Stasiui Šalkauskiui – 130
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje parengta paroda „Didžiadvasiškumo ugdytojui ir puoselėtojui Stasiui Šalkauskiui – 130“. Gegužės pabaigoje bibliotekoje įvyko renginys, skirtas Stasio Šalkauskio jubiliejui – minėtos parodos atidarymas ir sukakčiai skirtų dviejų knygų sutiktuvės. Parodoje eksponuojamas gausus Stasio Šalkauskio mokslinis palikimas, jo įvairią veiklą atspindintys dokumentai ir nuotraukos. Tarp įdomiausių bibliotekoje saugomų dokumentų yra tuometinio Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus S. Šalkauskio raštas švietimo ministrui dr. K. Jokantui dėl turto padalinimo tarp Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų, Vilniui vaduoti sąjungos narių sąrašas, kuriame yra ir S. Šalkauskio pavardė, A. Dambrausko-Jakšto laiškai prof. S. Šalkauskiui kūrybinio bendradarbiavimo, visuomeninės veiklos ir su ateitininkų organizacija susijusiais klausimais.
tapyto Stasio Šalkauskio portreto
Garbingą vietą parodoje užima jubiliejaus išvakarėse išleistos knygos: Stasio Šalkauskio sūnaus fiziko dr. Juliaus Šalkauskio parengta knyga „Prasmės beieškant“ bei jo žmonos Ritonės Šalkauskienės ir kitų autorių sudarytas leidinys „Mūsų Šalkauskis“. Stenduose eksponuojamos autentiškos nuotraukos bei asmeniniai giminės daiktai iš Juliaus Šalkauskio archyvo.
Vrublevskių bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas pristatė staigmeną – naują knygą italų kalba apie S. Šalkauskį „Tra Oriente e Occidente. Stasys Šalkauskis e la sua idea di Lituania“(Triestas, 2016), kurią parašė italas istorikas dr. Andrea Griffante ir bibliotekai įteikė būtent renginio dieną. A. Griffante teigia, kad dabartinė Lietuva yra geriau suprantama iš istorinės perspektyvos, nes migracija tautiškumą vėl daro aktualų, iškelia į pirmąjį politinės darbotvarkės planą. Istoriko žvilgsnis į atitinkamo laikotarpio praeitį gali padėti geriau suprasti dabartį.
Griffante į Lietuvą pirmąkart atvyko 2000 m. su tėvu, kuris dalyvavo tapytojų plenere Alantoje, o vėliau ne kartą čia atostogavo. Jis studijavo istoriją Triesto universitete ir gavęs stipendiją nusprendė parašyti baigiamąjį studijų darbą lietuviškąja tematika. A. Grffante pasirinko Stasį Šalkauskį, nagrinėdamas vadinamosios paribio tautos, nacijos sąvoką šio filosofo darbuose. Anot italo, S. Šalkauskio studijoje „Dviejų pasaulių takoskyra“ ir knygoje „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ yra daug įdomių įžvalgų šia tema. Beje, Andrea gerai kalba lietuviškai ir čia gyvena iki šiol.
Renginyje dalyvavo S. Šalkauskio sūnus fizikas dr. Julius Šalkauskis – tėvo mokinys ir bendramintis, kuriam neseniai sukako 82 metai. Knygoje „Prasmės beieškant“ jis surinko straipsnius apie savo vaikystę, šeimą, draugus, senelės ir kitų giminių atsiminimus, tėvo ir savo skautiškąją patirtį, interviu Lenkijos bei Lietuvos žurnalistams. Knygoje jis dėsto ir savo požiūrį į mūsų tautos bei valstybės būklę, aptaria mokslo problematiką. Renginyje dr. Julius Šalkauskis papasakojo, kad jo asmenybės raidą ir profesijos pasirinkimą nulėmė tėvas. Jo dėka Julius susiejo pasaulėžiūrą su fizika: „Matydamas nuo mažų dienų Tėvo atsidavimą mokslui, anksti pradėjau domėtis mokslu. Pasirinkęs studijuoti fiziką, labai domėjausi jos ryšiais su kitais mokslais ir sąsajomis su pasaulėžiūra ir pasaulėvaizdžiu, bandydamas susidaryti savarankišką argumentuotą nuomonę, studijuodamas įvairių sričių literatūrą.“ Beje, knygoje žodis „Tėvas“ rašomas iš didžiosios raidės.
Šalkauskis kalbėjo: „Daug ką perėmiau iš tėvo vaikystėje – tiesiogiai, o jam mirus – per jo raštus. Tėvo pagrindiniai principai buvo besąlygiškas tiesos laikymasis ir pagarba kitam žmogui. Jis bendravo su priešingų pažiūrų žmonėmis, gebėjo juos suprasti ir gerbti kitokią nuomonę. Paskutiniais gyvenimo metais tėvas parašė optimistinių straipsnių apie Lietuvos ateitį. Bet dabar aš galiu teigti, kad didelio pagrindo optimizmui nesimato. Visgi visada verta prisiminti lotynų posakį: „Tiesa yra didi ir ji nugalės“. Tai įkvepia optimizmo viltį.“
„<…> Stasys Šalkauskis dabartyje matė inteligentiją, o ateityje – jaunimą, kaip augančią naujos inteligentijos kartą, kurią išugdo universitetas. Todėl jis daug dėmesio skyrė pedagogikai. S. Šalkauskio mintys yra labai aktualios ir dabar. Ar lietuvių tauta turi savo inteligentiją? Dairydamiesi joje rasime nemažai tikrų inteligentų, bet šalia jų daug daugiau pilnų pretenzijų pusinteligenčių, kurie faktiškai yra tikri dvasios miesčionys. Jiems svetimi dvasiniai kultūriniai interesai. Jie reikalauja sau gerų materialinių sąlygų, gausių pramogų ir snobiškai brangina greitai tarp jų susidariusius miesčioniškus papročius.“
Anot Juliaus Šalkauskio, be inteligentijos, vargu ar įmanoma tikėtis geresnės mūsų tautos ir valstybės ateities. Nėra kito kelio kurti ateitį, kaip tik per jaunimą. Todėl suprantamas visas S. Šalkauskio filosofijos ir veiklos dėmesys pedagogikai, skiriant ypatingą dėmesį jaunimo ugdymui. Beje, teko prisiminti, kad S. Šalkauskis nevengė auklėti savo vaikų net diržu. Dabartiniai pedagogikos puoselėtojai iškart atmestų tokį metodą, tačiau tai nėra taip paprasta, kaip atrodo. Sudavęs diržu, S. Šalkauskis pasisodindavo vaiką ant kelių ir jam aiškindavo, už ką anas gavo. Diržo būdavo vertas melas.
Knygos „Mūsų Šalkauskis“ sudarytoja Juliaus Šalkauskio žmona Ritonė Šalkauskienė pasakojo jos atsiradimo istoriją, apibūdino visus S. Šalkauskio premijos laureatus. Išeivijoje 1968 m. Ateitininkų sendraugių sąjunga įsteigė prof. Stasio Šalkauskio kūrybinę premiją 50-osioms Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metinėms paminėti. Ją gavo žymūs Lietuvos katalikų mokslo akademijos veikėjai: 1968 m. – J. Girnius, 1970 m. – S. Sužiedelis, 1977 m. – J. Grinius, 1981 m. – A. Damušis.
autorių sudarytas rinkinys „Mūsų Šalkauskis“
1991 m. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė įsteigė premiją už tautos kultūros, meno, filosofinės minties turtinimą ir ugdymą, skirdama ją iš Šiaulių kilusių ar su Šiauliais glaudžiai susijusių žmonių mokslinei ir kultūrinei veiklai pažymėti. Premijai pasirinktas Stasio Šalkauskio vardas. Ją nutarta teikti kas dveji, o nuo 2005 m. – kas treji metai, S. Šalkauskio gimimo dieną – gegužės 16-ąją. Pirmuoju šiauliečių premijos laureatu 1991 m. tapo iš Šiaulių krašto kilęs filosofas ir kultūros veikėjas Romualdas Ozolas. Antroji S. Šalkauskio premija 1993 m. įteikta tuomečiam Ateitininkų federacijos pirmininkui, Vytauto Didžiojo universiteto dekanui prof. dr. Arvydui Žygui.
