Aš nežinau, kas gali būt gražesnio,
Kaip mano kaimas, tėviškė brangi,
Širdyje džiaugsmas, didis, begalinis,
Kai kaimą iš toli regi.
Jonas Daniūnas
Nesu šio Instituto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas – LEU) absolventė, neteko dalyvauti jo jubiliejinėje konferencijoje ir iškilmėse, todėl nežinau, ar buvo prisimintas šio iškilaus LEU moterų rankinio komandos „Šviesa“, net kelis kartus tapusios Europos čempionatų nugalėtoja, talentingo trenerio vardas. Apie jį sužinojau vienoje iš pedagogų konferencijų, kurioje buvo minimas žymios mokytojos istorikės Irenos Eigelienės gražus jubiliejus.
Mielas žmogus Romas Pačinskas, Pasaulio anykštėnų klubo Kauno skyriaus vadovas, priėjęs padovanojo jo sudarytą ir išleistą knygą „Nepažintas Jonas Daniūnas“ (2014). Matyt, žinojo, kad šis Institutas mano širdžiai nesvetimas, ilgus metus jame dirbo mano vyras, draugas ir bendražygis a. a. dr. Vladas Voveris. Instituto švenčių progomis visada abu būdavome kviečiami ir dalyvaudavome jo iškilmėse. Pažinojau daugelį dėstytojų ir Instituto rektorių.
Didžiąją knygos dalį sudaro Jono Daniūno kūryba – jo eilėraščiai ir proza parašyti tekstai, jo biografija, kolegų, mokinių ir artimųjų atsiminimai apie jau išėjusį į Amžinybę Joną Daniūną.
Knyga man pasirodė įdomi keliais aspektais. Pirmiausia tai knyga apie tikrą lietuvį inteligentą, dar nepraradusį lietuviškos tapatybės savo knygose, prisiminimuose apie Lietuvą, mūsų tautos savitumą ir dvasinį grožį, kurio jau taip mažai beliko moderniame technologizuotame robotizuotame pasaulyje. Skaitai Jono Daniūno eiles ir jauti, tarsi subėga prie tavęs močiutės ir tetutės, išmintingi mūsų seneliai pasakoriai ir šnekoriai, ramūs, dvasingi, susikaupę, žinantys savo vertę, niekur neskubantys, nes „anksti kėlę, vėlai gulę“ viską suspės padaryti, be galo mylintys savo Žemę, savo tėviškę, artimuosius ir kaimynus, suprantantys ir atjaučiantys, vienas kitam padedantys bėdoje.
Antra vertus, tai knyga apie dorą lietuvišką šeimą, suvokusią, kad šeima – tai kiekvieno jos nario tvirtovė, kurioje visada atrasi ir šilumą širdžiai sušildyti, ir pagalbą, jos prireikus, ir užuovėją nuo išorinio pasaulio audrų bei vėjų. Čia visada jausiesi esantis pats reikalingiausias.
Taigi knyga „Nepažintas Jonas Daniūnas“ – apie mūsų tautos vertybes, kurios jau pradeda tolti… į ūkus. Tačiau be kurių mes būtume jau ne tauta, ne lietuviai, o minia tik robotizuotų žmogiagyvių. Justinas Marcinkevičius rašė: „Aš visą laiką ieškojau savo gyvenimo prasmės tautinio gyvenimo gelmėse. Ir iki šiol man atrodo, kad tautinio nacionalinio gyvenimo turinys, jo pajėgumas, galia – tai niekieno nepralenkta vertybė. Aš įsitikinęs, kad šiandien vėl visu aktualumu kyla būtinybė saugoti ir ginti tą vertybę, savo kalbą, etninius dalykus, be kurių mes beveidžiai ir niekam neįdomūs. Nereikalingi nei Europoje, nei pasaulyje.“
Jonas Daniūnas, jo gyvenimas ir veikla, o svarbiausia jo dvasia, plevenanti kūryboje, kaip tik ir yra tokia vertybė, apie kurią kalba mūsų Tautos genijus Justinas Marcinkevičius.
Jonas Daniūnas gimė 1927 m. gruodžio 27 d. Pilypų kaime Anykščių rajone. Mokėsi Pilypų pradžios mokykloje, 1938–1940 m. – Kavarsko progimnazijoje, 1947 m. baigė Ukmergės gimnaziją ir įstojo į Lietuvos kūno kultūros institutą. Jį baigęs 1951 m., iki 1954 metų dirbo kūno kultūros dėstytoju Vilniaus žemės ūkio technikume. Nuo 1954 m. iki pat savo gyvenimo saulėlydžio 1990 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – LEU).
Jaunystėje Jonas Daniūnas sportavo, dalyvavo įvairių sporto šakų varžybose. 1953 m. sporto draugijos „Žalgiris“ akademinio irklavimo pirmenybėse 2000 m distancijoje vienviete baidare laimėjo pirmąją vietą. Įstojęs į Kūno kultūros institutą, treniravosi pas Prochorą Poliakovą ir dalyvavo klasikinių (graikų ir romėnų) imtynių varžybose, Lietuvos profesinių sąjungų pirmenybėse laimėjo antrąją vietą. Jau dirbdamas Vilniaus žemės ūkio technikume treniravo Vilniaus miesto merginų krepšinio komandą, kuri krepšinio turnyre užėmė pirmąją vietą. Vilniaus pedagoginiame institute 1959 m. subūrė moterų rankinio komandą „Šviesa“, buvo jos vyriausiasis treneris Jo treniruojama komanda 1962–1969 m. dalyvavo SSRS rankinio aukščiausiosios lygos čempionatuose, nuo 1970 m. žaidė SSRS I lygoje, 1973 m. tapo šios lygos čempione, 1972, 1989 ir 1990 m. – Lietuvos rankinio čempione, dukart iškovojo Lietuvos moterų rankinio taurę (1967 ir 1988 m.), 6 kartus tapo Lietuvos aukštųjų mokyklų studenčių rankinio čempionato nugalėtoja (1959, 1966, 1967, 1967, 1972, 1989 ir 1990 m.).
1957–1969 m. Jonas Daniūnas buvo Lietuvos rankinio federacijos Trenerių tarybos pirmininkas, nuo 1968 m. – respublikinės kategorijos rankinio teisėjas. Jam buvo suteiktas Lietuvos trenerio (1969) ir Lietuvos nusipelniusio trenerio garbės vardas (1973).
Laisvalaikiu mėgo dainuoti, šoko tautinius šokius, buvo populiarus giminaičių ir sportininkų vestuvių piršlys. Visur jo buvo pilna, su juo – visada jauku, linksma ir šilta. Tik niekas nežinojo šio žmogaus paslapties – Jonas Daniūnas labai mėgo būti vienumoje, savo gimtinėje, klajoti po miškus, gėrėtis ankstyvais saulėtekiais, rymoti ežero pakrantėje, kur jo širdis imdavo dainuoti… Vieną kartą tai suvokęs, jis, išeidamas iš namų, pasiėmė rašiklį ir užrašų knygelę savo jausmams užrašyti… Pilypų kaime, savo tėviškės nuostabiausioje gamtoje, kaip knygos sudarytojas Romas Pačinskas, Jono Daniūno sūnėnas, rašo, „nuskaidrėjusios mintys tapdavo eilėmis“.
Knygoje pateikti 49 Jono Daniūno eilėraščiai ir prozos tekstai apie šio kaimo kasdienybę jo ankstyvos ir vėlesnės vaikystės metais, prisiminimus apie mamą, jos išmintingą elgesį su vaikais. Ir nors namuose, kaip rašo Jonas Daniūnas, duonelė buvo skalsi, čia nebuvo gardumynų ir saldainiukas kaimo vaikai atrodė didelė dovana, tačiau gerumo, šilumos ir meilės vaikui, giminaičiui, kaimynui, gyvulėliui, net žvėreliui buvo neišsemiamai daug.
Jono Daniūno eilės – neįmantrios, net ne visada paisančios klasikinių eilėdaros reikalavimų, tačiau nėra šiuolaikinės „adakadabros“, kai nerišlūs, be jokios logikos žodžių junginiai, dabar vadinami poezija ir visur spausdinami. Jo eilės tarsi savaime plaukia iš širdies, apie tai, ką mato, girdi, mąsto. Jonas Daniūnas prisipažįsta:
„Aš ne teoretikas, o praktikas,
Aš neturiu rašybos pagrindų.
Gal bus ir keistas atsakas
Poetams genijams visų kartų.“
Daugiausia jo eilių skirta gimtajam kaimui, gimtinei, tėvynei, kuri jam, grįžusiam iš įvairiausių kelionių ir daug ką pamačiusiam, yra gražiausias žemės kampelis pasauly:
„Aš atėjau gyventi
Į rožių, liepų kraštą.
