Ne tik grasinimai ir blogos žinios pasiekia Lietuvą iš Rusijos. Pasiekia ir geros. Viena iš jų –draugų ir bičiulių iš Maskvos straipsniai spaudoje ir knygos, liudijantys, kad nežiūrint aršių politinių batalijų valdžių viršūnėse, tarp mokslininkų, rašytojų, įvairių kultūros sričių specialistų, gyvenančių Lietuvoje ir Rusijoje, vyksta normalus bendravimas ir bendradarbiavimas, palaikomi asmeniniai ir dalykiniai ryšiai. Iš 93 mano buvusių kolegų ir draugų ne tik Rusijoje, bet ir visoje buvusios SSRS teritorijoje, atsirado tik du profesoriai, kurie išsižadėjo draugystės dėl politikos. Su dalimi buvusių bičiulių jau niekada nesusitiksime – jie iškeliavo į amžinybę. Su likusiais gražiai bendraujame, keičiamės knygomis ir kita informacija. Svarbiausia, kad mūsų darbai tebecituojami Rusijos mokslinėje literatūroje: idėjos – dar gyvos, pradėtus darbus tęsia jaunoji karta, o buvę kolegos iki šiol mus mini geru žodžiu ir linki mums kūrybinės sėkmės.
Dar taip neseniai iš savo daktarinės (habil.dr.) disertacijos oponentės, vienos produktyviausių Rusijos mokslininkių, dirbančių bibliotekininkystėje, prof., habil. dr. Tatjanos Fiodorovnos Karatyginos, gavau dovaną – jos naujausią monografiją „Šviesk ir bus šviesu“ (Sveti i budet svetlo. Profesiologičeskije studiji. Maskva, 2015). Nuoširdžiai pasidžiaugiau ir su „baltu pavydu“ pripažinau, kad mes, deja, dar neturime tokios monografijos. Tik fragmentai, apmatai, atskiri faktai ir įvykiai, bet … ne visuma.
Apie knygos autorę
Knygos „Šviesk ir bus šviesu“ autorė T. Karatygina, savo giminėje buvusi jau antrosios kartos bibliotekininkė, bibliotekininkystės mokslininkė, prof. Levo Vladimirovo kvietimu ne kartą skaičiusi paskaitas Vilniaus universitete buvo nuolatinė Tarptautinės bibliotekininkų asociacijos (IFLA) narė. Šios asociacijos posėdžiuose ji susipažino su Bibliotekininkystės sekcijos vadovu prof. L. Vladimirovu, tapo jo kolege, kurią jis gerbė ir nuolat girdavo už kūrybingumą ir produktyvumą bibliotekininkystės mokslo plėtroje.
Tatjana Fiodorova, sekdama savo tėvelio, žymaus Rusijos bibliotekininko pavyzdžiu, niekada neabejojo, kad jos pašaukimas – bibliotekininkystės mokslas. 1959 metais baigusi Maskvos valstybinį kultūros institutą, jį buvo pakviesta jame dėstyti. Visą gyvenimą didžiavosi ir savo institutu, ir savo profesija. Monografija „Šviesk ir bus šviesu“ skirta šio instituto įkūrimo 85-rių metų jubiliejui.
Prof. T. F. Karatygina prieš imdamasi minėtos monografijos, jau buvo parašiusi šias knygas: „Mokytojų portretai praėjusio šimtmečio veidrodyje“ (Portrety učitelei v zerkale ušedšego veka, 2002); „Kad laikmečių ryšiai netrūkinėtų“ (Čtob ne raspalasj sviazj vremen, 2005); „Specialiosios bibliotekos šalies istorijos kontekste“ (Specialnyje biblioteki na fone istoriji strany,2012). Ji paskelbė per 500 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių. Profesorė, dar spėjusi pasidžiaugti išleista jos svarbiausiąja knyga „Šviesk ir bus šviesu“, apibendrinusia jos visus ankstesnius tyrimus, išėjo į amžinybę 2016 m. vasaryje. Jos šviesų atminimą, mes, buvę kolegos, nusinešime į savo saulėlydžius. O iš paskutinės jos knygos, kurią priėmėme kaip testamentinę, dar ilgai švies ir šildys jos išmintis ir meilė bibliotekininkystės mokslui.
Šviesk ir bus šviesu
Knygą „Šviesk ir bus šviesu“ sudaro pratarmė ir 7 skyriai: „Profesiologija bibliotekos mokslo personifikacijos kontekste“, „Laikas neištrina vardų“; „Mums norėtųsi būti išgirstiems“, „Kad laikmečių ryšiai netrūkinėtų “; „Šlovė mūsų mokytojams“, „Mokytojų ir kolegų portretai laiko veidrodyje“, „Žodis, žodžiai, garbė, knyga, biblioteka – žvilgsnis iš šimtmečių glūdumos“. Knyga – 507 puslapių apimties, meniškais viršeliais, parašyta gražiu pakylėtu stiliumi ir poetiška kalba. Daug metaforų, skirtų idėjoms ir žmonėms, ypač bibliotekininkams, tarp jų ir pačios profesorės mokytojams. Knygoje pateikta bibliotekų veiklos ir bibliotekininkystės mokslo istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų. Dalis jos kūrėjų gyvena iki šiol, keldami savąjį mokslą į aukštesnį klasikinių mokslų lygmenį.
Knygos įvade aptariami dabartinių bibliotekų uždaviniai, kuriant šiuolaikinę globaliąją informacinę visuomenę. Šiame laikotarpyje bibliotekoms keliamas itin atsakingas uždavinys – harmonizuoti socialines institucijas, kurios pasaulio mastu turėtų keistis kultūros ir humanistinėmis vertybėmis. Todėl šiuolaikiniai bibliotekininkai turėtų tapti pagrindiniais informacinės visuomenės vadybininkais. Aukščiausio lygmens bibliotekininkų profesinės savivokos formavimas tampa vienu iš svarbiausių uždavinių. Informacinėje visuomenėje bibliotekininko profesija tampa unikalia: jo socialinė misija specialybių, susijusių su informacija, sistemoje tampa ir įvadine, ir šaltiniu, ir pagalbininku kitų specialybių atstovams kultūros, švietimo, mokslo kūrimo ir specialistų ugdymo procesuose bei jų rezultatų skleidimui viešojoje erdvėje. Informacinės erdvės globalizacijos sąlygomis vienu svarbiausiu tos savivokos elementu tampa ryšių tarp įvairiausių kultūrų tolerantiškumas. Iš čia ir knygos pavadinimas „Šviesk ir bus šviesu“, nes jos tekstas – apie tuos, kurie paliko po savęs pasaulį šviesesnį.
Žymiausi bibliotekininkai istorijos tėkmėje
Prie žymiausiųjų pasaulio bibliotekininkų panteono vartų – Anglijos valstybės veikėjas, anglikonų bažnyčios vyskupas, bibliofilas Ričardas de Biori (1287-1345), kūręs dabartinio mokslo formavimosi priešaušryje. Istorikams žinomas vienintelis jo mokslinis traktatas „Knygos mylėtojai“, išleistas jo mirties metais -1345-aisiais. Rusijoje šis veikalas išleistas 1984 m. Tai bibliofilo testamentas, kurio svarbiausias teiginys: „Žmogaus vertė istorijoje apibūdinama ne tiek tuo, ką jis palieka po savęs, bet žymiai daugiau tuo, kaip jis įtakojo savo amžininkus, o per juos ir būsimąsias kartas“
Turtinga ir įdomi bibliotekų ir bibliotekininkystės mokslo istorija. Bibliotekose dirbo, joms vadovavo ir tikriausiai savo talentus brandino, bibliotekose sukauptų žmonijos intelekto lobių paskatinti, aukščiausias mokslo ir kultūros viršukalnes pasiekę mokslininkai ir rašytojai. Vienas garsiausių 17 a. pabaigos ir 18 a. pradžios mokslininkų, matematikas, filosofas, visuomenės veikėjas, Prūsijos mokslų akademijos įkūrėjas Gotfrydas Leibnicas (1646-1716). 1676-1716 jis vadovavo Hanoverio ir Viofenbiutelio karališkosioms bibliotekoms ir pasaulyje garsėjo mokslo istorijos žiniomis. Rusijos caras Petras I jį pakvietė tapti savo patarėju mokslo ir švietimo klausimais ir šis dar spėjo paruošti Rusijos valstybinio valdymo, švietimo bei mokslo vystymo projektą.
Bibliotekose dirbo vienas žymiausių Šviečiamojo laikotarpio rašytojų, dramaturgas, Prūsijos akademijos narys, Rūmų patarėjas Gotholdas Efraimas Lesingas (1729-1781), pirmasis pasaulyje inicijavęs ir pradėjęs leisti tęstinį leidinį „Teatro biblioteka“ (1754-1758) bei žymusis rusų literatūras kritikas ir rašytojas Visarionas Belinskis (1811-1848). O genialusis fizikas, Nobelio premijos laureatas A. Einšteinas, savo darbus parašęs ir išleidęs, dirbdamas patentų biure, yra rašęs: „Vienintelės pareigos, kuriose norėčiau dirbti, būtų universiteto profesoriaus arba bibliotekininko viešojoje bibliotekoje“. Bibliotekoje dirbo lietuvių ir lenkų poetas Adomas Mickevičius (1798-1855). Nuo 1852 metų jis darbavosi Prancūzijoje, Arsenalo bibliotekoje. Su bibliotekomis susiję ir daugelis kitų žymiausių pasaulio žmonių, apie kurios bibliotekininkystės istorija dar tyli.
Antrasis knygos skyrius skirtas žymiausiems Rusijos bibliotekininkams, stovėjusiems prie bibliotekininkystės mokslo formavimosi ištakų: L. B. Chavkinai, B. S. Bodnarskiui, G. K. Derman, F. I. Karatyginui, S. M. Kulikovui ir bibliotekininkystės profesoriui Levui Vladimirovui iš Lietuvos. Knygoje pateikiamos jų gyvenimo, mokslinės kūrybinės ir pedagoginės veikos apybraižos, paminėti jų publikuoti darbai, aptariamas jų įnašas į bibliotekininkystės mokslo raidą.
Trečiajame skyriuje aprašyta Maskvos valstybinio kultūros instituto, 2014 metais šventusio savo 85-rių metų veiklos jubiliejų, istorija, to instituto studentų ir absolventų likimai. Tarp pirmųjų instituto dėstytojų buvo Antrojo pasaulinio karo dalyvių. Tai prof. I. I. Abramovas, prof. J.V. Grigorjevas ir kt., kurie grūdinosi karo audrose, brendo jo negandose ir gaisrų pašvaistėse. Knygoje pateikiami jų prisiminimai. Čia aprašoma stiprios ir valingos moters – Genrietos Karlovnos Derman, pirmosios instituto direktorės gyvenimo ir veiklos istorija, jos vaidmuo inicijuojant ir kuriant institutą, formuojant dėstytojų ir studentų kontingentą, rengiant pirmuosius specialistų rengimo planus, programas ir mokymo priemones, atsižvelgiant į Rusijos to istorinio laikotarpio sudėtingą politinę padėtį.
Kerintis ir įkvepiantis visais aspektais, istoriniu, dalykiniu ir net romantiniu poetiniu stiliumi yra paskutinysis to skyriaus poskyris – „Pamaskvės Sorbonos poetinis metraštis“. Jame knygos autorė su didžiausiu susižavėjimu pasakoja apie savo kolegos profesoriaus M. E. Joffės dviejų tomų (400 p.) eiliuotą poemą „Pamaskvio Sorbona prie žiedinio kelio“, kuri pasaulį išvydo prieš gerokus du dešimtmečius. Profesoriaus poetinis talentas brendo nuo 1953 metų tame institute, kai jis dar būdamas studentu pradėjo savo eilėraščius publikuoti instituto sienlaikraštyje, prisidengęs slapyvardžiu „Optimistenko“.
Nepalaužiamą optimizmą ir dieviškąją kūrybinę kibirkštį šis profesorius išsaugojo visame savo nelengvame kelyje. Dvitomyje publikuoti jo eilėraščiai skirti instituto dėstytojams ir jo kolegoms studentams – 103 poemoje apdainuotoms asmenybėms. Knyga buvo išleista tik 300 egzempliorių tiražu ir jau seniai yra tapusi bibliografine retenybe, žavinčia skaitytojus žanro unikalumu, istoriškumu ir įtaka jaunųjų kartų ugdymo procesui. Nors poemos paantraštėje nurodyta, kad ji – Maskvos valstybinio kultūros instituto eiliuotas metraštis, knygos autorės nuomone, šis kūrinys yra kur kas vertingesnis ir reikšmingesnis.
Ketvirtajame knygos skyriuje „Kad laikmečių ryšiai netrūkinėtų“ aprašomas Rusijos mokslinės techninės bibliotekos muziejus ir memorialinis bibliotekininko šviesuolio F.I. Karatygino muziejus Rusijos gilumoje, bibliotekininkystės specialistų ugdymas, naudojant IVENT programas bei multimedijos priemones. Penktasis skyrius „Dėkingumas mokytojams“ parašytas ypatingai šiltu stiliumi, išreiškiant begalinį dėkingumą pačios knygos autorės mokytojams ir kolegoms. Akcentuojamas jų pedagoginis meistriškumas, jų įtaka tokių pat talentingų, kaip ir jie, jų mokinių asmenybių formavimuisi. Šeštajame knygos skyriuje pateikta 12 apybraižų ne tik apie minėto instituto dėstytojus ir kolegas, bet ir artimus knygos autorei mokslininkus, dirbusius kituose kultūros institutuose ir universitetuose, kitose įmonėse ir organizacijose. Tarp tų apybraižų viena skirta ir šio straipsnio autorei – lietuvei kolegei ir draugei – prof. Onai Voverienei.
Septintąjį skyrių sudaro knygos autorės spalvingi tekstai, publikuoti viešojoje spaudoje, keliantys iš užmaršties ne tik Rusijos, bet ir kitų tautų rašytojus ir švietėjus. Juose E. I. Osetrovo, M. V. Lomonosovo, A. S.Puškino, F. Dostojevskio, N. A. Dobroliubovo, S. Jesenino, M. Cvetajevos, R. Gamzatovo, J. Jevtušenkos, savo humanistinėmis idėjomis dariusius didžiausią įtaką dvasinės kultūros formavimuisi, vardai. Apybraižos apie minėtus rašytojus parašytos, atlikus išsamius jų gyvenimo ir veiklos tyrimus po to, kai rusų visuomenė jais dėl įvairių priežasčių nustojo domėtis. Su didele empatija parašytos apybraižos apie Sergejų Jeseniną ir Mariną Cvetajevą, jų dramatiškus likimus, neslepiant jų gyvenamojo laikotarpio žiaurių politinių sąlygų, pražudžiusių milijonus talentingiausių Rusijos šviesuolių. Knyga baigiama abėcėline pavardžių rodykle ir naudotos literatūros sąrašu.
Sunku būtų pervertinti prof. T.F.Karatyginos monografijos „Šviesk ir bus šviesu“ reikšmę bibliotekininkystės mokslo raidai, tiek Rusijos, tiek ir Lietuvos mastu. Knyga pasirodė dar vienu skausmingu rusų tautos dvasios skilimo periodu (pirmasis buvo skilus Rusijos stačiatikių bažnyčiai, antrasis – vykstant kruvinajai bolševikinei revoliucijai), kaip humanistinė atsvara dabartinei V. Putino politikai, kurios epicentre – kruvini Rusijos karai Ukrainoje ir Sirijoje, jau nusinešę tūkstančius žmonių gyvybių, ir dar jas tebešienaujantys. Knygoje skelbiami aukšti humanistiniai dvasingumo, kūrybingumo ir taikos siekiai bei taikiausios profesijos – bibliotekininkystės istorijos prasmingiausi puslapiai. Lietuvos bibliotekoms ši monografija – įkvepiantis pavyzdys, kaip reikia mylėti ir didžiuotis savo profesija, negailėti laiko nei jėgų savų bibliotekų istorijų rašymui bei bibliotekose dirbusių kūrybingiausių žmonių pėdsakų ir apskritai kultūros istorijos įamžinimui.