Trečioji premija 1995 m. suteikta Šiaulių universiteto profesoriui menotyrininkui Vyteniui Rimkui, ketvirtąja nominuotas Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. 1999 m. premija paskirta istorikei, Lietuvos genocido tyrinėtojai Nijolei Gaškaitei-Žemaitienei. 2001 m. gegužės 16 d. šeštoji premija įteikta kalbininkui, pedagogui, daugelio vadovėlių autoriui, Šiaulių universiteto profesoriui Vytautui Sirtautui. 2003 m. septintąją premiją komisija skyrė Respublikos prezidentui Valdui Adamkui, aštuntoji 2005 m. teko intelektualui, populiariam politikos komentatoriui prof. Leonidui Donskiui. 2008 m. premija įteikta etnologui, mokslo istorikui prof. Libertui Klimkai, 2011 m. – S. Šalkauskio darbų vertintojui ir tęsėjui Arūnui Sverdiolui.
Šalkauskio premijos laureatas prof. Libertas Klimka nebuvo labai optimistiškas ir pažėrė skaudžių minčių: „Jausmais ir mintimis esu kartu su S. Šalkauskiu, bet darbais – dar toli. Jaunoji karta pernelyg mažai žino apie S. Šalkauskio idėjas. Filosofų seminaruose neaptarinėjami S. Šalkauskio darbai. Filosofijos studentai kapstosi Vakarų Europos filosofų darbuose. Bet gal šios, dabar išleistos, knygos pakeis padėtį? Mokykla, kokia ji yra dabar, nuvilia, mokinių išprusimas – labai menkas. Edukologijos universitetas nesurenka norinčių būti mokytojais. Niekas nenori studijuoti etikos, filosofijos. Katalikų tikybos katedra netrukus užsidarys. Kokia šiandien yra mokykla, tokia rytoj bus valstybė.“
Klimka klausė: „Kur mūsų filosofai, tautos vedliai, kurie Lietuvą galėtų išvesti iš krizės, pakylėtų sergančią visuomenę? S. Šalkauskis rašė laiškus Antanui Smetonai. Kai valstybėje brendo sudėtinga situacija, atsirasdavo, kas pasako tiesą, nurodo kelią. Ko mes pasigendame pedagoginėje praktikoje? Pernelyg ankstyvas profesinis profiliavimas sugriauna ryšį tarp tiksliųjų ir humanitarinių mokslų. S. Šalkauskio sūnaus Juliaus Šalkauskio asmenybė įrodo, kad šis ryšys ugdo iškilias, mąstančias asmenybes, o ne TV ar kitos žiniasklaidos suformuotus primityvokus žmones.“
Šalkauskio premijos laureatas profesorius Arūnas Sverdiolas susirinkusių į renginį klausė, ką reiškia S. Šalkauskio filosofija šiandien? „Dabar jau surinkti ir išspausdinti kone visi jo darbai, bet ar juos kas skaito? Ar filosofija yra svarbi mūsų kultūrai? Kiek lietuviškos filosofijos išvis yra? S. Šalkauskis buvo vienas pirmųjų lietuvių filosofijos kūrėjų. Jis pradėjo dėstyti universitete, rengė pirmuosius profesionalius filosofus, rašė filosofijos žodyną, sukūrė lietuviškas filosofijos sąvokas. O tai – labai svarbu, nes jos yra filosofijos pamatas.“
Mokslininkas kalbėjo: „Filosofija neturi būti prabangos dalyku. Reikia gyventi, kad filosofuotum, ar atvirkščiai – filosofuoti, kad paskui gyventum? Privalu gyventi pagal filosofinius principus, o ne vien kaip biologinei būtybei. Sąmoningas, analitiškas dalykų vertinimas, apmąstymai yra svarbiau nei tiesiog gyvenimas buityje. Filosofija formuoja laisvę, sprendimus ir protingumą. Yra dvi egzistavimo galimybės: viena – tradicinė pasaulėžiūra, kuri tiesiog remiasi įsitikinimu, antra – gebėti pagrįsti įsitikinimus, abejoti, kritiškai vertinti.
