Pajūrio fotografai

Jolanta Klietkutė: „Senosios fotografijos mane užburia, tad jomis norėjau pasidalinti ir su knygos skaitytojais.“

Gegužės 28 d., 14 val. Žemaičių dailės muziejuje vyks bibliotekininkės, kraštotyrininkės, fotomenininkės Jolantos Klietkutės knygos „Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus“ pristatymas. „Tikiu, kad kiekvienas žmogus gimdamas atsineša kažkokią savo dovaną ar neregimą paskirtį. Save priskirčiau prie „kronikininkų“, t. y. žmonių, kurie, net patys nežinodami kodėl, renka, užrašinėja įvairius faktus, kol galų gale gyvenimo pabaigoje pamato nuostabią iš jų sudėliotą istoriją. Galbūt mano knyga gali būti įrodymas skeptikams, su kuriais susidūriau, kad net „pilka pelytė“ iš provincijos gali atlikti profesionalų darbą“, – sako autorė. Ji mielai sutiko papasakoti apie šį kruopštų, nuoseklų nuotraukų, atvirukų, biografijos detalių rinkimą, kuriame patyrė ir malonių netikėtumų, ir detektyvinių istorijų.

 

– Jūsų leidinys – solidus trylikos metų kruopštaus, nuoseklaus darbo rezultatas. Knygoje ne tik atkurtos P. Mongirdaitės ir I. Stropaus biografijos, bet ir aprašyta, iliustruota fotografijomis, kaip Kretinga atrodė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Remiantis P. Mongirdaitės vaikaitės Janinos Vrotnovskos prisiminimų sąsiuviniais, atkurtas XX a. pradžios Palangos gyvenimas. Nuo ko pradėjote, kaip rinkote medžiagą knygai?

 

1996–1997 m. savo diplominiam darbui rinkau Pakutuvėnų parapijos istoriją: ėjau per žmones, klausinėjau, užsirašinėjau, peržiūrinėjau šeimos nuotraukų albumus. Taip ir atradau, kad Pakutuvėnų kaime yra gimęs garsus pajūrio fotografas Ignas Stropus. Įdomu, kad pirmiausia susipažinau su jo vaikaite, kuri šiek tiek atskleidė fotografo šeimos praeitį, o netrukus man į rankas pateko Virgilijaus Juodakio knyga „Lietuvos fotografijos istorija: 1854–1940“, kurioje aprašomi garsiausi Palangos fotografai Paulina Mongirdaitė ir Ignas Stropus. Pamačiau, kad apie juos išliko labai mažai žinių.

Apie 2002 m. pranciškonas brolis Gediminas, tvarkydamas savo nuotraukų archyvą, man atidavė nežinomo jaunuolio nuotrauką, darytą fotografės P. Mongirdaitės. Susidomėjau, nes labai retai XIX a. pabaigos fotografų vinjetėse galima išvysti moterišką pavardę. Pradėjau ieškoti, kas ji buvo. Tačiau pirmosios žinios buvo itin skurdžios. Tai spėjama gimimo ir mirties data, o tikslesnių biografijos duomenų neišliko, išskyrus tai, kad ji – bajoraitė ir pirmoji Lietuvoje moteris fotografė.

 

Taip pradėjau rinkti informaciją apie Pauliną Mongirdaitę ir Igną Stropų. Iš pradžių tai buvo labai lėtas kaupimas – po mažiausią žinutę ar faktą. Peržvelgiau spaudoje aptiktus straipsnius. Nuvylė, kad visos publikacijos yra tik sausas pirminio šaltinio – Virgilijaus Juodakio – surinktos medžiagos kopijavimas ir perrašymas įvairiomis variacijomis. Taigi retkarčiais aplankiusi ar susipažinusi su sena kretingiškių ar palangiškių šeima, peržiūrinėjau jų šeimos albumus ir klausinėjau apie šiuos fotografus. Igną Palangoje dar daug kas prisimena, o štai apie Pauliną išlikę tik senelių pasakojimai.

