Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje nuo birželio 23 iki rugsėjo 7 d. veiks paroda „Vilnius prabyla knygomis“. Kviečiama atsiversti knygų puslapiuose glūdintį Vilnių, pasigrožėti jo istorija, kultūra, architektūra, susipažinti su mokslo, meno, literatūros ir kitomis Lietuvos sostinės gyvavimo sritimis, pamatyti jį iškilių, miestui nusipelniusių asmenybių akimis. Ši paroda kuria naują žvilgsnį į Vilnių, jo grožį ir įvairovę – į miestą, kokį pažįstame ir mylime, galbūt ir į tokį, kokio dar nespėjome pažinti.
Gausi parodos medžiaga suskirstyta temomis: istorija; religija ir religinis menas; Vilniaus albumai; atsiminimų knygos; grožinė literatūra apie Vilnių; architektūra, fotografija, dailė, atvirukai, ženkleliai; teatras, kinas, muzika, muziejai, pilys; vadovai turistams, žinynai (biografiniai, gatvės, kita statistika); Vilniaus bibliografija, enciklopedija. Atskirame stende sugretinamos nuotraukos – senojo ir dabartinio Vilniaus fragmentai. Parodos stenduose sudėtos įdomiausios, retos, senos knygos lietuvių, lenkų, rusų kalbomis, leistos Lietuvoje, Čikagoje ir kitur, puošnūs šiuolaikiniai albumai bei kiti leidiniai. Paminėsime keletą jų.
Istorijos skyriuje verti dėmesio senieji leidiniai: Juzefo Ignaco Kraševskio knyga „Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų“, išleista 1840 m.; Z. Žemaičio „Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui – mūsų kovos dėl Vilniaus esmė ir planas“ (1928); vieno pirmųjų lietuvių istoriko Mykolo Balinskio „Vilniaus miesto istorija“. Eksponuojama Gedimino laiško, kuriame pirmą kartą paminėtas Vilnius, faksimilė, A. Rimvydo Čepinskio „Vilniaus gatvių istorija“, 1936 m Vilniaus žemėlapiai, 1865, 1915 ir 1918 m. kelionių gidai po Vilnių lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis. Yra daug kitų unikalių leidinių: „Vilniaus geto afišos“, „Vilnius meniniuose atvirukuose (1905–1945)“, „Vilniaus kokliai XV–XVII a., knyga apie iliuzionus – pirmuosius kino teatrus Vilniuje.
Religijos tema atrinktos knygos apie Vilniaus bažnyčias: arkikatedrą, Aušros Vartus, Verkių Kalvarijas ir kt., Vilniaus sakralinę auksakalystę, Vilniaus šventovės senuosiuose atvirukuose. Eksponuojami Vilniaus albumai: A. Sutkaus „Senojo Vilniaus fragmentai“, J. Čechavičiaus „XIX amžiaus Vilniaus vaizdai“; Kęstučio Stoškaus „Vilnius: senamiesčio fotografijos“, „Vilnius. Baroko miestas“, Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“ ir kt.
Parodoje pristatomos iškiliausios su Vilniumi susijusios asmenybės: Napoleonas, arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius bei kiti Vilniaus vyskupai, K. M. Čiurlionis, Adomas Mickevičius, Tomas Venclova. Mokslo skyriuje pateiktos knygos apie Vilniaus universiteto istoriją, Vilniaus pedagoginį (Lietuvos edukologijos) universitetą, Vilniaus akademiją ir Lietuvos jėzuitus, VU Botanikos sodą, Vilniaus miesto teatrą, Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygyną, Vytauto Didžiojo gimnaziją, senuosius amatus, Vilniaus medicinos draugiją.
Iš istorijos
Alfredas Bumblauskas ir Grigorijus Potašenko knygoje „Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultūris miesto paveldas“ rašė: „Vilnius buvo ir lieka miestu, kurio pavadinimas žadina vaizduotę ir lūkesčius, kelia susižavėjimą. <…> Apie Vilnių – senąją Lietuvos sostinę, viduramžių Europos intelektualinį centrą, kultūrų ir religijų, menų, prekybos kelių kryžkelę, savito baroko miestą – ir jo įvairialypį paveldą parašyta nemažai knygų, mokslinių ir enciklopedinių straipsnių, prisiminimų, eilėraščių bei įvairių vadovų po miestą, sukurta nemažai filmų ir nutapyta daug paveikslų.“
Vilnius kūrėsi ir formavosi Vilnios ir Neries santakoje, V–VI a. baltų gyvenviečių vietoje. XIII a. gerai įtvirtintą pilį jau supo miestas. Pirmą kartą Vilnius, kaip miestas ir sostinė, paminėtas 1323 m., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose. 1387 m. Lietuvai priėmus krikščionybę, miestui buvo suteikta savivalda – Magdeburgo teisės.
Nuo XIV a. antrosios pusės sparčiai augo gotikinis miestas, kūrėsi vienuolynai. 1503–1522 m. centrinė Vilniaus dalis buvo apjuosta gynybine mūro siena, turėjusia apsaugoti nuo totorių antpuolių. 1522–1525 m. Pranciškus Skorina Vilniuje išspausdino pirmąsias knygas. 1579 m. jėzuitai įsteigė universitetą, kuris lėmė Vilniaus, kaip stambiausio regione kultūros židinio, suklestėjimą. XVI a. – intensyvių statybų ir kultūros klestėjimo laikotarpis, dar vadinamas Vilniaus aukso amžiumi.
1655–1660 m., vadinamuoju „tvano“ laikotarpiu, Vilnių užėmė ir nusiaubė Rusijos kariuomenė. 1702–1709 m. miestą buvo užėmusi švedų kariuomenė. Po XVIII a. pirmosios pusės karų ir gaisrų Vilnius atstatytas vėlyvojo baroko stiliumi. Tada galutinai susiformavo senamiesčio siluetas su barokinėmis dominantėmis. Iki XVIII a. pabaigos Vilnius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė – buvo visoms tautoms ir religijoms atviras miestas, darantis reikšmingą įtaką Vidurio Rytų Europos regiono šalių kultūros raidai. Miestas taip pat tapo žydų kultūros Šiaurės Europoje centru ir buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale.
Po Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. Lietuva atiteko Rusijai, o Vilnius tapo generalgubernatoriaus valdomos provincijos centru. 1832 m., po numalšinto 1831 m. sukilimo, uždarytas Vilniaus universitetas. 1860 m. per Vilnių nutiestas geležinkelis, jungiantis Sankt Peterburgą su Vakarų Europa.
XX a. pradžioje miestas tapo Lietuvos tautinio atgimimo centru. Čia 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Tuomet į istorinę Lietuvos sostinę pretendavo trys tautiniai sąjūdžiai – lietuvių, lenkų ir baltarusių – ir bolševikai. Vilnius buvo skelbiamas ne tik Lietuvos, bet ir efemerinių valstybių (Litbelo, Vidurio Lietuvos, Baltarusijos LR) sostine. 1920 m. jį okupavo Lenkija ir vėl pavertė jos provincijos centru.
1939 m. Vilnius grįžta Lietuvai, tačiau 1940-aisiais kartu su visa Lietuva jį okupuoja SSRS, vėliau naciai, o 1944 m. – čia vėl ima viešpatauti sovietų okupacinė administracija. Vilnius paskelbiamas Lietuvos TSR sostine. Antrojo pasaulinio karo metais ir pirmaisiais pokario metais miestas smarkiai nukentėjo, buvo sugriauta apie 40 proc. senamiesčio pastatų. Sovietmečiu pradėtos naujų Vilniaus rajonų – daugiabučių namų kvartalų – statybos. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atkūrus valstybingumą, Vilnius vėl tapo nepriklausomos valstybės sostine. Jos istoriniame branduolyje – senamiestyje – telkiasi intensyvus miesto dvasinis ir kultūrinis gyvenimas. 1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, 2009 m. miestas tapo Europos kultūros sostine. 2000-aisiais kanonizavus čia gyvenusią Šventąją Faustiną, Vilnius vis dažniau vadinamas Gailestingumo miestu. (Parengta pagal: Audronė Kasperavičienė. (2006). Vilniaus senamiestis. Leidinys skirtas UNESCO 60-mečiui, p. 12–13)
Kaip senovėje atrodė Vilnius?
Grindinys. Seniausia grįsta gatvė rasta Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Tik XV a. pradžioje Vilniuje medinius grindinius imta keisti akmeniniais, tačiau tokių gatvių buvo mažai. XIX a. pradžioje lauko akmenimis buvo išgrįstos Totorių ir Odminių, Polocko gatvė ir dalis Šnipiškių gatvės. Į Vilnių 1914 m. iš Ukrainos atvežtos juodos bazalto trinkelės. Jomis buvo išklota dabartinė J. Basanavičiaus gatvė, Gedimino prospektas ir kai kurios aplinkinės gatvės, tarp jų ir Šventaragio.
Trinkelės buvo dviejų rūšių: plytos formos ir mažesnės kvadratinės. Jų didelį atsparumą lėmė tai, kad trinkelės buvo skeltos, o ne tašytos. Į trinkelių grindinį buvo pasikėsinę Vilnių užgrobę lenkai. Tačiau net ir jų užmojis nebuvo toks naikinantis, kaip mūsų laikais, kai buvusio Vilniaus mero iniciatyva buvo nuspręsta jas išlupti. Lenkai ketino prospekte rengti karinius paradus. Kadangi ant trinkelių labai slidinėjo kaustyti arkliai, parado zonoje, priešais Lukiškių aikštę, jos buvo išardytos ir užpiltos asfaltu. Kitur dar ilgai puikavosi amžinos trinkelės. Gal ir barškėjo dantys kadaise važiuojant troleibusu Gedimino prospektu, bet trinkelės buvo gražios, po lietaus ypač juodai blizgėjo.
Kodėl Lisabonoje niekam nekilo mintis išlupti smulkias slidžias trinkeles, vedančias į senamiestį ant stačių kalvų, ir jas pakeisti kinišku betonu? Atvirkščiai, jomis iki šiol didžiuojamasi kaip istoriniu paveldu ir miesto išskirtinumo ženklu. Lietuvos paveldo specialistai tvirtina, kad senosios trinkelės, išsilaikiusios šimtą metų, dar būtų tarnavusios kelis šimtmečius, ko nepasakysi apie dabartinę jau aptrupėjusią Gedimino prospekto dangą.
Apie gatvių pavadinimus. Senais laikais namai turėjo ne numerius, o vardus, dažniausiai susijusius su jų savininkais. Vėliau jų vardus galėjo gauti ir gatvės. Pavyzdžiui, V. Šopeno gatvės pavadinimas neturi nieko bendra su žinomo lenkų kompozitoriaus Frederiko Šopeno vardu. Šioje gatvėje XIX a. gyveno Vilhelmas Šopenas. Tai buvo antros gildijos pirklys, mecenatas, miesto Dūmos ir miesto tvarkymo komisijos narys. Jis buvo „Šopeno“ (vėliau „Tauro“) alaus daryklos steigėjas ir savininkas.
Gyventojams nepatinka tokie gatvių pavadinimai, kaip Gaidžių, Vištų ar Agrastų. Vienos gatvelės gyventojai net sukilo, kai jai norėta suteikti Gaidžių pavadinimą, nors čia iš tikrųjų rytais giedodavo gaidžiai. Nepatinka ir Juodojo kelio gatvė, tačiau tai yra istorinis pavadinimas: šiuo keliu buvo vežamos laidoti maro aukos. Ne taip seniai Vilniaus savivaldybė grąžino senąjį pavadinimą Valakampiuose esančiai Elniakampio gatvei, nes kažkodėl sovietiniais laikais ji buvo tapusi Velniakampio gatve.
Keisčiausia gatve, ko gero, galima pavadinti Miesto sienos gatvę, išeinančią iš Trakų gatvės. Iš tikrųjų – tai net ne gatvė, o tik kelių metrų ilgio akligatvis, uždarytas gražiais varteliais, tačiau turintis vieną lentelę su gatvės pavadinimu. Ją sudaro dviejų namų aklinos sienos.
Taurakalnis anksčiau buvo vadintas Molekalniu. Miesto planuose rašoma Gora Gliniana, nes čia buvo molio karjeras. Nuo seno jis buvo vertinamas kaip miesto apžvalgos aikštelė. Pamėnkalnis dar XVII a. buvo vadintas Czartowa gora (Velnio kalnu), tik vėliau pervadintas lietuviškai (pamėnas yra šmėkla, pamėklė). (Pabaiga – kitame numeryje)