Nors ir labai nesinori kartoti gerai žinomo teiginio, kad investicijos į švietimą ir mokslą duoda didžiausią ekonominę ir sociokultūrinę naudą, bet akivaizdūs regionų smukimo požymiai liudija, kad šis teiginys mūsų valstybės valdymo institucijose arba negirdimas, arba nesuprantamas, tarsi niekaip neįpareigojantis jų veikti. Uždaryta gerokai daugiau kaip tūkstantis bendrojo lavinimo mokyklų, tarp jų ir skaičiavusių savo istorijos šimtmetį, dar visai neseniai tarnavusių ne tik mokinukams, bet ir visai apylinkei. Stovi užkaltais arba išdaužytais langais buvę mokslinio tyrimo filialų triaukščiai pastatai, o aplink juos slampinėja triaukščiais keiksmažodžiais besišvaistančios darbo neturinčios žmogystos. Mokslo lyg ir reikėtų, bet regioninėms institucijoms vis nelieka lėšų. Net administracinės paskirties objektai keliasi į sostinę.
Uždaryta kolegija, aišku, veikė ne Vilniuje. Sakoma, kad Žemaitijoje ji blogai veikė, nediegė „inovacijų“. Bet ar tai neprimena meškos, kuri nuo šeimininko galvos vaikydama muses, nieko geriau nesugalvojo, kaip į tą galvą tėkšti akmeniu? Veiklos trūkumai neatsirado per keletą mėnesių. Uždarius kolegiją, galimybių jiems ištaisyti jau nebėra. Liko tik dar viena skylė Lietuvos švietimo sistemos žemėlapyje.
Vis akcentuojame, kad Lietuva mažėja. Neseniai paskelbtame Švietimo ir mokslo ministerijos pranešime įrodinėjama, kad turime per daug mokytojų. Tiesa, čia pat pasakyta, kad dauguma jų – vidurinio ir vyresniojo amžiaus. Pedagogus ruošiančių institucijų absolventų įsidarbinimas – vienas iš blogiausių, nes šią profesiją įgiję jauni specialistai ieško darbo bet kur, kad tik ne mokykloje. Ir ne tik todėl, kad laisvų vietų yra nedaug. Pagrindinė priežastis – pastaraisiais metais labai kritęs mokytojo profesijos prestižas. Nuolat akcentuodami tik mokinių teises kai kurie švietimo strategai jau taip nusišnekėjo, kad pedagogai vėl išėjo į gatves. Tie, kurie ne iš laikraščių žino apie dabartinę mokyklų situaciją, apie sparčiau už afrikinį kiaulių marą plintančią patyčių epidemiją, žino, kad jie streikuoja ne tik dėl akivaizdžiai nepakankamo atlyginimo.
Net lyg ir neblogai suregztose radijo laidose „Dešimt balų“ kartais praslysta tokie siužetai, kad jau net neaišku, kas čia: akivaizdus neprofesionalumas, diletantų tauškalai ar eilinis bandymas įrodinėti, kokios blogos tos lietuviškos mokyklos. Kokia nors dešimtokė visai Lietuvai skelbia apie tai, kaip ji aiškina savo mokytojams ugdymo metodų naujoves. Esą apie jas perskaičiusi užsienio leidinyje.
Ar mokinių ir žiniasklaidininkų, švietimo klerkų (beje, niekada nedirbusių mokykloje) ir kai kurių Seimo narių niekinami atokesnių rajonų pedagogai pradės dirbti geriau? Ar dabartinės mokinės idealas yra didmiesčio paauglė, tampanti mokytoją po teismus už tai, kad šis bandė diegti sveikos gyvensenos principus, netoleruodamas rūkymo (ypač žinant, kad Lietuvoje rūko kas trečias, o mirštančių nuo vėžio ir kitų rūkymo sukeltų ligų skaičius auga geometrine progresija)? Iš kur atsirado tie, kurių net ramioje šnektoje kas antras žodis – šlykščiausias keiksmažodis, o dėl ko nors įsiutus – grasinimai nupjauti galvą? Ir iš viso, kaip čia dabar yra, kad vieni Lietuvos moksleiviai skina laurus tarptautinėse olimpiadose, pateikia nuostabias idėjas jaunųjų tyrėjų konkursuose, o kiti, baigdami vadinamąją „pagrindinę“ mokyklą, neįgyja nei rašybos, nei matematikos pagrindų, nesiruošia nei toliau mokytis, nei dirbti. Prieš keletą metų aplink parduotuvę trainiojosi vadinamasis „bedarbis“ tėvas, o dabar jam kompaniją jau papildė ir paauglys sūnus, nekreipęs jokio dėmesio į mokytojų pastangas ar net prieš juos smurtavęs. Toks, žinoma, emigruoti nesiruošia, tačiau ar tokių „pastovių piliečių“ – tik tam tikrų paslaugų vartotojų – reikia Skuodui ir Darbėnams, Daugams ir Ariogalai, Dieveniškėms ir Didžiasaliui?
Skaitant neseniai pateiktas Mokslo ir inovacijų politikos kaitos gaires, pirmiausia į akis krinta tai, kad jas rengiant pagrindinis vaidmuo teko bankų „ekspertams“, stambaus verslo asociacijų vadovams ir technologijų specialistams. Akademinės visuomenės dalyvavimas galėjo būti daug aktyvesnis, bet apie rengiamą dokumentą nemaža jos dalis sužinojo pavėluotai arba išvis nebuvo pakviesta prisidėti. Komentuodamas gaires, Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas Robertas Dargis konstatavo, kad „Lietuvos eksporto struktūra ir šiandieninė aukštos pridėtinės vertės produktų kūryba visiškai neatitinka šiuolaikiško mūsų įsivaizdavimo, kokia turės būti Lietuva XXI a. viduryje“. Vargu ar kas imtų neigti tokį teiginį, tačiau tame pačiame dokumente matome ir atsakymą, kas lėmė tokią situaciją: „Verslo išlaidos moksliniams tyrimams siekia vos 0,3 proc. <…>, o į mokslinius tyrimus investuoja mažiau nei dešimtadalis Lietuvos įmonių“.
Kokius sprendimus siūlo tiek naujasis dokumentas, tiek jo aptarimų dalyviai? Štai vienas iš jų: „Studentų Lietuvoje per pastaruosius 7 metus sumažėjo trečdaliu – iki 140 tūkst., tačiau aukštųjų mokyklų išlieka tiek pat.“ Vėl pabrėžiama ne tai, kaip reikėtų stabdyti emigraciją, t. y. valstybės žmogiškųjų išteklių praradimą, bet siūloma „mažinti aukštųjų mokyklų administravimo ir ūkio išlaidas, <…> koncentruoti esamą potencialą Lietuvos mokslo centruose“. Planuojama skatinti „stambius verslo projektus“. Šie siūlymai tiesiogiai koreliuoja su neseniai išsakytu teiginiu, kad Lietuvai „užtektų 4–5 universitetų“ ir su vėl suaktyvėjusiomis pastangomis palengvinti specialistų pritraukimą iš trečiųjų šalių, ypač Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos. Su ironija pabrėžiama, kad vykusiems į CERN fizikams neva prireikė anglų kalbos vertėjo, tačiau gal vertėtų pasidomėti, kokiomis anglų kalbos žiniomis disponuoja minėti trečiųjų šalių specialistai. Tai kaip čia dabar išeina: savų piliečių pastovų išvykimą tik konstatuojame, o iš kitų valstybių kviečiame. Tai primena anaiptol ne šiuolaikišką požiūrį, o liūdnai pagarsėjusius sovietinės internacionalizacijos bandymus.
Ar, sunaikinę regionuose dar veikiančių mokslo ir studijų institucijų likučius ir viską sukoncentravę „centruose“ bei „stambiuose mokslo projektuose“, bent bandėme skaičiuoti, kaip sakoma, „šalutinį efektą“: kiek prarandame, išvarydami Lietuvoje parengtus specialistus į valstybes, kuriose verslas į mokslą investuoja 4–5 kartus daugiau? Visos šnekos apie tariamai per dideles universitetų ūkio išlaidas absoliučiai prieštarauja tam, kas iš tikrųjų vyksta. Antai regioninis universitetas šiomis dienomis buvo priverstas palikti patį moderniausią, šiuolaikiškai įrengtą ir energetiškai taupiausią pastatą, šalia kurio buvo ir akivaizdžios galimybės plėtoti eksperimentinę gamybą. Tačiau joks verslo padalinys net nesiruošė investuoti į tokios gamybos sukūrimą, o kas bus su pastatu, į kurio rekonstrukciją valstybė dar neseniai investavo didžiules lėšas, nėra jokio atsakymo.
Studentai į regioninį universitetą suvažiuoja iš gana toli. Viena iš prieinamiausių mokymosi formų – ištęstinės studijos, populiarėjančios visame pasaulyje. Taigi vargu ar kas nors pradės įrodinėti, kad universiteto patalpų optimizavimas turi bloginti studijų sąlygas: sumažinti automobilių parkavimo vietų skaičių, likviduoti specializuotą fakulteto biblioteką, dirbti miesto centre esančiuose pastatuose, kurių išlaikymas daug brangiau kainuoja, o į architektūros paveldui priskirtus rūmus jau dabar reikia labai daug investuoti, nes priešingu atveju jie sugrius.
Regioninių universitetų funkcija iki šiol nėra strategiškai apibrėžta valstybės lygmeniu. Akivaizdu, kad jų vaidmens negalima sieti nei su kuriuo nors vienu regionu, nei su kuriuo nors vienu ekonomikos sektoriumi ar viena ūkio šaka. Centriniai ir regioniniai universitetai gali puikiausiai funkcionuoti, aiškiai pasiskirstę veiklos sritimis: didieji universitetai gali daug geriau orientuotis į labai aukštos kvalifikacijos itin specializuotų darbuotojų, kurių reikia moderniausiam verslui, rengimą, o regioniniai – rengti plataus profilio specialistus, kurių taip trūksta atokesnėse savivaldybėse veikiančioms įmonėms ir viešojo sektoriaus institucijoms. Regionų teritorijos apima visas nuo Vilniaus ir Kauno nutolusias vietoves: atokesnių rajonų centrus, rajono centro statuso neturinčius miestus, miestelius ir kaimiškąsias gyvenvietes. Šios teritorijos seniai nėra „kaimas“, primityviąja šio žodžio vartosenos prasme, ir gyvena jame ne kažkokie neišprusę „kaimiečiai“, vertinami XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vaizdinių šviesoje. Šių vietovių ištuštėjimas yra viena pačių didžiausių grėsmių nacionaliniam saugumui.