Informacijos apie šiuos menininkus pradėjau ieškoti muziejuose. Ypač daug žinių ir pagalbos sulaukiau Kretingos muziejuje, taip pat didžiųjų Lietuvos universitetų bibliotekose. Nustebino, kad muziejų ir bibliotekų fonduose, kurie, deja, dar netyrinėti, yra tūkstančiai vienetų ikonografinės medžiagos. Todėl viliuosi, kad po 10–20 metų išvysime ir daugiau vertingų šių fotografų darbų.

 

Vėliau ėmiau ieškoti privačių kolekcininkų. Buvau girdėjusi, esą jie nenoriai bendrauja, nenoriai rodo savo kolekcijas pašaliniams žmonėms. Tačiau mano nuogąstavimai nepasitvirtino – dauguma jų yra malonūs, atviri žmonės. Kolekcininkai leido peržiūrėti eksponatus, nukopijuoti reikiamas nuotraukas ar atvirukus ir juos publikuoti knygoje. Be to, vieni iš kitų sužinoję ir patys man pranešdavo, kas renka pajūrio vaizdus. Taip pamažu kaupiau šių fotografų darbų archyvą.

Kitas šaltinis – privatūs šeimos archyvai. Padėjo palangiškių, kretingiškių, net vilniečių ir kauniečių šeimos, vienos per kitus klausinėjusios, kas savo albumuose turi I. Stropaus ar P. Mongirdaitės nuotraukų. Per tuos metus šimtus kartų keliavau, lankiau šeimas ir kolekcininkus, susipažinau su daugybe įdomių, nuoširdžių žmonių. Tačiau gaila, kad ne visus eksponatus galėjau publikuoti knygoje – tam neužteko vietos.

 

Prasidėjus muziejų ir bibliotekų fondų skaitmeninimui, pastaruosius penkerius metus šis darbas paspartėjo ir palengvėjo. Daug naktų praleidau naršydama internete, varčiau įvairiose Lenkijos ir Latvijos bibliotekose esančią XX a. pradžios spaudą, kurioje radau publikuotus P. Mongirdaitės darbus. Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje aptikau iki tol mums nežinomą jos Palangos albumėlį. „E. paveldo“ sistemoje vartydama tarpukario Lietuvos spaudą, pamačiau išspausdintas I. Stropaus nuotraukas. Labai daug fotografų darbų radau, naršydama užsienio aukcionų medžiagą. Liūdna, kad daug jų iškeliauja iš Lietuvos, bet guodžia mintis, kad  išlikę yra saugomi kolekcijose. Šių menininkų atvirukų geografija itin plati: nuo Australijos, Andoros iki Rusijos gilumos – Novosibirsko. Nemažai jų yra ir amerikiečių kolekcijose.

– Minėjote, kad rašydama knygą gyvenote tarsi detektyve, kuriame reikia išpainioti įvairias neaiškias istorijas, rasti, kur įklijuoti trūkstamą mozaikos dalį…

Kiekviena gauta nuotrauka turėjo savo istoriją, kurią reikėjo išsiaiškinti. Labai įdomu buvo identifikuoti įamžintus žmones, susipažinti su jų gyvenimu. Gaila, kad dauguma jų į leidinį netilpo. Juokauju, kad reikėtų rašyti atskirą knygą apie tai, kaip buvo rašoma ši. Ieškodama P. Mongirdaitės portreto, net prašiau Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro pagalbos. Buvau gavusi nuotrauką, kurioje, kaip manoma, yra užfiksuota krikšto mama tapusi P. Mongirdaitė. Bet, žvelgiant į šią moterį, nuojauta kuždėjo, kad tai – ne ji. Gavusi Paulinos portretus iš Lenkijos, kreipiausi į kriminalistus, kad padėtų išsiaiškinti, ar visose nuotraukose ta pati asmenybė. Gavau neigiamą atsakymą. Tada Lietuvos valstybės istorijos archyve susiradau to asmens krikšto metriką ir perskaičiau, kad jo krikštamote buvo Elžbieta Kymantienė (Sofijos Čiurlionienės mama), kurią fotografavo P. Mongirdaitė. Tokių istorijų, kaip ši, buvo begalė.

 

– Ar tyrinėjant užmaršties dulkėmis nugulusius istorijos klodus, teko patirti ir itin nustebinusių, stebuklui prilygstančių situacijų?

Taip, Paulinos biografijos faktų paieška – dar viena, kone mistinė, istorija. Daugybę metų nieko, išskyrus darbus, nepavyko atrasti. Kad ir kiek klausinėjau Lietuvoje, Lenkijoje, JAV – iš visur sulaukdavau atsakymo, kad nevargčiau, nes nerasiu nei jos portreto, nei biografijos duomenų. Praradusi viltį, į savo asmeninį tinklalapį įdėjau žinutę, kad renku medžiagą ir ieškau bet kokios informacijos apie fotografę P. Mongirdaitę. Praėjus kelioms dienoms, vieną naktį savo elektroninio pašto dėžutėje, „šlamšto“ skyriuje, pamačiau laišką anglų kalba. Kadangi šia kalba man niekas nerašo, jį norėjau ištrinti ir jau buvau bespaudžianti mygtuką „Delete“, kai antraštės tekste pamačiau žodį „Mongird“. Net nutirpau. Atsiverčiau laišką, o jame – moteris iš Varšuvos dėsto, kad neseniai vyras tvarkė sandėliuką ir aptiko jos promočiutės prisiminimų sąsiuvinius, kuriuose ši aprašė savo vaikystę Palangoje ir mylimą tetą fotografę Polę Mongird.

 

Moteris rašė, kad jai buvo įdomu, kas ta Mongirdaitė, todėl įvedė paieškos sistemoje jos vardą ir pavardę. Pirmiausia jai parodė mano tinklalapį su minėtu prašymu. Šis laiškas buvo stebuklas! Štai jau metus susirašinėju su P. Mongirdaitės proproprovaikaite Agnieška Jakubčyk. Buvau nuvykusi į svečius, varčiau šeimos albumus, kuriuose net keturios Paulinos nuotraukos! O jos promočiutės prisiminimų sąsiuviniai – tikras lobis, atskleidęs fotografės asmenybę, gyvenimo detales, šeimos aplinkybes ir daug kitų dalykų. Tik gavus šiuos užrašus pavyko atrasti jos fotopaviljoną Palangoje, kuris tebestovi beveik nepasikeitęs.

 

Tačiau nesužinojau Paulinos gimimo datos, nes ji gimė tuoj po 1963 m. sukilimo. Spėju, kad šeima tuo metu buvo pasitraukusi į Lenkiją ir Paulina galėjo išvysti pasaulį bet kurioje Lietuvos ar Lenkijos vietovėje. Netgi „Facebook“ grupėje „Domiuosi genealogija“ buvau prašiusi kolegų savanorių pagalbos, kad, tyrinėdami metrikų knygas (nesvarbu, kokios vietovės), peržvelgtų ir 1863–1870 m. gimimo įrašus, gal netyčia aptiks ir jos. Deja, nors ir sulaukiau daug pagalbininkų, reikšmingos datos nepavyko rasti. O ieškoti Varšuvos ar Rygos archyvuose neturiu nei ryšių, nei lėšų.

Paulina sugebėjo išlikti paslaptinga net mirdama: Palangos kapinėse nepavyko atrasti net palaidojimo vietos, nors taip pat labai daug žmonių apie tai buvo išklausinėta. Tiesa, nuojauta kužda apie vieną kapą, tačiau jame neišliko jokio įrašo, o vietiniai nebeprisimena, kas ten palaidota.

 

– Stebuklui prilygsta ir dar vienas rastas P. Mongirdaitės atvirukas…

Kai kolekcininkai vieni per kitus ėmė klausinėti mano ieškomų P. Mongirdaitės ir I. Stropaus vaizdų, vieną dieną man paskambino nepažįstamas žmogus ir pasakojo apie tarp kolekcininkų sklandantį gandą, kad kažkas iš kolekcininkų pas kažką yra matęs P. Mongirdaitės išleistą atviruką su Vaitkuškio dvaro vaizdu. Labai suabejojau: kur Palanga, o kur Vaitkuškis, ko į tokias tolybes Paulinai reikėtų trenktis?

 

Taigi kolekcininkų vis užklausdavau šia tema ir sužinojau, kad esą vienas fotoklubas gali žinoti. Parašiau ten ir… sulaukiau kontaktų. Iš tiesų vienas kolekcininkas turėjo tą atviruką ir kelias labai įdomias P. Mongirdaitės darytas nuotraukas. Šios žinios mane pasiekė beveik parai likus iki siunčiant knygos maketą į spaustuvę. Puoliau keisti maketą, pildyti tekstą… Paskutinė naktis buvo bemiegė.

O kiek klausimų kilo dėl šio atviruko. Vaitkuškio dvare gyveno Stanislovas Kazimieras Kosakovskis, kuris po 1890 m. (panaši data, kaip P. Mongirdaitės) jame buvo įkūręs fotoateljė ir dirbo su fotografu J. Krajevskiu. Sukūrė mėgėjiškų fotografijų (šeimos ir valstiečių buities, kelionių, dvaro ir apylinkių, gamtos vaizdų, portretų) ir sukaupė didelį fotoarchyvą – 75 fotoalbumus. Išliko 67 su 6259 nuotraukomis ir katalogas. Jis dalyvavo ir net buvo apdovanotas Varšuvos (1889, 1897, 1901), Daugpilio, Londono, Vitebsko (visos 1903), Panevėžio (1903–1904), Krokuvos (1904) fotografijų parodose. Nuo 1903 m. – Varšuvos fotografijos draugijos narys. Gal ir Paulina dalyvavo tose pačiose parodose, buvo draugijos nare? Taigi jie galėjo būti pažįstami. Tuos klausimus dar reikia išsiaiškinti.

 

Vaitkuškio dvaro atvirukas išleistas 1904 m. Maskvoje, Rusijos gubernijos miestų serijoje, todėl gali būti, kad Paulina fotografavo ir daugiau Lietuvos miestų, tik tų atvirukų mes dar neradome…

 

– Prasitarėte, kad, pradėjusi kaupti medžiagą, planavote parašyti išsamesnį straipsnį, tad kaip kilo idėja išleisti knygą?

Rinkdama medžiagą, negalvojau apie leidinį. Tačiau 2013-ųjų pavasarį, interviu regioninio laikraščio žurnalistei metu toptelėjo mintis, kad iš didelės apimties surinktos medžiagos gali atsirasti graži knyga. Pirmiausia įsivaizdavau dvi nedidukes, plonytes knygeles, skirtas vienam ir kitam fotografui. Tačiau, pradėjusi dėlioti turimą informaciją į knygos rėmus, pamačiau, kad jų darbai yra nuoseklūs, vienas kitą papildo. Tad teko apsispręsti – rašyti tik sausas biografijas ar jų darbais atkurti 55-erių metų Palangos ir Kretingos miestelių istoriją.

 

Buvo nepaprastai įdomu, radus naują nuotrauką, ją tirti, lyginti su kitomis, atpažinti joje įamžintą asmenį, pastatą, gatvę ir atrasti bei aprašyti jų istoriją. Pamažu kaupiantis medžiagai, suvokiau, kad tik aprašyti šių menininkų gyvenimus būtų tarsi nepagarba jiems. Turi būti ir jų darbų albumai. Tiesa, teko riboti knygos puslapių skaičių, nes leidybai neturėjau lėšų. Jeigu būčiau gavusi didesnį finansavimą, būčiau išleidusi kokiais trim spaudos lankais storesnę knygą. Labai norėjosi išspausdinti bent jau pilnus P. Mongirdaitės albumėlius, I. Stropaus – atvirukų rinkinius. Deja, dėl minėtos priežasties apsiribojau tik keliais pavyzdžiais. Intensyviausiai sukauptą medžiagą rinkau ir dėliojau nuo 2013 m. pavasario. Knygos juodraštį nedrąsiai nusiunčiau fotomenininkui, fotografijos tyrinėtojui Stanislovui Žvirgždui. Tą pačią dieną sulaukiau jo telefono skambučio ir gavau labai vertingų komentarų bei patarimų.

 

– Esate sakiusi, kad senosios nuotraukos Jus užburia, žavi, įkvepia, tad norėjote jomis pasidalinti ir su knygos skaitytojais. Visgi gal išskirtumėte leidinio nuotraukas, kurios Jums labiausiai patinka?

Tikiu, kad kiekvienas fotografas turi savo mėgstamiausią kadrą. Man tobuliausia P. Mongirdaitės nuotrauka yra 72-ajame knygos puslapyje. Joje užfiksuoti grafai Antanina Sofija ir Feliksas Tiškevičiai su kūdikiu Palangos rūmų vestibiulyje. Ši nuotrauka magiškai traukia ir nepaleidžia žiūrovo žvilgsnio: iš dramatiškos tamsos išnyrantys išraiškingi veidai, laiptų ir kūdikio patalėlių šviesumas sukuria pusiausvyrą. Tai emocingai stipri ir „pagaunanti“ nuotrauka.

Kita yra 189-ojo puslapio viršuje išspausdinta I. Stropaus nuotrauka „Stropus Kazimieras sugrįžta iš Pirmojo pasaulinio karo“. Reta vaizdų su tokiu stipriu emociniu užtaisu: motina, metusi grėblį, prie koplytstulpio pasitinka sugrįžtantį lazdele pasiramsčiuojantį sūnų. Kadro atsvara – kitos dvi figūros – atbėgantys pasitikti broliai.

– Nors tris kartus teikėte paraišką, Lietuvos kultūros taryba Jūsų monografijai neskyrė nė cento. Kas gi finansavo 500 vienetų tiražo leidybą?

Trejus metus rinkau lėšas: aukojo privatūs žmonės, organizacijos. Pusę reikalingos sumos iš projektinių lėšų skyrė Kretingos ir Palangos savivaldybės. Tikras stebuklas buvo Lietuvos nacionalinis muziejus, tiesiai iš spaustuvės nupirkęs dalį tiražo ir taip padengęs trūkstamą spausdinimui sumą. Esu labai dėkinga kiekvienam, prisidėjusiam prie leidybos. Be jų pagalbos ši knyga tikriausiai dar dešimtmetį tūnotų mano kompiuteryje. O juk 2015-aisiais buvo abiejų fotografų gimimo jubiliejai: Paulinai Mongirdaitei – 150 metų, Ignui Stropui – 130.

– Jau baigiate ir antrąją knygą – apie Pakutuvėnus. Kada galėsime ją pamatyti?

Labai tikiuosi, kad knyga apie Pakutuvėnus pasirodys šių metų pabaigoje ar ateinančių metų pradžioje. Tai priklausys nuo finansavimo. Tekstus jau turiu, lieka tik sutvarkyti nuotraukas ir sudėlioti knygos maketą.

– Gal galite atskleisti ateities planus?

Išleidus knygą, atradau, pas ką P. Mongirdaitė mokėsi fotografijos. Jeigu pavyktų rasti ir P. Mongirdaitės gimimo datą, labai svajoju apie antrą, papildytą knygos leidimą. Svajoju parašyti, jei ne knygas, tai bent išsamius straipsnius apie Kretingos fotografus: Alfonsą Survilą, Kostą Jagutį, tragiško likimo žydų kilmės fotografus Mendelį Berkovičių (plungiškį) ir Malką Sekolektoraitę… Iš tiesų pajūrio fotografijos istorija kol kas yra balta (gal pilka) dėmė Lietuvos fotografijos istorijoje. Dar yra labai daug Kretingos rajono fotografų, apie kuriuos žinome tik po sakinį, o kai kurių tik pavardę. Jei prisimintume ir Klaipėdos fotografus… Darbo pakaktų penkiems gyvenimams. Norėčiau ateityje iš tokio užsiėmimo pelnytis duoną.

– Dėkoju už pokalbį. Linkiu, kad Jūsų svajonės išsipildytų.