Šiandien svarstome ypač svarbų mūsų šaliai ir jos ateičiai klausimą – kas yra šeima ir kaip ji turi būti apibrėžta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje. Visi tyrimai rodo ir visur yra deklaruojama, kad šeima yra vertybė, kad ji yra pagrindinė ir svarbiausia mūsų visuomenės ląstelė. Be stiprios ir laimingos šeimos negalime įsivaizduoti ir klestinčios valstybės. Valstybės, kurioje auga laimingi ir savo tėvais besididžiuojantys vaikai. O laimingi ir pasitikintys savimi vaikai gali būti tik santuokos pagrindu sukurtoje šeimoje, kurioje vyrauja meilė ir pagarba visiems šeimos nariams, kur viešpatauja glaudus tarpusavio ryšys ir atsakomybės jausmas vienas kitam.
Žmogus sukurtas bendrystei, vadinasi, žmogaus sukūrimo faktu buvo sukurtas ir buvimo būdas būti kartu – santuoka. Meilė santuokoje įmanoma tik todėl, kad žmonės sukurti kaip du skirtingų lyčių kūniški asmenys (kaip vyras ir moteris). Todėl santuoka, kaip vyro ir moters sutartis, yra seniausia institucija, senesnė už visas žinomas demokratines ir parlamentines valdymo formas bei teisines sistemas. Vadinasi, santuoka yra seniausia institucija, nekintanti ir įmanoma tik skirtingų lyčių asmenims. Santuokos vienumas ir neišardomumas užtikrina, kad santuokoje būtų įgyvendinami ir saugomi svarbiausi santuokos gėriai.
Prigimtinė šeimos struktūra kyla iš prigimtinio vaiko poreikio turėti vienas kitam įsipareigojusius tėtį ir mamą. O santuoką teisiškai prilyginus kitoms bendro sugyvenimo formoms, būtų nuvertintas teisei itin svarbus priesaikos ir įsipareigojimo institutas. Tad santuoką sudariusiųjų teisinis sulyginimas su kitomis sugyvenimo formomis būtų ne kas kita, kaip sutuoktinių teisinė diskriminacija. Prisiėmus daugiau pareigų, jiems dera ir daugiau teisių; tačiau šiuo atveju įsipareigojusiųjų teisės būtų tokios pačios kaip ir neįsipareigojusiųjų. Sulyginus sutuoktinių ir sugyventinių teisinį statusą, valstybėje tik daugėtų nepilietiškų piliečių – reikalaujančių teisių, bet neprisiimančių pareigų.
Todėl šiandien nedvejodami turime pasakyti sau ir visiems, kad šeima turi būti kuriama tik santuokos pagrindu. Valstybė turi aiškiai žinoti, kokią šeimos formą remti, nes remti įvairias įsivaizduojamas šeimos sampratas mūsų valstybei būtų per brangus malonumas.
Norėčiau paminėti epizodą iš Senojo Testamento, kuriame kalbama apie senovės valstybės karaliaus sapną. Jis sapne matė milžinišką, nepaprasto spindesio statulą. Jos galva buvo gryno aukso, krūtinė ir rankos – sidabro, pilvas ir šlaunys – žalvario, kojos – iš geležies, o pėdos – iš dalies geležies, iš dalies molio. Atrodė, kad jos niekas niekada negalėtų nuversti, tačiau į šias pėdas trenkė akmuo ir visa statula pavirto pelais, vėjas juos nupūtė, nepalikdamas nė pėdsakų. Statulos pėdos buvo iš geležies, sumaišytos su moliu ir tai nedavė lauktų vaisių, nes prieštaravo šių komponentų prigimčiai. Šeima yra tarsi valstybės pamatas, jos pėdos. Ji turi būti statoma ant tvirto pamato – ant uolos, o ne smėlio. Neleiskime, kad santuoka būtų išmušta iš šeimos apibrėžimo, kad mes gyventume, kaip ant smėlio ir galop sugriūtume. Visi drauge dėkime pastangas, kad santuokos ir jų pagrindu sukurtos šeimos Lietuvoje būtų stiprios ir laimingos.
Autorius yra Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys