Beveik pusę metų Pietų Korėjoje praleido Kauno technologijos universiteto magistrantas, Nacionalinio inovacijų ir verslo centro Technologijų perdavimo klasterio vadovas Paulius Kozlovas. Penkias dienas jam pavyko pabūti ir bene labiausiai uždaroje pasaulio valstybėje – Šiaurės Korėjoje. Pietų Korėjos sostinėje įsikūrusiame Yonsei universitete P. Kozlovas ne tik studijavo, bet ir stiprino savo kompetenciją darbinėje veikloje.
– Kokios priežastys paskatino dalyvauti konkurse ir išvykti į Pietų Korėją?
– Apsispręsti padėjo profesinė veikla. Mokslo atradimų komercinimas vyko visais laikais, tačiau Pietų Korėja yra viena pirmųjų šalių, sukūrusi aplinką, kurioje naujos technologijos sėkmingai patenka į rinką. Dalyvauti „judumo“ programoje paskatino ir KTU partneris Yonsei universitetas, kuris kartu su Seulo nacionaliniu universitetu ir Korėjos universitetu patenka į labiausiai prestižinių aukštųjų mokyklų trejetą Pietų Korėjoje, dažnai dar vadinamą SKY. Yonsei universitete planavau susitikti su specialistais, užsiimančiais technologijų perdavimu rinkai, su kuriais galėčiau pasikonsultuoti ir pasidalinti profesine patirtimi. Pavyko susitikti tiek su mokslininkais ir technologijų pardavimo specialistais, tiek su verslo ir rizikos kapitalų atstovais.
– Ar korėjiečiai atviri atvykėliams ir noriai dalinasi patirtimi?
– Ir taip, ir ne. Korėjiečiai noriai bendrauja, bet tik tol, kol temos – paviršutiniškos. Gilesnes diskusijas riboja du dalykai: prasta anglų kalba ir per ilgą laiką nusistovėjusi hierarchija: Pietų Korėjoje turėti savo nuomonę ir ją išreikšti viešai gali tik vadovaujamas pareigas einantys darbuotojai. Pietų korėjiečiams buvo labai įdomu išgirsti mano įspūdžius iš Šiaurės Korėjos, kurioje praleidau penkias dienas, nes jiems įvažiuoti į šiaurę – draudžiama. Manau, kad tai man atidarė duris į ne vieną susitikimą. Kelionės metu man labai padėjo ir KTU profesoriai, pasidalinę turimais kontaktais, Pietų Korėjos lietuvių bendruomenė. Už tai visiems esu labai dėkingas.
– Kokį įspūdį paliko Šiaurės Korėja?
– Korėjos pusiasalio istorija yra labai įdomi, net galima rasti panašumų su Lietuva, ypač dėl komunizmo ir kapitalizmo kovos, dalinantis įtakos zonas. Po Japonijos pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare Korėja buvo išvaduota iš Japonijos imperijos, tačiau liko padalinta į Šiaurės ir Pietų. Trejus metus trukęs atviras konfliktas baigėsi ties ta pačia riba, kur ir prasidėjo, tik su dar didesne priešprieša.
Šiaurėje yra įsigalėjęs komunizmas, „tautos vadų“ sudievinimas ir visiška atskirtis nuo likusio pasaulio. Kalbančių apie susivienijimą yra abiejose pusėse, tačiau skirtumai pernelyg dideli, kad tokios kalbos virstų tikrove. Nepanašu, kad režimas Šiaurės Korėjoje greitu metu galėtų griūti, ypač kai didžiosios pasaulio jėgos nėra tuo suinteresuotos. Šiaurės Korėja puikiai tarnauja kaip gera „buferinė“ zona.
– Pietų Korėjoje praleidote vieną semestrą, t. y. penkis mėnesius. Ar galite palyginti švietimo sistemos skirtumus ir įvardinti privalumus bei trūkumus?
– Sistemų ir procesų skirtumų yra, bet kur kas svarbesnis man pasirodė sistemos elementų –studentų ir dėstytojų – požiūrių nesutapimas. Dėstytojams universitetas – tik dalis gyvenimo veiklos. Kai kurie jų turi savo verslą, kiti konsultuoja didžiausius konsorciumus. Patirtys, kurias jie atsineša – neįkainojamos ir visada šviežios, tačiau taip didėja krūvis studentams. Dėstytojai per paskaitas teorinės medžiagos iš esmės nedėsto. Kadangi „sausą“ teoriją studentai turi įsisavinti prieš paskaitas, tai leidžia daugiau laiko skirti diskusijoms ir susipažinti, kaip teorinės žinios pritaikomos realybėje, pagal dėstytojų pateikiamus pavyzdžius iš praktikos. Studentai Yonsei universitete iš tiesų uoliai mokosi. Studijos jiems yra pagrindinė gyvenimo veikla. Lankomumas – privalomas. Praleidus daugiau nei 30 proc. paskaitų, į egzaminą nebeverta eiti. Pietų Korėjos studentai yra labai motyvuoti Nuolatiniai atsiskaitymai neleidžia nutikti „nelaimei“, kuri dažną ištinka Lietuvoje, kai prieš pat sesiją supranti, kad liko nemažai spragų.
– Kas buvo sunkiausia Pietų Korėjoje?
– Susitaikyti su nuolatinėmis eilėmis ir spūstimis, atimančiomis daug brangaus laiko.
– Ką veikėte laisvalaikiu, po paskaitų?
– Universitetas studentams siūlo per 70 skirtingų užsiėmimų: nuo muzikos iki ledo ritulio. Atsipalaiduoti po mokslų padeda tekvondo treniruotės, žaidimas universiteto krepšinio komandoje, prie kurios prisijungiau. Mėgstantys laiką leisti gamtoje po mažiau nei valandos kelionės metro gali atsidurti masyvių kalnų, juosiančių visą Seulą, nuo kurių atsiveria įspūdingos panoramos, papėdėje.
– Ar po laiko, praleisto Pietų Korėjoje, atsirado naujų pomėgių ar idėjų?
– Pradėjęs analizuoti Pietų Korėjos technologijų perdavimo modelį, jungiantį universitetus su verslo subjektais, pastebėjau, kad šiai šaliai teko susidurti su labai panašiais išbandymais, su kuriais šiuo metu susiduria technologijų perdavimas Lietuvoje. Tačiau žinojimas, kuria kryptimi reikia eiti, anksčiau ar vėliau atves prie tikslo. Lietuvos universitetai vis dar yra gana uždaros bendruomenės, nors situacija kasmet gerėja. Tik maža visuomenės dalis žino, kokios technologijos yra kuriamos ar jau sukurtos. Geriausiu atveju pristatomos sėkmės istorijos. Su šiuo reiškiniu kovoti galima, tik tapus atviriems, matomiems ir tiesiogiai pasiekiamiems.