Magdalena Grochowska. (2016). Jerzy Giedroyc. Vilnius: s, 640 p. Vertė Kazys Uscila. Dailininkas: Albertas Broga.
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro informacijoje apie naująjį leidinį rašoma: „Tai spalvingas dinamiškas pasakojimas apie Jerzy Giedroyc‘ą, Mezon Lafito kunigaikštį, kaip kartais jį vadindavo bendradarbiai ir bendraminčiai, Lietuvos kunigaikščių Giedraičių giminės palikuonį. Tai panoraminis portretas jo kartos intelektualų, pasaulinio lygio kūrėjų ir politikų, su kuriais Jerzy Giedroycas dirbo, kūrė, diskutavo, ginčijosi, pykosi, ir taip kreipė Lenkijos, Lietuvos, visos Vidurio ir Rytų Europos kultūrą, literatūrą, meną, politiką demokratijos ir pažangos keliu. Tai ir Jerzy Giedroyco sukurto Literatūros instituto, garsaus Paryžiuje ėjusio mėnraščio „Kultūra“, kitų jo leistų ir redaguotų leidinių istorija.“
Magdalenos Grochowskos knyga „Jerzy Giedroyc“ – išsami didžiojo Lietuvos bičiulio ir patrioto Jerzy Giedroyc‘o biografija. Šios knygos išleidimas 2016 metais ypač svarbus, nes tai jubiliejiniai Jerzy Giedroyc‘o metai. Liepos 27-ąją sukako 110 metų nuo jo gimimo.
Jerzy Giedroyc (1906–2000) – lenkų publicistas, politikas, emigracijos veikėjas, Varšuvos universitete studijavęs teisę ir istoriją. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo evakuotas, tapo Karpatų brigados nariu, dalyvavo mūšiuose Egipte. Po karo įsikūrė Paryžiuje, čia nuo 1947 metų leido mėnraštį „Kultura“. Jo dėka buvo tvirtinamas stiprus, bet ne nacionalistinis Lenkijos valstybingumas, skatinami draugiški Lenkijos santykiai su kaimynais. Jerzy Giedroyc daug dėmesio skyrė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bei jos paveldui, buvusios LDK tautų dabartinėms problemoms, rūpinosi draugiškais Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų santykiais, aktyviai rėmė Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės.
Jerzy Giedroyc buvo didis lenkas, bet taip pat ir didis lietuvis. Ne vien todėl, kad garsi jo giminė kilusi iš Lietuvos gilumos – iš pačios Žemaitijos ir kad jis visada didžiuodavosi savo kilme. Tikru lietuviu jį galima laikyti todėl, kad jis mylėjo Lietuvą, troško mūsų tautai gerovės ir be paliovos skatino kuo geresnius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Lenkai jį vadino politiniu barometru, nes toliaregiškai numatydavo tiek pasaulio pokyčius, tiek Lenkijos vidaus gyvenimo eigą ir net Lietuvai galimas grėsmes.
B. Paczowskio nuotr. Literatūros instituto archyvas
Didžiulį dėmesį ši iškili asmenybė skyrė Lenkijos santykiams su kaimynais Rytuose, ypač su Lietuva, nuolat akcentuodamas, kad pačios Lenkijos interesas yra santarvė tarp mūsų tautų. Europai ir Amerikai Lenkija bus tiek svarbi, kiek sugebės gražiai sutarti su Lietuva, Ukraina. Jis sakė: „Būtina nugalėti sentimentus, tarpusavio nesutarimus, dėl istorinių įvykių susiklosčiusią neapykantą tarp lenkų ir ukrainiečių, lenkų ir lietuvių. Lenkai privalo atsisakyti Lvovo bei Vilniaus, nors ir kaip tai nemalonu tiems, kurie ten gimė. Vardan ateities nevalia reikšti pretenzijų Lietuvai, Ukrainai. Jau vien todėl, kad ten iki šiol prisimenamos Lenkijos federalinės idėjos… Lietuvos nepriklausomybė dar labai gležna, tad Lenkijos pareiga ištiesti jai draugišką ranką.
Jei Lietuvoje dar pastebimas koks nors nacionalizmas, jį reikia pateisinti, nes šios valstybės egzistavimui gresia kur kas daugiau pavojų negu Lenkijai. Į Baltijos valstybes ir Ukrainą Lenkija turi žiūrėti kaip į lygiateisius partnerius ir turi įrodyti tai savo darbais, ne vien žodžiais“.
Reikšmingiausiu Giedroyc‘o darbu laikomas žurnalo „Kultura“ įkūrimas. Jo redaktorius ir siela jis buvo iki paskutinio atodūsio. Žurnalas tapo kovos su komunizmu simboliu, nesiliovė kritikavęs sovietizmo, ugdė socialistinės Lenkijos opoziciją, jo mintimis gyveno ne tik lenkų disidentai. „Kultura“ jau nuo pokario skleidė pasauliui informaciją apie Lietuvą. Žurnalas supažindindavo su lietuvių disidentų veikla, pasakojo apie suėmimus bei represijas, taip pat ir psichiatrijos ligonines, kuriose būdavo uždaromi režimo priešininkai, apie kunigų bei intelektualų persekiojimus dėl jų neva klerikalizmo, nacionalizmo. 1947–1986 m. „Kultura“ ir „Istorijos sąsiuviniai“ išspausdino net 175 straipsnius, skirtus Lietuvai. Prancūzijoje J. Giedroyco bei jo bendraminčių įsteigtas Literatūros institutas išleido daugiau kaip 500 knygų, kurios buvo uždraustos ano meto Lenkijoje.
Giedroycas spausdino ir globojo Czeslawą Milosz‘ą, Witoldą Gambrowicz‘ių, Tomą Venclovą, kitus emigracijoje atsidūrusius poetus bei rašytojus. „Lenkijos sąžine“ anuomet vadintas Jerzy Giedroycas buvo įsitikinęs, kad nėra didesnio turto už savą nepriklausomą valstybę, tad būtina ją saugoti visomis išgalėmis, o jai ir tautai svarbiausios vertybės – demokratija bei tolerancija.
Iš lietuvių didikų kilęs Jerzy Giedroyc Lenkijoje buvo laikomas nepaprastu autoritetu. Jį vadindavo tiesiog Redaktoriumi arba Kunigaikščiu – būtinai rašant didžiosiomis raidėmis – ir visi iškart žinodavo, apie ką kalbama, nors kunigaikščių palikuonių Lenkijoje daug. Nuolat buvo cituojamos jo mintys, požiūriai, ir jas beveik visuomet buvo atsižvelgiama.
Magdalenos Grochowskos knygoje „Jerzy Giedoryc“ pateikiama plati XX amžiaus antrosios pusės istorinio, politinio, kultūrinio gyvenimo panorama, pasakojama apie J. Giedroyco bendradarbiavimą su daugybe pasaulinio lygio literatų, kultūros veikėjų, politikų. Lenkijoje išleista serijoje „Autoritetai“ knyga yra išsami, daugybe istorinių dokumentų, bibliografinių šaltinių, rašytojų, kultūros ir politikų liudijimais pagrįsta Jerzy Giedroyc‘o biografija.