažu finansavimu galima aukšta studijų kokybė, dideli mokslo pasiekimai ir reikšminga jų įtaka verslui, kad Lietuva gali tai, ko nepademonstravo nė viena šalis. Reikia tik teisingai valdyti universitetus, institutus ir atskirus mokslininkus.
Praėjo jau septyneri metai po garsiosios „aukštojo mokslo reformos“. Pamename, kiek buvo euforijos: „Pagaliau reforma! Dabar tai pakils aukštojo mokslo kokybė į svajonių aukštumas! Nebenuvilios mūsų geriausiųjų abiturientų jokie užsienio universitetai. Paskirtosios universitetų tarybos su jų paskirtaisiais rektoriais viskuo pasirūpins. Apie viską pagalvota…“ Ir panašiai.
Nepraėjus net penkeriems metams, portalai pilni ne tik kritikos, bet ir apokaliptinių pranašysčių: „aukštojo mokslo situacija – tragiška“ „pasiektas dugnas“ ir pan. Reikia dar vienos (eilinės, gal jau dešimtos?) reformos. Nors Lietuvoje mokslo ir studijų „reformų“ buvo įvykdyta gal dešimt kartų daugiau negu Estijoje. Be adekvataus finansavimo.
Vyriausybė Seimui pateikė net naują Mokslo ir studijų įstatymo redakciją. Ką po viso to lieka galvoti ir daryti? Pečiais traukyti ar garsiai kvatoti? O gal žvilgterėti į esmę ir nelabai tolimą, bet visų pamirštą praeitį ir dabartį?
Mokslas ir studijos po reformų – pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį
Mokslo ir studijų sistemos reformos ir veiklos pagrindu tapo 1991 m. vasario 12 d. Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo Seimo) priimtas novatoriškas Mokslo ir studijų įstatymas, kuris be pakeitimų galiojo iki 2002 m. Juo remiantis, iš paveldėtų sovietinės Lietuvos mažai tarpusavyje susietų aukštųjų mokyklų, Lietuvos mokslų akademijos ir kitų institucijų buvo sukurta bendra mokslo ir studijų sistema, susidedanti iš universitetinių aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų. Įkurta Lietuvos mokslo taryba (LMT) – savarankiškai veikianti mokslo ir studijų savivaldos institucija, Seimo ir Vyriausybės ekspertas mokslo ir studijų organizavimo bei finansavimo klausimais. Šiai sistemai priklausė Lietuvos mokslų akademija (LMA), Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas (LVMSF), mokslininkų organizacijos, atskiri mokslininkai ir jų grupės. Įstatyme buvo ypač deklaruojama mokslo ir studijų integracija.
Netiesa, kad tuo laikotarpiu buvo prikurta daugybė universitetų. Prieš atkuriant nepriklausomybę Lietuvoje veikė 12 universitetinių aukštųjų mokyklų, bet didžioji jų dalis pagal sovietinę terminologiją buvo vadinama akademijomis arba institutais. Buvo 17 LMA ir apie 30 sąjunginio pavaldumo ar žinybinių, 32 verslo ir 10 aukštųjų mokyklų institutų. Daugelis institutų buvo gana dideli – su bandomosiomis gamyklomis, konstruktorių biurais.
1990 m. buvo įkurta Lietuvos policijos akademija, 1997 m. tapusi Lietuvos teisės akademija, o vėliau – Mykolo Riomerio universitetu, 1991 m. Klaipėdoje iš ten veikusių kitų aukštųjų mokyklų fakultetų, juos sujungus, buvo įkurtas Klaipėdos universitetas. 1994 m. įsteigta Lietuvos karo akademija. Iki 2002 m. Lietuvoje veikė 15 universitetinių aukštųjų mokyklų, 29 valstybės mokslo institutai ir 19 mokslo įstaigų.
Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį (iki 2001 m.) finansavimas mokslui ir studijoms (universitetams, mokslo institutams ir kitiems su mokslu ir studijomis susijusiems poreikiams) buvo skiriamas viena eilute. Jis po svarstymų, dalyvaujant mokslininkų organizacijoms, pirmiausia LMT, Rektorių ir Direktorių konferencijoms, buvo skaidriai paskirstomas atskiroms institucijoms pagal mokslininkų skaičių ir kitus duomenis. Kasmet buvo rūpinamasi adekvačiu finansavimu. Siunčiami raštai į Seimą ir Vyriausybę, deramasi su Finansų ministerija, dalyvaujama Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdžiuose. Veikė aktyvi pilietiška mokslo bendruomenė.
Mokslui ir studijoms buvo skiriama per 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), tarp 6 ir 7,5 proc. – Valstybės biudžeto. Apie 73–78 proc. mokslo ir studijų biudžeto asignavimų buvo skiriama aukštosioms universitetinėms mokykloms, 14–18 proc. – mokslo institutams ir 6–13 proc. – bendrosioms mokslo ir studijų reikmėms. Šių, 6–13 proc. – asignavimų užtekdavo LMT, LMA ir jos bibliotekai, Mokslo ir studijų fondui, mokslo premijoms, stipendijoms nusipelniusiems ir jauniesiems mokslininkams, valstybinėms mokslo programoms, mokslo žurnalų prenumeratai ir leidybai, LITNET ir kitoms bendrosioms reikmėms.
Nesibaigiančių reformų dešimtmetis
Pasinaudojus 1999–2000 m. Rusijos krizės sukeltos įtakos Lietuvos ekonomikai pretekstu, planuojant 2000 m. valstybės biudžetą, mokslo ir studijų finansavimas buvo sumažintas 120 mln. litų – iki 0,9 proc. BVP. 2000 m. buvo priimtas Aukštojo mokslo įstatymas, o 2002 m. – nauja Mokslo ir studijų įstatymo redakcija. Nuo tada veikė 15 valstybinių universitetinių mokyklų, 17 valstybės mokslo institutų, 18 universitetų mokslo institutų ir 8 valstybinės mokslo įstaigos. Šiuo metu yra likę 14 valstybinių universitetinių aukštųjų mokyklų ir 13 valstybės mokslo institutų. Taigi, mokslo institucijų skaičius sumažėjo dvigubai. Universitetų studentų yra du kartus daugiau nei 1995 m., tačiau tik pusės (48 tūkst., mažiau nei bet kada nuo 1970 m.) jų studijas finansuoja valstybė. Antra tiek studijuoja savo lėšomis.
2000 m. gruodžio 7 d. Seimas priėmė Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymą Nr. IX-71 (Žin., 2000, Nr. 110-3516). Šio įstatymo projektą 1999 m. balandžio 15 d. pasiūlė Socialdemokratų frakcija. Už šį įstatymą balsavo 44 socialdemokratai, 31 liberalas ir kiti Seimo nariai. Deja, nei įstatymą palaikiusi „Naujoji politika“, nei kitos Seimo daugumos ir Vyriausybės nesiėmė jo įgyvendinti. Tai, kad įstatymas po poros metų buvo pripažintas neprivalomu, nereiškia, kad nebūtina laikytis jo nuostatos – ne mažiau kaip 2 proc. BVP skirti mokslui ir studijoms nuo 2004 m.
Laipsniškas mokslo ir studijų biudžeto didinimas iki 2 proc. BVP nėra koks nors išsigalvojimas, bet gerai apgalvota būtinybė. Priimant įstatymą, Seimo narys A. Kunčinas sakė „..Šis dalinis lėšų papildymas, kuris skiriamas pirmaisiais metais, jokiu būdu neišgelbės aukštųjų mokyklų. Manau, yra teisinga, kad kiekvienais metais numatoma po truputį didinti finansavimą aukštojo mokslo sistemai. Taip mes nuo tos stagnacijos, kai pinigų užtenka tik minimaliems poreikiams, galėsime prieiti prie normalios situacijos, kai bus galima ir plėtoti mokslinius tyrimus, ir didinti studentų skaičių, ir spręsti tas problemas, kurios yra keliamos mūsų aukštosioms mokykloms.“
Šio įstatymo nuostatas buvo bandoma formaliai „įgyvendinti“, prie valstybės biudžeto skiriamų lėšų mokslui ir studijoms pridedant ir universitetų bei mokslo institutų uždirbtas (tiksliau per institucijų sąskaitas gautas nebiudžetines) lėšas. Tačiau iš tikrųjų nebuvo laikomasi Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo, o mokslo ir studijų finansavimas toliau mažėjo. Tai nedviprasmiškai pademonstravo ir ilgametis Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Dainius Numgaudis 2007 m. vasario 2 d. pranešime konferencijoje „Lietuvos mokslas ir pramonė“ (žr. 1 pav.).
