Kognityviniai mokslai (angl. Cognitive Sciences) lietuviškai vadinami pažintiniais arba pažinimo mokslais. Tačiau, kaip juos studijuojanti, manau, kad toks vertimas yra netikslus, net šiek tiek klaidinantis. Kognityviniai mokslai gilinasi ne į žinojimą ar pažinimą, bet ir siekia paaiškinti, kaip veikia mūsų protas.
Kai man pačiai tenka apibrėžti, ką studijuoju, savo specialybę dažniausiai pavadinu mokslais apie mąstymą. Tada sulaukiu tokios pačios reakcijos, kaip ir užsienyje: „Tai studijuoji psichologiją?“
Atsakymas į šį klausimą: taip, bet tik iš dalies. Kognityviniai mokslai yra tarpdisciplininė mokslo sritis, jungianti psichologiją, filosofiją, lingvistiką, antropologiją, neuromokslus ir dirbtinį intelektą. Ši specialybė tokia plati ne be priežasties. Norėdami suprasti, kaip veikia mūsų mąstymas, turime suvokti, kaip kalba atspindi mūsų mąstymą, kokią įtaką mums daro mūsų aplinka, bendruomenė ir kultūra bei kokie biocheminiai procesai vyksta smegenyse, atliekant net ir paprasčiausias „užduotis“.
Kognityviniai mokslai atsirado 1970–1980 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mokslininkai jau tada siekė sukurti dirbtinį intelektą. Kognityvinių mokslų pradininkai ir jų pasekėjai suprato, kad, norint jį sukurti, pirmiausia turi būti pažinti procesai, atskleidžiantys mūsų mąstymą. Remdamiesi Alanu Tiuringu (Alan Turning), šios srities mokslininkai daro prielaidą, kad ir žmogaus protas veikia, vedamas tam tikrų algoritmų, kuriuos galima suprogramuoti kompiuteriu. Dirbtinio intelekto dalykai labiau atskleidžia šios krypties istoriją ir tikslą.
Turbūt dėl savo kompleksiškumo kognityvinių mokslų studijų programos Europoje dažniausiai kuriamos magistrantūros pakopos studentams. Amerikoje ši specialybė yra daug populiaresnė ir geriau žinoma (kaip minėjau, ji ten ir atsirado). Ten taip pat yra daugiau bakalauro lygio studijų.
Aš studijuoju šią specialybę bakalauro lygiu Škotijoje, Edinburgo universitete. Mano žiniomis, tai yra vienas iš nedaugelio Europos universitetų, kuriame galima studijuoti kognityvinius mokslus anglų kalba, prieš tai neįgijus bakalauro lygio išsilavinimo. Edinburgo universitetas suteikia galimybę rinktis iš dviejų kognityvinių mokslų specialybės krypčių, kuriose studijų trukmė – ketveri metai. Viena jų labiau orientuota į humanitarinius mokslus, o kita – į informatiką.
Mano studijų kryptis – humanitarinė, todėl daugiausia dėmesio skiriu psichologijai, lingvistikai ir filosofijai. Taip pat tenka mokytis ir programavimo. Nors kitoje kryptyje daugiausia dėmesio skiriama informatikai, tačiau studentai taip pat turi pasirinkti bent vieną iš minėtų humanitarinių dalykų. Abiejų krypčių studentai gali rašyti baigiamąjį bakalauro darbą iš bet kurio mokomojo dalyko. Panašią savo visapusiškumu į mano studijas programą pavyko rasti Orhuso universitete, Danijoje. Europoje daugėja universitetų, kuriuose galima studijuoti šią specialybę bakalauro lygiu, tačiau juose dažniausiai dėstoma nacionaline kalba. Tik keletas universitetų siūlo humanitarinės pakraipos kognityvinių mokslų studijas.
Dėl universiteto taisyklių ir didelio studijų krūvio, negalime studijuoti visų kognityviniams mokslams priskiriamų dalykų. Pavyzdžiui, nėra galimybės išsamiau mokytis neuromokslų arba antropologijos, todėl studentai raginami domėtis šiomis mokslo šakomis savarankiškai. Neseniai įkurta kognityvinių mokslų studentų organizacija stengiasi į universitetą pakviesti kuo įvairesnių specialybių dėstytojus, pasirengusius pristatyti savo dėstomąjį dalyką, atliekamus tyrimus ir jų sąsajas su kognityvinių mokslų nagrinėjamais klausimais.
Kognityviniai mokslai, kaip ir daugelis tarpdisciplininių studijų, turi savų pliusų ir minusų. Viena vertus, studijuodami tokią plačią specialybę, galime susidaryti bendresnį vaizdą, suprasti, kad labai daug dalykų, kuriuos išmokstame, nagrinėdami skirtingas disciplinas, yra susiję ir tik veikdami kartu sukuria tokį sudėtingą mechanizmą, kurį vadiname mąstymu. Antra vertus, studijuojant kelis, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesusijusius dalykus, visada reikia prisiminti, kad darbo rinka reikalauja pasirinkti konkretesnę specialybės kryptį. Dėl šios priežasties nuolatos reikia gilinti pasirinktos srities žinias savarankiškai. Tačiau platus išsilavinimas yra naudingesnis nei siauras – tiek asmeniškai, renkantis darbo vietą, tiek ir kopiant tolesnės karjeros laiptais. Šias studijas baigę absolventai renkasi labai įvairius karjeros kelius: vieni tęsia studijas magistrantūroje ir vėliau tampa mokslininkais-tyrėjais, kiti įsidarbina technologijų, ekonomikos, socialinio darbo ar net pramogų sektoriuose, o kai kurie tampa mokytojais ar žurnalistais.
Koks likimas laukia kognityvinių mokslų specialistų Lietuvoje, dar sunku pasakyti. Galiu tik pasidžiaugti, kad šių mokslų studijos jau atsirado ir Lietuvoje. Vilniaus universiteto Filosofijos katedra 2014 m. pristatė filosofijos ir kognityvinių mokslų magistro studijų programą.
Autorė yra Edinburgo universiteto studentė, nuo liepos pradžios iki rugsėjo 7 d. atliekanti praktiką „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje