Antrosios Respublikos metais Lietuvos sostinė pasikeitė neatpažįstamai ir jau nedaug kuo skiriasi nuo Vakarų Europos didmiesčių, išskyrus vieną bruožą, iškart nubraukiantį jo patrauklumą. Tai transporto organizavimas, jau seniai nebeatitinkantis nūdienos poreikių. Vos ne kiekvienoje gatvėje susidarantys kamščiai lemia didžiulius laiko ir finansinius nuostolius, aplinkos taršą, skubėjimą ir chamizmu grindžiamą eismo „kultūrą“, gausybę absurdiškų techninių incidentų ir daugeliui žmonių sugadintą nuotaiką. Daugybė potencialių, dideles ekonominės plėtros galimybes galinčių atverti investuotojų nesirenka ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos dėl šios priežasties. Chaotiškas eismas sostinėje uždeda nemalonų provincialaus, nesugebančio imtis radikalių sprendimų, krašto antspaudą.
Apie tai, kad tiek tranzitinio, tiek vietinio transporto problemos yra labai aštrios ir vis didėjančios, kalbama jau kelis dešimtmečius. Klestintys didmiesčiai jau seniai yra apjuosti žiediniais greitkeliais. Pašalintos eismą trikdančios vieno lygmens sankryžos. Todėl tranzitinis transportas pro šiuos miestus gali lengvai pravažiuoti, o vidinis – greitai ir patogiai pasiekti reikiamą objektą. Tuo tarpu Vilnius iki šiol neturi nė vieno šiuolaikinius reikalavimus atitinkančio žiedinio kelio, o istorinių ir landšaftinių aplinkybių sąlygotas gatvių tinklas jau seniai nebepajėgia susidoroti su dešimteriopai išaugusiais transporto srautais. Dėl transporto keliamos vibracijos ir taršos žalojamas vienas iš didžiausių Vilniaus pasididžiavimų – į UNSECO paveldo objektų sąrašą įrašytas Lietuvos sostinės senamiestis. Išsprendus transporto problemas atsivertų žymiai didesnės turizmo galimybės, išryškėtų didžiulę meninę vertę turintys objektai, tarp kurių ir unikalusis Vilniaus universiteto ansamblis bei jo naujoji dalis – Saulėtekio slėnis.
Daug kas esame girdėję, kad jei nauja idėja iš pradžių neatrodo keista ar net beprotiška, tai ji neturi jokių perspektyvų. Idėjos, kaip spręsti Vilniaus (ir ne tik jo) susisiekimo problemas, kaip dabartinį eismo košmarą padaryti malonumu tiek gyventojams, tiek svečiams, būta ne vienos. Buvo iškelta ir Vilniaus metro bei požeminės transporto arterijos Vilnius – Kaunas idėja. Sklando Vilniaus tramvajaus projektas. Prieš kurį laiką „Mokslo Lietuvoje“ skelbėme apie tauragiškio išradėjo, ne vieno patento autoriaus, inž. Viktoro Jokubaičio pasiūlymą paversti Vilniaus – Kauno ar net Vilniaus – Klaipėdos magistralę galingu ekologiškai išgaunamos energijos šaltiniu. Tokiu šaltiniu, kuris užtikrintų žymiai saugesnį eismą visais metų laikais, sumažintų taršą ir triukšmą, atpigintų susisiekimą. Tokia rekonstruota – dengta ar požeminė – magistralė tikriausiai būtų viena iš moderniausių pasaulyje
Tačiau, kaip dažnai būna, tokios neįprastos idėjos nesulaukė nei akademinės bendruomenės, nei verslo, nei valdžios atstovų dėmesio. Daug kas pasakys, kad apie tai net atidžiai neperskaitė. Kažkam nepatinka vienos ar kitos idėjos autorius, kažkas negali pakęsti labai prieštaringai vertinamo, tačiau tą idėją propaguojančio visuomenės veikėjo, nors jau pelniusio vieno iš veržliausių pasaulyje jaunų savivaldybės vadovų vardą. Kažkam vis dar atrodo, kad Lietuva – per maža tokioms revoliucinėms idėjoms įgyvendinti. O kol murdomės abejingumo ar net apatijos, provincialios banalybės, tikrų ar tik tariamų konfliktų, skandaliukų ir kivirčų baloje, energingesni mūsų piliečiai „balsuoja kojomis“. Bukų, jokio proveržio nepripažįstančių valdininkėlių, tik tuščiomis frazėmis „skatinančių“ pažangą, esame raginami „optimizuotis“ – mažinti švietimo, mokslo ir studijų bei kultūros institucijų etatus, atsisakyti neva nebereikalingos infrastruktūros. Tik pačios biurokratinės institucijos kažkodėl „nesioptimizuoja“ – aktyvių gyventojų Lietuvoje sumažėjo perpus, o valdžios įstaigose pareigybių skaičius tik auga, išlaidos prastam valdymui tik didėja.
Transporto modernizavimo problemos dar kartą parodė, koks pražūtingas Lietuvai yra akademinės bendruomenės susiskaldymas. Užsidarėme savo „narveliuose“ (laboratorijose, skyriuose, katedrose, centruose ir pan.), įsikibome į vis dar ES pinigais daugiausia finansuojamus projektukus, taškome savo energiją angliškoms publikacijoms, apie kurias Lietuvoje niekas nežino ir net didžiuojamės neva pasiektu tarptautiniu žinomumu. O ar mums patiems tas tariamas žinomumas (cituojamumas) neprimena „feisbukinio palaikinimo“ (nuo angliškojo „like“) efekto?
Lietuvos mokslininkų sąjunga vėl ir vėl kviečia akademinę bendruomenę susitelkti, išsiaiškinti, kurios problemos yra pačios aktualiausios ir priversti mūsų valdžią atverti kelią jų neatidėliotinam sprendimui. Būtent, priversti. Kitas veiklos būdas čia netinka: nei raginimai, nei pagraudenimai dėl besitraukiančios Lietuvos jos atstovų nejaudina ir nebepaskatina imtis darbo valstybės ir tautos labui.
Įsivaizduokime Vilnių, kuriame būtų nutiestas metro žiedas ir 3-4 linijos, sujungiančios vadinamuosius „miegamuosius“ mikrorajonus su pramonės parkais, miesto centru ir net poilsio zonomis. Vilniaus prieigas pasiekęs svečias paliktų savo automobilį patikimoje saugojimo aikštelėje ir per 12-15 minučių požeminiu transportu pigiai ir patogiai atsidurtų prie Katedros, Vyriausybės rūmų ar Operos teatro. Tokį Vilnių, kurį apjuostų vieno lygmens sankryžų neturintis dviejų krypčių žiedinis greitkelis su šalia jo išdėstytais logistikos centrais, viešbučiais ir kitų verslui būtinų tarnybų centrais. Ir nustokime svaičioti, kad sostinės transporto kamščių ir taršos problemas išspręs nuomojami dviračiai.
Akademinei bendruomenei seniai laikas išsiveržti iš save pačius izoliuojančios aplinkos, kurioje dabar esame atsidūrę, iš susmulkėjimo ir susiskaldymo. Seniai laikas užimti aktyvią poziciją, priderančią mokslo kūrėjams, t. y. tapti darančiais tiesioginę įtaką valstybės valdymo sprendimams ir tautos kultūros ugdymui. Ne „kada nors“, o artimiausioje ateityje reikia sušaukti Lietuvos mokslininkų visuotinį suvažiavimą, labai atidžiai peržiūrėti tiek iki šiol veikiančius, tiek dabar priiminėjamus teisės aktus (tarp jų ir naująjį Mokslo ir studijų įstatymą), prezidentūros pasiūlymus, kaip skatinti inovacijas.
Seniai laikas pertvarkyti Švietimo ir mokslo ministerijos struktūrą taip, kad ši institucija užtikrintų šiuolaikišką visuomenės išsimokslinimą, aiškiai suvoktų, kiek ir kokio lygio specialistų valstybei reikės per artimiausius 50 metų. Pati visuomenė turi suprasti, kur ją veda rėkaujantys, kad Lietuvai užtenka dviejų universitetų, o dabartinius studentus esą reikia suvaryti į profesinio rengimo centrus. Visuomenė turi susimąstyti, kodėl beveik pusė tuose centruose specialybę įgijusių asmenų nemato savo ateities Lietuvoje.
Jonas Jasaitis, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas