Pirmas įspūdis, pradedant fizikos studijas. Prof. P. Brazdžiūno paskaitos. Pirmasis asmuo, su kuriuo susitikome fizikos didžioje auditorijoje, buvo prof. P. Brazdžiūnas. Jau neatsimenu, ar jis prieš pirmąją paskaitą pateikė kokią bendrą įžangą apie fizikos esmę ir reikšmę. Bet pamenu, kad nuo jo pasirodymo auditorijoje ir pirmųjų jo žodžių pajutau besąlygišką pasitikėjimą juo ir simpatiją.
Toks įspūdis vėliau visiškai pasitvirtino. Jo paskaitos buvo paprastos ir populiarios, bet anaiptol ne banalios ir nesunkiai suprantamos. Juo labiau kad didelė dalis jo teiginių buvo paremta laboranto Bareikos eksperimentinėmis iliustracijomis, kuriose kai kada jis ir pats dalyvaudavo. Nuomonės, kad kai kurios jo paskaitos būdavo nuobodokos, patvirtinti negaliu. Kai kada jos buvo gal kiek monotoniškos, tačiau savo turiniu visada man įdomios. Kalbėjo jis aiškiai, gana lėtai, todėl užtekdavo laiko apgalvoti jo teiginių prasmę, o norint – ir užsirašyti. Jo kalboje jautėsi lengvas aukštaitiškas kupiškėniškas tarmiškumas, ir tai jo kalbą darė dar daugiau spalvingesnę.
Jo inicijuota Eksperimentinės fizikos grupė. Eksperimentinės užduotys grupės nariams. Po kurio laiko, mums dar studijuojant pirmame kurse, Profesorius sukvietė aktyvesnius mūsų kurso ir kelių aukštesnių kursų studentus ir įkūrė Eksperimentinės fizikos grupę prie Studentų mokslinės draugijos. Jos pirmininku paskyrė dvejais metais aukštesnio kurso studentą Juozą Okunį, o mane – jo pavaduotoju. Visiems grupės nariams pasiūlė eksperimentinio darbo temą. Man ir kurso draugui Zakui teko užduotis – išmatuoti elektrono santykį e/m (e – elektrono elektros krūvis, o m – jo masė). Mums buvo duotas oscilografas ir kintamos srovės transformatorius su lygintuvu, duodančiu keliolikos kilovoltų pastovią įtampą. Reikėjo atlenkti sufokusuotą oscilografo elektronų pluoštelį lygintuvo sukurtu elektros lauku ir iš jo poslinkio oscilografo ekrane nustatyti santykį e/m.
Tačiau pastovaus elektros lauko gauti nepavyko ir jo poveikis tik išfokusavo elektronų pluoštelį taip, kad jo poslinkio išmatuoti nebuvo galima. Nepaisant to, bandymas atlikti šią užduotį buvo naudingas, nes leido susipažinti su oscilografo, t. y. prietaiso, kurį ne kartą teko naudoti vėliau, konstrukcija ir veikimu, kaip ir su lygintuvu, duodančiu aukštą įtampą. Kitiems kurso draugams Profesoriaus skirtos užduotys taip pat ne visai pavyko, bet visi turėjo naudos, susipažinę su fizikinių matavimų metodais.
Nepatogus įpareigojimas P. Brazdžiūnui. Po paskaitų, dažnai sutikęs Profesorių koridoriuje, aš užduodavau jam bendrus klausimus, susijusius su fizika ar apskritai su mokslu. Jis į šiuos klausimus mielai atsakydavo, kartais užsimegzdavo ir ilgesnis pokalbis. Buvo pastebėta, kad mano santykiai su Profesoriumi tapo artimesni ir kad jis yra didelis autoritetas man. Todėl universiteto partinė ir komjaunimo organizacija privertė jį paraginti mane stoti į komjaunimą, ko niekam iki to laiko nebuvo pavykę.
Laboratorijoje, kurioje susitikome, be mūsų dar buvo vienas fanatiškas komunistų partijos narys. Tikriausiai jis buvo aspirantas, nes vyresnio amžiaus, todėl iš komjaunimo galėjo tiesiai stoti į partiją. Jis vaizdavo, kad laboratorijoje kažką dirba su ant stalų išdėstytais prietaisais. Bet man buvo aišku, kad jo uždavinys buvo išklausyti mūsų pokalbį ir apie jį pranešti, kur reikia. Profesoriui ši užduotis buvo labai nesmagi. Tai buvo aišku iš jo akių ir kalbos tono. Kalbėti jam teko labai atsargiai ir diplomatiškai. Jis argumentavo, kad, įstojus į komjaunimą, bus lengviau, baigus universitetą, likti prie jo ir tęsti mokslinį darbą. Aš atsakiau, kad formaliai stoti į tą organizaciją ir joje nieko neveikti man yra nepriimtina, o visuomeninis darbas komjaunime manęs nedomina, nes jis tik trukdys mano siekiui įsigilinti į fiziką ir gretimus mokslus, todėl į komjaunimą nestosiu. Mačiau, kad mano atsakymas jam patiko, daugiau tuo klausimu jis manęs nekankino. Žinojau, kad jis yra Lietuvos patriotas, nepriklausomybės kovų savanoris, lakūnas, ir jo reakcija į šią užduotį man buvo aiški.
Nusivylimas, kai Bendrosios fizikos kursą perėmė kitas dėstytojas. Kai antrame kurse bendrosios fizikos kursą, kuriame nagrinėjami elektros reiškiniai, iš prof. P. Brazdžiūno perėmė doc. A. Misiūnas, visas mūsų kursas pajuto didelį nuostolį. Net abejingiausi kurso draugai įvertino, kokios įdomios ir vertingos buvo prof. P. Brazdžiūno paskaitos, papildomos čia pat auditorijoje eksperimentinėmis fizikos reiškinių demonstracijomis. Atrodo, net buvo bandoma kreiptis į dekaną ar net rektorių, kad mums grąžintų prof. P. Brazdžiūno bendrojo fizikos kurso paskaitas. Aišku, kad jei ir buvo toks prašymas, iš to nieko neišėjo, nes Profesorius, kaip paaiškėjo iš buvusių vyresnių kursų jo studentų prisiminimų, tada skaitė naujų, į fakulteto mokymo planus įtrauktų disciplinų (pirmiausia puslaidininkių) fizikos kursus, todėl mums tęsti bendrosios fizikos kurso paskaitas jam neliko laiko. Perėmus šį kursą doc. Misiūnui, fizikos kursas pasidarė labai neįdomus ir tik P. Brazdžiūno parašytas lietuviškas bendrosios fizikos vadovėlis ir įdomesni vadovėliai, išleisti rusų kalba, kiek gelbėjo padėtį. P. Brazdžiūno paskaitos, kaip ir jo santykis su studentais, ir visa jo asmenybė tarp mūsų dėstytojų neturėjo konkurentų.
Bendravimas su prof. P. Brazdžiūnu. Profesorius, su reikalais vykdamas į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas), kažkokiu būdu man pranešdavo, kuriuo traukiniu ir vagonu atvyksta, ir aš visada eidavau į stotį jo pasitikti. Kadangi Leningradą neblogai pažinojau ir turėjau smulkų jo planą, galėjau padėti Profesoriui lengvai rasti reikiamą miesto vietą. P. Brazdžiūnas jau anksčiau buvo susidomėjęs puslaidininkių fizika. Nuo 1949 m. jis skaitė studentams puslaidininkių fizikos kursą ir pradėjo skirti diplominių darbų ir disertacijų temas iš puslaidininkių fizikos srities.
Pirmieji diplomantai ir aspirantai, tyrinėję puslaidininkių plonų sluoksnių fizikines savybes, buvo V. Tolutis ir M. Mikalkevičius. 1956 m. sukūrus Mokslų akademijoje Fizikos ir matematikos institutą, čia pradėjo veikti dar anksčiau P. Brazdžiūno iniciatyva įkurta Puslaidininkių fizikos eksperimentinė laboratorija. Įsisavinant naują fizikos sritį, kokia buvo puslaidininkių fizika, kildavo daug naujų fizikinių ir techninių klausimų. Jais konsultuotis P. Brazdžiūnas vykdavo į Leningrado Fizikos technikos institutą pas akad. A. Jofė, kuris daug anksčiau pradėjo dirbti šioje srityje.
Kiekvienas susitikimas su Profesoriumi man būdavo lyg šventė. Profesorius pasakodavo, kas naujo Vilniuje ir Fizikos fakultete, o aš jam pasakodavau, ką naujo girdėdavau moksliniuose seminaruose, kuriuos nuolat lankiau. Man grįžus į Vilnių ir dirbant viršininku kuriamoje gamyklos fizikos-chemijos laboratorijoje, sutikus prof. P. Brazdžiūną jis dažniausiai mane sustabdydavo ir klausdavo, kuo dabar užsiimu ir ką ateityje ruošiuosi daryti, aišku, turėdamas galvoje mano veiklą fizikoje. Tekdavo smulkiai pasakoti, kaip kuriamoje laboratorijoje komplektuoju spektrinę aparatūrą ir įsisavinu priemaišų metaluose spektrinės analizės metodus.
Vėliau, jau man pradėjus dirbti MA Fizikos institute ir įstojus į Baltarusijos MA Fizikos instituto neakivaizdinę aspirantūrą, kurį laiką su Profesoriumi neteko susitikti. Baigęs aspirantūrą, jau turėjau sprendžiamos problemos neprieštaringą matematinį modelį, tačiau disertacijai gintis dar reikėjo parodyti eksperimentais, kad konkrečiame elektros iškrovos režime jis veikia ir pasitvirtina. Deja, atliekant bandymus laboratorijoje turimos aparatūros gaunamais iškrovos režimais, tai nepasitvirtino.
Papasakojau apie savo nesėkmę Profesoriui, tačiau jis nieko negalėjo patarti. Dalyvaujant viename spektroskopijos seminare Baltarusijoje, po mano pranešimo apie liūdną mano darbo baigtį, priėjo man nepažįstamas kolega ir pasakė, kad savo laboratorijoje turi daugiarežimį Voronovo konstrukcijos generatorių, su kuriuo galėtume paieškoti tinkamo režimo.
Per vasaros atostogas nuvažiavau pas jį į Baltarusijos provincijoje esantį Osipovičių miestelį, kur didelėje karinėje, bet atviroje gamykloje buvo jo vadovaujama laboratorija. Išbandžius aukšto dažnumo kibirkšties režimą, paaiškėjo, kad mano modelis joje patikimai galioja. Papasakojau apie savo darbo rezultatus Leningrado spektroskopininkų seminare. Ir taip sutapo, kad viena darbuotoja čia pat turėjo savo analizės duomenis, gautus analogiškame iškrovos režime. Tuoj programuojamu kalkuliatoriumi patikrinome, ar mano modelis tinka jos naudotoms linijoms. Ir vėl jis visiškai pasitvirtino. Kai parodžiau šiuos rezultatus darbo vadovui Minske A. Jankovskiui, šis pasakė, kad dabar viskas gerai: „Rašyk ta tema paskutinį straipsnį, parenk autoreferatą bei disertacijos tekstą ir galėsi ją ginti.“
Kaip įmanoma greitai viską parengiau, atspausdinau disertacijos autoreferatą, kurį su nuoširdžia dedikacija dovanojau prof. P. Brazdžiūnui. Jis, labai apsidžiaugęs, šypsodamasis tarė: „Kaip gerai, kad turėsime dar vieną fiziką.“ Disertaciją sėkmingai apgyniau 1985 m. rudenį. Tuo metu Profesorius dirbo mūsų Plazmos spektroskopijos laboratorijoje, daugiausia užsiimdavo fizikos istorija Lietuvoje, vadovavo lietuvių kalbos komisijai ir tikrindavo ar taisydavo lietuviškų straipsnių ir autoreferatų kalbą. Aktyvią veiklą Profesorius tęsė iki pat gyvenimo pabaigos. Prof. P. Brazdžiūnas mirė 1986 m. vasario pabaigoje. Liko nepamirštamas Jo šviesios asmenybės ir reikšmingų nuveiktų darbų atminimas.
P. Brazdžiūno vaidmuo fizikos raidai Lietuvoje. Akad. prof. P. Brazdžiūnas turbūt vienintelis iš Lietuvos mokslo organizatorių siekė aprėpti savo srities visumą. Pradėjęs nuo puslaidininkių laboratorijos įkūrimo naujajame Fizikos ir matematikos institute, įkūręs naują eksperimentinio tyrimo padalinį, iš pradžių pats jam vadovavo. Skirdavo tai sričiai diplominių darbų temas ir siųsdavo į tos tematikos aspirantūrą gabesnius studentus. Jiems apgynus disertacijas ir grįžus į Vilnių, vadovavimą kuriamai probleminei laboratorijai perleisdavo jiems. Taip 1957 m. Fizikos ir matematikos institute buvo įkurtas Radioaktyvaus spinduliavimo sektorius, o prieš tai, dar 1955 m., VVU fizikos specialybės absolventas K. Makariūnas buvo pasiųstas į Leningrado Fizikos ir technikos instituto radioaktyvių izotopų taikymo specialybės aspirantūrą. K. Makariūnui apgynus disertaciją, Profesorius jį pasiūlė sektoriaus vadovu. Vėliau šio sektoriaus pagrindu buvo įkurta Radiologijos laboratorija. 1960 m. VU buvo įkurtos Puslaidininkių fizikos ir Radiofizikos katedros, įsteigta molekulinės akustikos laboratorija. 1970 m. Profesoriaus iniciatyva įkurta Kietojo kūno elektronikos katedra.
1960 m. buvo atrastas lazeris. P. Brazdžiūnas įdėmiai sekė lazerinės fizikos raidą ir 1962 m. išsiuntė penkis studentus į Maskvos universitetą, pas specialistus, prisidėjusius prie lazerio atradimo, studijuoti šios srities fizikos. Trys iš jų – E. Maldutis, A. Piskarskas ir A. Stabinis – sukūrė Vilniaus universitete lazerinių tyrimų kryptį, kuri, vadovaujant A. Piskarskui, apėmė ir naujų lazerių, lazerinių sistemų kūrimą ir lazerinę technologiją.
Visa ši prof. P. Brazdžiūno veikla yra išsamiai aprašyta tam skirtose knygose ir daugelyje straipsnių. Todėl čia, siekdamas nesikartoti, norėjau tik atkreipti dėmesį į P. Brazdžiūno organizacinio darbo metodus, siekiant aprėpti fizikos visumą, ypač skiriant dėmesį naujausioms fizikos sritims. Ta prasme P. Brazdžiūno veikla buvo unikali ir sudarė sąlygas sėkmingai ir visapusiškai fizikos raidai Lietuvoje. Nepamirškime, kad tokios raidos iniciatorius ir pradininkas buvo akad. prof. P. Brazdžiūnas, ir nepraleiskime kiekvienos progos su dėkingumu tai paminėti.