1882 m. vasarą J. Šliūpas, gavęs iš Maskvos generalgubernatoriaus pasą, važiavo susipažinti su Prūsų Lietuva. „Dyviną įspaudą padarė ant manęs Prūsija, – rašė J. Šliūpas. – Keliai dailūs, ūkė kilta, namai kaimų ir miestelių švarūs, bet dvasė žmonių, kas link savo tautos, užmigusi! Jiems rūpi tik trupučius mūsų pasakų, mįslius, dainas surinkti, idant išliktų tie skarbai mirštančios lietuvių tautos! „Tik mes dar nemirštame!“ – tariau sau – ir veltui jūs, prūseliai, giedate mums „requiiescant in pacem!“ Nuvykęs į Ragainę, susipažino su Mažosios Lietuvos visuomenės veikėju ir spaudos darbuotoju Martynu Jankumi. Ta pažintis išaugo į glaudų bendradarbiavimą, puoselėjant lietuvybę ir leidžiant laikraštį „Aušra“.
Daktaras Jonas Šliūpas, aušrininkas, filosofas, publicistas, gydytojas, visuomenės veikėjas, pirmasis Palangos burmistras, gimė 1861 m. kovo 6 d. (pagal senąjį kalendorių – vasario 23 d.) Šiaulių apskrities, Gruzdžių valsčiaus, Rakandžių kaime, ūkininkų šeimoje. Aštuonerių metų sūnų tėvai išsiuntė pas tėvo brolį kunigą Aloyzą. Netrukus jis buvo priimtas į Mintaujos (dabar – Jelgavos) vokišką gimnaziją, kurią 1880 m. baigė pirmuoju mokiniu. (Paskutiniais metais jis jau turėjo teisę mokyti kitus mokinius, užsidirbdavo pragyvenimui ir dar tėvus parėmė.) Tais pačiais metais įstojo į Maskvos universitetą studijuoti filologiją, o 1881 m. perėjo į Teisės fakultetą. Kitais metais persikėlė į Petrapilio universiteto Gamtos fakultetą studijuoti tiksliųjų mokslų, nes tikėjosi, baigęs juos, būti naudingesnis Lietuvai. Peterburge, kaip ir Maskvoje, dalyvavo lietuvių studentų visuomeninėje veikloje, subūrė dvi skirtingų pažiūrų organizacijas, kurių viena sekė rusų narodovolcais, kėlė ekonominius ir socialinius klausimus, o kita rūpinosi vien lietuviškais reikalais: lietuvių kalba, tautosaka, istorija.
Knygoje „Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas“ Julius Būtėnas pateikia bandymo legaliai leisti lietuviškus leidinius spaudos draudimo metais memorandumo santraukos citatą: „1882 m. lapkričio 7 d. Gruzdžių valsčiaus valstiečio Jono Šliūpovičiaus vardu J. Šliūpas įteikė memorandumą vidaus reikalų ministrui. Prašo „teiktis atnaujinti leidinių lietuvių kalba lotyniškomis raidėmis spausdinimą“, leisti spausdinti tomis raidėmis lietuviškas knygas, laikraščius, žurnalus, pažymi, kad vietinio spaudos organo nebuvimas neigiamai veikia gyventojų ekonominę būklę. Prašymą J. Šliūpas pagrindė ekonominiais, kultūriniais ir politiniais motyvais. Kaimo mokyklos, kuriose nemokoma gimtąja kalba, neduoda jaunimui reikalingų žinių. Valstiečiai dėl tamsumo nesupranta, kaip tinkamai dirbti ir panaudoti kapitalą, išaugus prieaugliui ir bežemių skaičiui, pradėjo bylinėtis dėl žemės ir jos pasidalijimo. Lietuvių kalbai fonetiškai netinkamas „graždankos“ raidynas tik stiprina lietuvių polonizaciją ir, norint jai atsispirti, reikia grįžti prie lotyniškos abėcėlės. Leisdama lietuvišką spaudą, „valstybė įsigys tinkamus piliečius, lietuvių atsidavimą ir dėkingumą, apginkluos juos prieš slaptą maištavimą, nepaliks lietuvių tolimesnei lenkų kultūros įtakai.“
Nors šis J. Šliūpo memorandumas liko be atgarsio, tai – svarbus istorinis dokumentas, liudijantis apie vos 21-erių jaunuolio užmojus. 1883 m. J. Šliūpas, sulaukęs Martyno Jankaus kvietimo, prisijungė prie laikraščio planuotojų, ir per jį mažutė Maskvos lietuvių studentų „Aušra“ (laikraštėlis leistas dar 1880–1881 m.) tapo istorinės „Aušros“ pirmtake, o Jonas Šliūpas – laikraščio krikštatėviu. „Aušros“ gimimo metu Lietuvoje siautėjo carinės Rusijos okupacija. Uždarytos parapijinės lietuviškos mokyklos, kurių vien Žemaitijoje buvo 150. Vietoje jų veikė 50 rusiškų mokyklų, kurių žemaičiai vengė. Miestuose tada mažai kas kalbėjo lietuviškai. Tokiu metu ir susibūrė grupelė jaunų šviesuolių, kurie susidėjo savo santaupas ir išleido „Aušrą“ – su užmoju telkti tautą: techninis redaktorius J. Mikšas – 21-erių metų amžiaus, J. Šliūpas – 22-ejų, M. Jankus – 25, J. Basanavičius – 32-ejų.
Jonas Šliūpas „Aušros“ redaktoriaus pareigas perėmė nuo 1883 m. pabaigos, nuo 5 numerio, ir iki 1884 m. kovo išleido aštuonis numerius (iš viso 40). Prūsijos valdžiai ėmus persekioti, buvo priverstas emigruoti iš pradžių į Lietuvą, vėliau – per Prūsiją ir Hamburgą į Ameriką. Gyvendamas Amerikoje, Jonas Šliūpas 1885 m. sulaukė mylimosios Liudvikos Malinauskaitės ir ten susituokė. Žmona išeivijoje išgarsėjo kaip pirmoji lietuvaitė, kalbėjusi viešuose susiėjimuose, jos kūryba spausdinta „Aušroje“, „Varpe“ ir išeivijos leidiniuose. Jiems gimė trys vaikai: 1886 m. dukra Aldona (baigė medicinos studijas, garsėjo kaip gydytoja ginekologė, bandė grįžti į Lietuvą, padėjo tėvui Pirmojo pasaulinio karo metu Voroneže šelpti pabėgėlius lietuvius, vėliau grįžo į Ameriką); 1888 m. sūnus Kęstutis (Amerikoje ir Vokietijoje baigė fizikos mokslus, nuo 1920 m grįžo į Kauną, tapo universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesoriumi ir 10 metų vadovavo Fizikos katedrai); jauniausia dukra Hipatija gimė, kai tėvas 1891 m. baigė Merilando (Maryland) medicinos mokyklą ir gavo gydytojo diplomą, 1916 m. ištekėjo už Martyno Yčo, vėliau tapusio pirmuoju Lietuvos finansų ministru, susilaukė keturių vaikų.
Amerikoje Šliūpų šeimos gyvenimas nebuvo lengvas, nes didžioji dalis pajamų išeidavo spaudos darbams ir lietuvybės puoselėjimui. Gyvenimas kiek palengvėjo, J. Šliūpui pradėjus sėkmingą gydytojo praktiką. Tačiau ir tada nuo visuomeninių darbų jis nebuvo atsitraukęs: inicijavo, steigė ir dalyvavo įvairių lietuviškų organizacijų veikloje: 1885 m. – Lietuvos mylėtojų draugija, 1889 m. – Lietuvių mokslo draugystė, 1900 m. – Susivienijimas lietuvių Amerikoje (SLA), 1910 m. – Lietuvių laisvamanių sąjunga, 1918 m. – Lietuvių laisvamanių federacija.
1918 m. gegužės mėn. J. Šliūpas iš Švedijos, kurioje išbuvo daugiau kaip pusę metų, grįžo į Ameriką ir vėl įsitraukė į Amerikos lietuvių gyvenimą. Parašė tuometiniam Amerikos prezidentui V. Vilsonui (Woodrow Wilson) memorandumą, patardamas buvusį Rusijos imperijos vakarinį pasienį atskirti ir atiduoti ten gyvenančioms tautoms. Prezidentas tada pyktelėjo. 1918 m. rugpjūčio 23 d. senatorius H. Lodžas (Henry Cabot Lodge) Amerikos Senate pasakė kalbą, kurioje reikalavo, kad Rusijos imperijos buvusios sienos būtų apsaugotos. Šią kalbą palankiai įvertino Anglija, Prancūzija ir Italija. Tačiau ji nebuvo palanki ne tik Lietuvos ir Latvijos, bet ir kitų Rytų Europos šalių laisvės siekiams. J. Šliūpas susipažino su senatoriumi H. Lodžu ir jam išaiškino, kad Rusijos imperijoje gyvenančios 116 tautų turi atgauti laisvę, bei pasiūlė jam nesipriešinti Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybei. Senatorius sutiko su šiomis mintimis ir rugpjūčio 29 d. į Senato protokolą įtraukė J. Šliūpo pasirašytą memorandumą. Šis J. Šliūpo žygis gerokai pakreipė visą Amerikos politiką Rytų Europos naudai. Prof. J. Jakštas jį taip įvertino: „Su šiuo memorandumu Jonas Šliūpas buvo pirmas lietuvis, įsiterpęs į Amerikos Senatą ir iš jo tribūnos per rastą tarpininką iškėlęs Lietuvos nepriklausomybės reikalą.“
1919 m. J. Šliūpas buvo Lietuvos atstovas ir delegatas Paryžiaus Taikos konferencijoje. Didžiojoje Britanijoje jis atstovavo Lietuvai bylinėjantis su Latvija dėl Palangos grąžinimo, 1920 m. tapo Lietuvos atstovu Latvijoje ir Estijoje. Lietuvoje apsigyveno 1921-aisiais. Paskirtas Biržų prekybos ir pramonės banko direktoriumi, gimnazijoje J. Šliūpas dėstė higieną ir visuotinę literatūrą, vėliau mokytojavo Šiaulių gimnazijoje. Šiauliuose turėjo spaustuvę „Titnagas“, leido „Šiaulių naujienas“. 1923–1930 m. Lietuvos universitete dėstė medicinos istoriją, 1923 m. jam suteiktas Garbės daktaro vardas, vėliau – istorijos ir teisės mokslų Garbės daktaro vardai.
1928 m. balandžio mėn. po sunkios ligos mirė J. Šliūpo gyvenimo bendražygė žmona Liudvika. Po metų rugsėjo mėn. daktaras vedė antrą kartą, žmona tapo palangiškė Grasilda Grauslytė. Tėvo santuokai labai nepritarė jo vaikai, todėl, ieškodami ramybės, sutuoktiniai iš Kauno atsikėlė į Palangą ir dabartinėje Vytauto gatvėje nusipirko sodybą. Čia 1930 m. spalio 24 d. gimė sūnus Vytautas Jonas Šliūpas (šiuo metu jau atšventęs 85-ąjį gimtadienį ir gyvenantis JAV).
Per trejus metus dr. J. Šliūpas Palangai išrūpino miesto kurorto statusą. Miesto taryba jį išrinko pirmuoju burmistru. Palangai J. Šliūpas su pertraukomis vadovavo nuo 1933 iki 1941 m. Bene sunkiausi buvo 1938-ieji, kai gegužės 10 d. kilo didžiulis gaisras, be stogo palikęs pusę palangiškių – per 1500 žmonių.
Artėjant frontui, 1944 m. spalio pirmomis dienomis Šliūpų šeima pasitraukė į Austriją. 1944 m. lapkričio 3 d. dr. J. Šliūpas buvo pakviestas į Berlyną per radiofoną kreiptis į Amerikos lietuvius. Kalba buvo parengta, bet jos perskaityti nespėta – 1944 m. lapkričio 6 d. Jonas Šliūpas mirė. Šiame kreipimesi į tautiečius jis numatė, kokia Lietuva klestėtų: „Tai būtų kantoninė Lietuva, berods daugiakalbė, susidedanti iš latvių bei latgalių (estų), dalies gudų, prūsų bei lietuvių, kurie visi krūvon susimetę sukurtų vieną platesnę valstybę, lyg, kad dabartinė Šveicarija. Reikia manyti, jog tokia Lietuva būtų Naujojoje Europoje veiklus ir pažangus narys.“ Jeigu šiandien turėtume daugiau tokių žmonių, klausimų dėl kalbos ir Lietuvos išlikimo nekiltų.
Dr. Jonas Šliūpas palaidotas Čikagoje Lietuvių tautinėse kapinėse. 1989 m. Palangoje, Vytauto g. 23a, atidaryta dr. Jono Šliūpo memorialinė sodyba-muziejus, kuri per visus metus maloniai laukia lankytojų. Autorė yra dr. Jono Šliūpo muziejaus Palangoje muziejininkė