Šalkauskio filosofija yra jo biografijos dalis. Jis gyveno apmąstymų pagrindu: teorijos veikė, keitė jo gyvenimą. Net meilės laiškuose savo būsimai žmonai bandė filosofiškai paaiškinti, kas su juo darosi. Jam filosofavimas buvo pirmesnis už paprastą gyvenimą. Kaip tai suprasti? Filosofavimą turime padaryti savo gyvenimo šerdimi. Svarbu gyventi filosofiškai, t. y. viską apmąstant. Tai yra gyvenimo pagrindas, sunkus gyvenimo uždavinys.“
Primename S. Šalkauskio biografijos momentus pagal 2009 m. išleistą knygą „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“. Joje nurodyta, kad Stasys Šalkauskis yra vienas žymiausių XX a. katalikiškosios pakraipos lietuvių filosofų ir ideologų, tautinės savimonės ugdytojų. Filosofija susidomėjo dar studijuodamas Maskvoje. Ypač jo dėmesį patraukė rusų filosofo Vladimiro Solovjovo idėjos. 1913–1914 m. buvo išspausdinta Stasio Šalkauskio straipsnių serija apie bažnyčią ir kultūrą. Joje jaunasis filosofas pirmą kartą mėgino išdėstyti savo filosofines pažiūras, pabrėždamas žinijos (pirmiausia teologijos ir filosofijos) vienybę, nes viena ir ta pati tiesa sudaro teologijos, taip pat ir filosofijos turinį.
Vėliau jį, studijuojantį Šveicarijoje, stipriai paveikė katalikiškoji atomistinė filosofija. Stasys Šalkauskis derino daugelio filosofinių krypčių idėjas ir siekė sukurti visuotinę gyvenimo filosofijos sintezę. Pedagogikoje jis sukūrė sintetinę pilnutinio ugdymo sistemą, kuri apėmė prigimties, kultūros ir religijos sritis.
Stasys Šalkauskis ne kartą pabrėžė, kad filosofija jam yra biografinis aktas, gyvenimo dalis. Teorine prasme gyvenimą sudaro dvasia, kūnas ir jų tarpusavio santykiai. Veikale „Dviejų pasaulių takoskyroje“ (1919) studentas Stasys Šalkauskis aptarė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą ir tautinę individualybę. Veikale „Kultūros filosofija“ (1926) kultūrą jis laikė formuluojančiąja veikla, ontologiniu požiūriu – tarpiniu sluoksniu tarp gamtiškojo ir dieviškojo būties sluoksnio. Jo įsitikinimu, kultūra yra glaudžiai susijusi su žmogaus esme. Žmogiškumas reiškiasi dvasiniu asmenybės turiniu ir kūrybine veikla. Kuriantis žmogus panašus į Dievą, bet negali Jam prilygti, nes žmogus negali sukurti substancinių formų, pakeisti gamtos dėsnių, peržengti priežastingumo ribos.
Analizuodamas Rytų ir Vakarų kultūrų įtaką, Lietuvos istorijoje jis įžvelgė Rytų kultūros persvaros, Vakarų kultūros persvaros ir abiejų kultūrų pusiausvyros laikotarpius. Jis analizavo gyvenamojo laikotarpio Lietuvos socialinę tikrovę ir, pats joje aktyviai dalyvaudamas, pagrindė svarbiausius tautos ir valstybės uždavinius. Religijos esme laikė žmogaus ir Dievo sąjungą. Materialinė religijos paruošiamoji priežastis yra kultūra, imanentinė – žmogaus dvasios ryšio su Dievu siekis.
Nagrinėdamas katalikiškąją socialinę politiką jis siūlė ją moderninti, kritikavo bažnyčios konservatizmą, kūrė pilnutinės demokratijos visuomenės ir valstybės pertvarkymo modelį. Jam visada rūpėjo filosofijos ir gyvenimo santykis. Savo filosofinius svarstymus jis siekė pritaikyti visuomeninio gyvenimo, tautiškumo puoselėjimo, jaunimo auklėjimo, pasaulėžiūros formavimo, krikščioniškųjų vertybių diegimo klausimams spręsti. Jis plėtojo vadinamojo pilnutinio ugdymo teoriją, skyrė ugdymo uždavinių rūšis: fizinį auklėjimą, kultūrinimą ir religinį auklėjimą. S. Šalkauskis suformulavo ateitininkų organizacijos ideologiją. Jis kritikavo gyvenamojo meto visuomenės negeroves, o visuomenines reformas siūlė grįsti krikščioniškąja dorove. Jis iškėlė humaniškojo patriotizmo idėją. Ši patriotizmo forma yra priešinga ribotam nacionalizmui ir kartu internacionalizmui. Tai tautinio ir tarptautinio pradų derinimas.