Krūtinės ilgesiu susemti
Tėvynės meilės raštą.“
Gimtinėje net ir lietus jam atrodo palaima, kaip burtininkas ar dailininkas:
„Lietaus lašai žaliai nudažė pievą,
Vandens purslai pakibo ant stogų,
Pavasariu pakvipo nupjauta rugiena
Jau pasirodė kur ne kur gandrai.“
Poetą džiugina vyturėlis, kuris, parskridęs į Lietuvą iš tolimų kraštų, „dirvoj duobę rado / Apsigint nuo šalčio, priešų ir drėgmės“. Jį, kaimo vaiką, iki šiol stebina ir žavi pempės elgesys:
„ Sušvilpė sparneliai – pempė balon smigo,
Lyg akmuo pakibo, mestas iš viršaus.
Čia aplink tylu – jau želmenys sudygo,
Čia paruošiu vietą – ryte, kai išauš.“
Poetui iki šiol neaišku, kaip varnėnas atpažįsta jo gimtojo sodžiaus pirkios dūmą, jo gimtinės klevo šakas, ir grįžta kiekvieną pavasarį į savo inkilą, kurį pernai kleve iškėlė eilėraščio autorius.
Savo eilėraščiuose poetas džiaugiasi kaimo žmogaus ir gamtos darna:
„Šalia miškelio laukas plynas,
Gerų žmonių sukrautos ėdžios,
Prikrauto šieno kvapas dar palikęs,
Tik ką šviežiai dar rėžtos vėžės.“
O šalia ėdžių zuikių, stirnų ir šernų pėdos, sniege pramintas jų gilus takelis, „alkis apramintas /Ir pradingo vargas, baimė žiemos“.
Tik gerai pažįstantis kaimą žmogus, čia gimęs ir užaugęs, gali tai pastebėti, pakelti akis į dangų pavasarį ir pamatyti pempę, smingančią į žemę, ir vyturėlį, jaukiai įsikūrusį, vengiant pavasario šalnų, ir varnėną, grįžusį į savo namus. Jam visa tai miela, gražu, vertinga, jo siela dainuoja…
Miesto žmogui – tai jau svetima ir sunkiai suprantama.
Nevengė Jonas Daniūnas savo eilėraščiuose pasišaipyti ir iš didžiausios vadinamosios kolchozinės santvarkos ydų: valdžios žmonių protinio bukumo, tvarkant kolchozų ūkį, verčiant kraštutiniais tinginiais ir girtuokliais kaimo žmones, net traktorininkus, valdančius techniką, o moksleivius ir mokytojus, studentus ir docentus – žemės ūkio vergais, kiekvieną rudenį priverstinai gabenamais į kaimą nuimti derliaus ir čia nuo pat ankstyvos vaikystės ir jaunystės, degraduojamus, sekant kaimo „viršininkų“ brigadininkų pavyzdžiais.
Daug eilėraščių Jono Daniūno kūryboje skirta jo Motinai. Tik skaitydama knygą ir sužinojau, kad dainos, kurią taip mėgdavau dažnai paniūniuoti, žodžiai parašyti sportininko ir sporto trenerio Jono Daniūno.
…Vien tik Tavęs ilgiuosi
Tu tik viena paguosi
Štai jau nebaisūs vargai, kančia,
Kai sugrįžau aš vėl čia.
Mama, ieškoti laimės
Sūnūs jau niekur neis.
Viską, o Mama,
Jautri širdis, supras, atleis.
Būna Lietuvoje stebuklų, parodančių retą poeto talentą. Apie jį liudija ir Jono Daniūno eilėraščiuose plevenanti svajonė – rašyti, rašyti…
Lai suskamba mintis lyg varpas,
Sielos gelmių išblokšta aidi.
Geras mintis išskirk kaip grūdą varpos,
Supink, kaip nuometą, kai audžia.
Kai neparašyta nė eilutė, mintyse priekaištavimas sau, žvelgiant „į laiko varsnas / Į vakar dieną posmais prarastais“.
Deja, gyvenimo šurmulys, jo mokinių sėkmės ir laimėjimų džiaugsmas neleido Jonui Daniūnui ištrūkti iš aktyvaus gyvenimo sporte sūkurio.
Jonas Daniūnas mirė 1990 m. gruodžio 8 dieną Vilniuje, palaidotas Kavarsko kapinėse, giminės kape. Knygoje liko įrašas:
„Prisiminkit – jei vertas prisiminimo!“
Šviesaus atminimo Jonas Daniūnas – kuklios profesijos kuklus žmogus. Paprastas. Ir labai nepaprastas savo dvasingumu, žmogiškumu. Apie tai liudija jo kolegų ir buvusių mokinių bei artimųjų atsiminimai.
Prof. habil. dr. Povilui Karobliui švelnaus atminimo kolega Jonas Daniūnas buvo „gyvas bendravimo kultūros pavyzdys, mokąs rasti kalbą su studentu, auklėtiniu, treneriu”, geranoriškas, supratingas, išmintingas, šiltas, nuoširdžiai teisingas, „vienas ryškiausių trenerių”, kurio auklėtinių laimėjimais didžiavosi visa Lietuva. Jo sėkmės kredo – „Laimi tas, kuris moka susitelkti, pasižymi būtinomis proto, mąstymo ir valios savybėmis, moka išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, atkakliai siekti tikslo (Nepažintas Jonas Daniūnas. – V., 2014. P. 14).
Pasak doc. Danielio Radžiukyno, Jonas Daniūnas buvo įkvepiantis pavyzdys jo kolegoms ir auklėtiniams. „Gimęs ir jaunystę praleidęs Lietuvos kaime, savyje subrandino ne tik tvirtą kūną, bet ir veržlią dvasią, siekiančią mokslo žinių bei savęs įprasminimo pareigingu ir sąžiningu darbu. Turiningą savo pedagoginę veiklą jis susiejo su sporto vertybėmis, stengėsi atskleisti jų prasmę ir grožį, tuo sužavėti jaunimą, siekiantį sportinių pergalių, kryptingo sportinio gyvenimo kelio… Jis išugdė daug puikių, dorų, sąžiningų pedagogų, trenerių, kurie iki šiol diegia sportinių vertybių svarbą jaunimo gyvenime.” (ten pat, p. 16).
Kolegai Algimantui Juozaičiui Jonas Daniūnas atrodė „paprastas, nuoširdus, atviras, atjautus, nepakantus melui, apgaulei, veidmainiavimui… Su didžiule meile kalbėdavo apie savo tėviškę Pilypus, žmonos tėviškę Lyduokius, gamtos grožį, žydinčias pievas, susitikimus su artimaisiais žmonėmis” (ten pat).
Prof. Juozui Skernevičiui Jonas Daniūnas „visada atrodė ramus, bet treniruotėse, varžybose būdavo aistringas treneris, sunkiai paslepiantis savo jausmus” (ten pat). Algimantas Šatas, Lietuvos nusipelnęs treneris, savo kolegą Joną Daniūną vertino, kaip „nepaprastai jautrų, sąžiningą žmogų, nebijantį pasakyti teisybės į akis, sąžiningai atlikusį jo mėgstamą darbą, kuris jam teikė džiaugsmą ir didelį pasitenkinimą” (ten pat).
Buvusios Jono Daniūno auklėtinės apie jį kalba, kaip apie didį žmogų, reto talento pedagogą.
„Doc. J. Daniūnui esu dėkinga už tai, kad iki šiol dirbu įdomų ir širdžiai mielą darbą” (mokytoja Irma Šemetaitė-Braškienė. Ten pat, p. 20).
Buvusi auklėtinė Aldona Ona Jurčiukonytė-Dailidėnienė savo atsiminimuose apie Mokytoją rašo: „Tai buvo kantrus, principingas, reiklus, bet kito nuomonę gerbiantis treneris. Jis buvo jautrus kitų rūpesčiams, pats be galo mėgo gamtą, buvo nepakeičiamas ir neprilygstamas vestuvių vedėjas ir piršlys. Jis piršliavo ir mano su Vidmantu vestuvėse… Visam gyvenimui išliks atmintyje šilti susitikimai ir malonūs prisiminimai.” (Ten pat, p. 21)
Kažin ar daug Lietuvoje žmonių galėtų pasidžiaugti tokiais atsiminimais apie juos ir tokiu svariu įnašu į Pasaulio žmoniškumo ir dvasingumo aruodą. Gal todėl ir plati Jono Daniūno giminė šventai saugo jo atminimą. Išsaugojo nuo melioracijos ir nugriovimo jo gimtąją sodybą ir kaip didžiausią giminės vertybę – jo kūrybą. Dukterėčia Staselė surinko, perrašė ir parengė leidybai Jono Daniūno eilėraščius ir prozą, sūnėnas teisininkas karininkas Romas Pačinskas surinko savo dėdės kolegų ir auklėtinių atsiminimus, sudarė knygą „Nepažintas Jonas Daniūnas” ir išleido giminės lėšomis, taip į gyvenimą gražindamas dorą lietuvį, nusipelniusį Lietuvai pedagogą, dvasingą ir kūrybingą žmogų – doc. Joną Daniūną.
Tegul jo gyvenimas ir kūryba taps įkvepiančiu pavyzdžiu ne tik plačiajai Daniūnų giminei, bet ir Lietuvos jaunajai kartai, ypač mokytojams.