Nors tuo metu universitetinių aukštųjų mokyklų studentų skaičius augo (mokančiųjų už studijas sąskaita), mokslo ir studijų biudžetinis finansavimas, vertinamas šalies BVP procentais, tik mažėjo. Nuo 1998 m. iki 2015 m. mokslo ir studijų biudžetinis finansavimas buvo sumažintas pusiau, skaičiuojant BVP procentais – nuo 1,24 iki 0,6 proc. BVP (žr. 2 pav.). Ir tai įvyko po to, kai politikai tvirtai prižadėjo ir įstatymu įtvirtino, kad nuo 2004 m. mokslui ir studijoms iš biudžeto bus skiriama ne mažiau kaip 2 proc. BVP.
Vienintelė galimybė padidinti biudžetinį mokslo ir studijų finansavimą atsirasdavo tik tada, kai, kylant šalyje vidutiniam atlyginimui, dėstytojų ir mokslininkų atlyginimai pasidarydavo nepadoriai maži. Tada dar šiek tiek veikusioms mokslininkų organizacijoms (Lietuvos mokslininkų sąjungai, Lietuvos mokslo tarybai, Universitetų rektorių ar Mokslo institutų direktorių konferencijoms) pavykdavo argumentuotai įtikinti valdžią būtinybe didinti mokslininkų atlyginimus, kartu ir mokslo bei studijų finansavimą.
Paskutinį kartą tai padaryta 2007–2008 m. Tada pavyko ne tik padidinti atlyginimus ir stabilizuoti mokslo ir studijų biudžetinio finansavimo santykinį mažėjimą, bet ir išsireikalauti, kad Vyriausybė priimtų „Mokslo ir studijų institucijų darbuotojų darbo užmokesčio didinimo 2009–2011 metų programą“ (LRV 2008 m. gegužės 28 d. nutarimą Nr. 509). Šioje programoje buvo pateikta situacijos analizė ir numatyta, kad „įgyvendinus šią programą, mokslo ir studijų institucijų darbuotojų darbo užmokestis padidės vidutiniškai 70 procentų, palyginti su jų darbo užmokesčiu, gautu 2008 metais“.
Tačiau, prasidėjus sunkmečiui, ši programa pamiršta visiems laikams. Visiškai sužlugdžius mokslininkų pilietinę visuomenę, nebeliko net kam apie ją priminti. Vietoje žadėtų padidintų atlyginimų, jie tik sumažėjo. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto (kuris skelbia išsamiausias ir vaizdžiausias ataskaitas) akademinio personalo vidutiniai nominalūs atlyginimai nuo 2008 m. iki 2010 m. sumažėjo apie 40 proc. Realūs vidutiniai atlyginimai šiuo metu yra apie 40 proc. mažesni nei 2008 m. Vietoje planuoto didėjimo 70 proc. – mažėjimas 40 proc.! Ypač didelis smūgis mokslui ir studijoms buvo suduotas 2010 metais mokslo institutų finansavimą sumažinat 30 procentų, prisidengus konkursinio ir programinio finansavimo „įgyvendinimu“. Nors tokį finansavimą jau nuo 1993 m. neblogai vykdė LVMSF. Tik jam buvo skiriama mažai asignavimų, o veikla reglamentuojama griežtais ministerijų apribojimais. Pastaraisiais metais konkursiniu finansavimu, praėję biurokratines džiungles, pasinaudoja tik keliolika procentų dėstytojų ir tyrėjų. Finansavimą laimi tik vienas iš septynių ar dešimties pateikusiųjų paraiškas, nors paraiškas teikia tik kas trečias ar kas penktas potencialus finansavimo gavėjas.
Sumažinus BVP dalį, skiriamą iš biudžeto mokslui ir studijoms nuo buvusio 1,24 proc., per pastarųjų 15 metų mokslas ir studijos negavo apie 2 mlrd. eurų. Jeigu būtų buvę laikomasi Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo nuostatų, mokslas ir studijos nuo 2001 metų būtų gavę papildomai 4,5 mlrd. eurų. Tokio praradimo nekompensuoja nei ES fondai, nei savo lėšomis studijuojančiųjų studentų įmokos. Kad valstybė yra pajėgi užtikrinti tinkamą finansavimą, rodo ir papildomai surasti 1,3 proc. nuo BVP, kurie buvo paskirti krašto apsaugai. Jeigu būtų buvęs bent jau išlaikytas 1998 m. numatytas BVP procentas mokslui ir studijoms, dėstytojų ir tyrėjų atlyginimai būtų 2 kartus didesni negu dabar, o tyrimų ir studijų materialinis aprūpinimas būtų buvęs nepalyginamai geresnis. Užtikrinus įstatymu ir daugkartiniais susitarimais prižadėtą padidintą finansavimą, būtų vykusi ir mokslo ir studijų sistemos kokybinė plėtra.
Kaip rodo dr. Ainiaus Lašo analizė (žr. 3 pav.), net pagal perkamosios galios paritetą Lietuvos mokslininkų atlyginimai siekia tik apie 30 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Net Latvijoje ir Lenkijoje jie atitinkamai yra didesni – 37 ir 59 proc., nors Lietuvos bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą siekia apie 75 proc. ES vidurkio ir yra didesnis negu Latvijoje ir Lenkijoje. Nominalūs, išreikšti eurais, Lietuvoje mokslininkų atlyginimai siekia apie 20 proc. ES vidurkio, nors Lietuvoje sukuriamas nominalus (išreikštas eurais) BVP vienam gyventojui siekia 45 proc., o Vilniaus apskrityje – 66 proc. ES vidurkio.
Mokslininkų ir dėstytojų atlyginimai skaičiuojami bazinės mėnesinės algos dydį (BMA) dauginant iš tam tikro koeficiento. Šiuo metu BMA dydis yra 35,5 euro, o bazinio valandinio atlygio dydis – 22 euro centai! Taigi jie yra mažesni negu 2008 metais. Ko tuomet stebėtis, kad iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą skridęs, Kaune apsigyvenęs, dvi dienas 200 puslapių disertaciją skaitęs, ją įvertinęs bei jos gynime dalyvavęs dėstytojas Ainius Lašas už šį darbą iš Vytauto Didžiojo universiteto gavo vos 35 eurus. Tai juk net 159 bazinio valandinio atlygio dydžiai!
Ekonomisto dr. Gitano Nausėdos vertinimu, Lietuvoje į vidurinę klasę gali pretenduoti žmonės „kai šeimos nariui tenka bent daugiau nei 1,5 tūkst. eurų, atskaičius mokesčius“. Bet tai būtų trys jauno mokslų daktaro arba du Lietuvos profesoriaus atlyginimai vienam šeimos nariui! Dviejų profesorių šeima be vaikų negali pretenduoti į vidurinę klasę. Štai ir paaiškėjo, kodėl Lietuvoje beveik nebūna konkurencijos į skelbiamas dėstytojų ir mokslininkų etatų vietas, kai Vakarų pasaulyje būna dešimtys ar net per šimtas pretendentų į vieną nuolatinę vietą.
Tiesa, Lietuvoje su mokslininkais ir dėstytojais sudaromos tik terminuotos 5 metų darbo sutartys, kaip su laikinaisiais (sezoniniais) darbuotojais, kol pasiekęs aukščiausią savo karjeros laiptelį jame neišdirba 10 metų. Žinoma, jeigu per tą laiką nepakeičiamas reglamentavimas, kaip tai atsitiko 2000 m. ir 2009 m. Tokiu atveju kadencijas tenka pradėti skaičiuoti iš naujo. Nereti atvejai, kai „laikinaisiais“ mokslininkai ir dėstytojai išlieka iki pat išėjimo į pensiją.
Dabarties realijos
Pastaraisiais metais mokslui ir studijoms (universitetams ir institutams per visas programas, priemones, visų tikslų ir uždavinių įgyvendinimui) beskiriama apie 0,6 proc. nuo BVP – apie 2,5-3 proc. valstybės biudžeto. Kadangi pastaraisiais dešimtmečiais skiriant lėšas mokslui ir studijoms trūksta viešumo ir skaidrumo, tai tiksliai viską įvertinti yra nelengva.
Vienas šaltinis yra Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) svetainėje skelbiami Valstybės biudžeto asignavimų mokslo ir studijų institucijoms paskirstymų projektai. Pagal paskutinį (2015 m. lapkričio 18 d.) projektą 2016 metams institucijoms paskirstyta 194 mln. eurų, t. y. tik 0,5 proc. BVP. Be to, čia neparodyta, kiek lėšų bus palikta pačiai ministerijai ir kiek bus skirta kitoms institucijoms: LMT, LMA ir pan.
Kitas šaltinis yra Valstybės biudžeto įstatymas, kuriuo visiems universitetams, institutams, kunigų seminarijoms, LMT ir LMA skiriama 222 mln. eurų = 0,57 BVP. Biudžeto projektų apžvalgoje finansų ministras teigia, kad 2016 m. mokslo ir studijų institucijoms planuojama apie 225 mln. eurų.
Dar vienas šaltinis yra Valstybinės studijų, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros 2013–2020 metų plėtros programos 2016–2018 metų veiksmų planas. Jame numatyta visų programų, uždavinių, tikslų, priemonių įgyvendinimui, mokslui ir studijoms (kartu su kolegijomis) kasmet skirti po 297-299,5 mln. eurų. Atmetus kolegijų finansavimą ir lieka apie 0,6 proc. BVP.
Verta pastebėti, kad ES struktūrinių fondų 2014-2020 metams numatyti apie 591 mln. eurų septyneriems metams mokslui ir studijoms (kartu su kolegijomis) per metus vidutiniškai sudaro tik po 0,2 proc. Lietuvos BVP. Tik maža jų dalelytė teks būtiniausiems mokslo ir studijų poreikiams, akademinio potencialo stiprinimui. Likusieji, t. y. apytiksliai 80 proc. 2007–2013 metų programos atiteks statybininkams, tiekėjams, įvairioms firmoms, bus investuoti į betoną, asfaltą ir geležį. Teigiama, kad aukštajam mokslui, ypač studijoms universitetuose, Lietuvoje daugelį metų buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Dabar esą lieka pasirūpinti tik profesinio mokymo sistema. Taigi po 2020 metų keliausime tik amatų mokyklų link!?
Iki šiol visos diskusijos siekė tik priėmimo į bakalauro studijų programas (ne studijavimo ir baigimo!) „problemą“. Ką jau kalbėti apie supratimą ir problemą, kad skaičiuojant milijonui gyventojų mes turime (tik) 2,5 karto mažiau doktorantų (dažnai lygia greta dirbančių kitą darbą), negu Estija, o „reformatorių” ir jų pasirinktų „ekspertų“ didelių pastangų dėka pasiekėme „garbingą“ paskutinę vietą Europos Sąjungoje pagal inovacijų išeigos indikatorių (žr. „Horizon magazine. Special Issue, Luxembourg: Print Office of EU, March 2015“).
Kas mums ta Estija ar net visa Europa! Mes lygiuosimės į Izraelį, kuris moksliniams tyrimams ir plėtrai skiria tik 4 kartus didesnį BVP procentą. Na dar į Airiją, kurios vien natūralus gyventojų prieaugis siekia apie 40 tūkst. per metus, o dar plius didelė imigracija. Deja, Lietuvoje natūralus gyventojų mažėjimas per metus siekia apie 11 tūkst., o dėl emigracijos dar sumažėja. 20 tūkst.
Sunaikinus LMT kaip mokslo ir studijų interesams atstovaujančią instituciją, sužlugdžius mokslininkų pilietinę bendruomenę, nebeliko net kas keltų gyvybiškąsias mokslo ir studijų problemas. Malonia išimtimi buvo 2013 m. Lietuvos švietimo tarybos pareiškimai: „Siekiant įgyvendinti Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“, būtina užtikrinti tinkamą aukštojo mokslo finansavimą, todėl rekomenduojame visoms politinėms partijoms priimti nacionalinį susitarimą dėl ilgalaikės finansavimo aukštajam mokslui didinimo programos (iki 2020 m. ne mažiau kaip 2% nuo BVP). Akivaizdu, kad nepakankamas finansavimas gali sukelti itin žalingų padarinių Lietuvos pažangai ir tarptautiniam Lietuvos konkurencingumui bei visuomenės gerovei. <…> Biudžetinis finansavimas iš esmės turėtų būti vykdomas per bazinį finansavimą. Bazinis finansavimas turi užtikrinti aukštojo mokslo institucijų pagrindinių veiklos tikslų (pavyzdžiui, ilgalaikių mokslinių tyrimų programų) visavertį įgyvendinimą ir mokslo infrastruktūros išlaikymą.“
Nepaisant skurdaus biudžetinio finansavimo ir dar skurdesnės verslo skiriamos paramos Lietuvos universitetai ir mokslo institutai kasmet parengia ir išleidžia apie 20 tūkst. baigusiųjų pirmąją universitetinių studijų pakopą (bakalaurų), 8-9 tūkst. magistrų, 300-400 mokslo daktarų, publikuoja per 2000 mokslinių straipsnių „Web of Science“ duomenų bazei priklausančiuose moksliniuose žurnaluose ir dar antra tiek kituose leidiniuose, parašo dešimtis mokslinių monografijų. Tačiau jos nesugeba parengti ne tik kokybiškos bendrojo lavinimo mokytojų pamainos, bet ir korektiškų užduočių aštuntokams.
Lietuvoje daugmaž gerai buvo susitvarkyta tik tose srityse, kur pareikalavo ar reglamentavo tarptautinės institucijos, ypač Europos Sąjunga, NATO, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas. Mokslo, studijų, švietimo ir kultūros politikos Europos Sąjungos teisės aktai beveik nereglamentuoja. Būna tik epizodiniai siūlymai ar rekomendacijos, todėl šios sritys Lietuvoje yra labiausiai „nureformuotos“ ir nuskurdintos. Dabar jau atvirai pripažįstama, kad vadinamuosiuose mokslo ir verslo slėniuose po 2020 m. nebebus lėšų netgi pastatų ir įrangos išlaikymui, todėl mažės profesionalių tyrėjų skaičius, o mažėjant gimstamumui ir studijų finansavimui – bus mažinamas ir dėstytojų skaičius. Didės atsilikimas ne tik nuo Vakarų Europos šalių, bet ir nuo Estijos.
Švietimo, mokslo ir studijų adekvati kokybė ir jų mastai yra būtini visų pirma ne mokytojams ir akademiniams darbuotojams, bet „kad visa visuomenė gyventų geriau“, „kad būtų užtikrinta stabili ir gera visuomenės bei valstybės ateitis“. „Nes teisingai išsilavinę ir nuovokūs vaikai galės kurti aukšto lygio produktus bei paslaugas, už tai gauti daug pinigų, kurie per mokesčius pavirs į pensijas.“ Tai, kad pastaraisiais metais bendrajam švietimui (priešmokyklinis, pradinis, pagrindinis ir vidurinis ugdymas kartu sudėjus) skiriama mažiausia per du dešimtmečius (2 proc.) BVP dalis. Universitetuose valstybė daugiau ar mažiau padoriai finansuoja mažiausią per 50 metų studentų skaičių. Antra tiek priversti užsimokėti už studijas. Daugelis būsimųjų studentų išvaromi į užsienį.
Tai, kad moksliniams tyrimams ir plėtrai švietimo srityje skiriama mažiau nei 0,2 proc. BVP, yra ne tik trumparegiška, bet ir nepateisinama. Neinvestuojant į jaunąją kartą, kaip pastebi ekonomistas Raimondas Kuodis, nepadės nei antroji, nei trečioji, nei šeštoji pensijų pakopa, nei jokia kita finansų alchemija.