Tęsinys. Pradžia Nr. 12 (566)
Kėdainių uostas
Kėdainių viduramžių uostas minimas daugelyje leidinių ir straipsnių. Jo įsteigimo 1581 m. faktas nurodytas net Lietuvos svarbiausių istorinių datų žinyne.
Dar 2001 m., nagrinėjant senamiesčių raidą, neatsitiktinai pabrėžta, kad Kėdainiai yra vienintelis Lietuvos senamiestis, pradiniame raidos etape susiformavęs abipus laivybinės upės. Tačiau Nevėžis taip ir liko nepakankamai atskleistas kaip svarbus senamiesčio sąrangos elementas, istoriškai neatsiejama jo struktūros dalis, suskaidžiusi Kėdainių senamiestį į dvi dalis (žr. VPK, 2001-12-10, Lietuvos senamiesčių raida 1995–2000 metais. Apžvalga. A. Gražulis, J. Lapinskas, J. Skomskis).
Į pietus nuo Didžiosios turgaus aikštės, vadinamajame Skongalyje, buvo įrengta 110 m. ilgio prieplauka laivams. Leidimą naujai prieplaukai statyti Ona Radvilaitė-Kiškienė išsirūpino 1568 m. Gardine posėdžiavusiame Seime. Prieplauką ir Didžiosios rinkos aikštę sujungė gatvė, lygiagreti su Nevėžio upe (žr. A. Juknevičius. Kaip „terra Gaydine“ tapo „civitas Caiodunensis“ – Kėdainiai XIV–XVII a.). Jos sūnaus Jono Kiškos pastangomis 1581 m. Varšuvos Seime buvo oficialiai įteisintas Kėdainių uostas ir pripažintas laisvas vandens kelias Nevėžiu. Beje, Mykolo Biržiškos nuomone, Nevėžis buvo panaudojamas laivybai net iki Panevėžio.
Minija (Mingė)
Minija (Mingė) – buvusi žvejų kaimo gatvinė gyvenvietė, esanti Kintų seniūnijoje, Nemuno deltos regioniniame parke, yra valstybės saugoma, kaip išskirtinės planinės erdvinės struktūros vietovė. Pagal istorinius duomenis, ją galime priskirti seniesiems uostams. Šiai vietovei taikomas kultūrinio draustinio statusas. Parko plane ir kituose apsaugos dokumentuose (Reglamente ir pan.) nurodyta: „Minijos kaimo architektūrinis draustinis, kurio plotas – 27,5 ha.“ Kultūros vertybių registre nustatytas saugomos vietovės plotas – 35,6 ha. Matome, kad vienos saugomos vietovės plotai, nustatyti ir patvirtinti skirtingų žinybų, yra skirtingi. Beje, tai jau nerašyta norma tapęs reiškinys.
Gyvenvietės sodybos orientuotos į Minijos upę, kuri su prieplaukomis ir yra pagrindinė kaimo gatvė, nors ir ne sausumos, kaip įprasta. Sodybas nuo upės skiria gana aukštas pylimas, kuriame numatyta įrengti pėsčiųjų taką, panaudojant tradicines dangos medžiagas ir statybos technologijas. Deja, čia neteikiama pirmenybė išlikusių autentiškų sodybų, pastatų tvarkymui, palaikymui ir išsaugojimui. Padidinti kai kurių pastatų tūriai, namų aukštis. Tvarkant pastatų vidų, dažnai pažeidžiamas tradicinis gyvenamųjų namų išplanavimas. Daug tvartų, svirnų ir kitų ūkinių pastatų dabar pritaikyta gyvenamųjų patalpų paskirčiai. Gyvenvietėje pastatyta nauja sodyba išsiskiria padidintais, nebūdingais senajai pamario krašto žvejų kaimo gyvenvietei pastatų tūriais ir naudojamomis šiuolaikinėmis statybinėmis medžiagomis bei gaminiais, tačiau bandyta įrodinėti, esą taip yra atkurta senoji sodyba.
Be leidimo buvo iškirsti visi kaimo gyvenvietės ilgosios pakrantės (pylimo) želdiniai. Tačiau atkurti kai kurie esminiai autentiškos kaimo planinės struktūros elementai, pavyzdžiui, senoji Mingės mokykla ir sodyba, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas. Ir šiuo metu abipus upės nusidriekusi daugiau kaip vieno kilometro ilgio gyvenvietė gražiai įsilieja į kraštovaizdį, jį pagyvina, praturtindama tradiciniais elementais.
Šioje gyvenvietėje būtina išsaugoti tradicinę architektūrą ir skatinti tradicinį gyvenimo būdą, tradicinę laivadirbystę ir žvejybą istoriniais laivais, tradicinę laivybą. Būtina atkurti istorines prieplaukas, kurių būta prie kiekvienos sodybos. Reikia skubiai parengti specialų paveldosaugos ir paveldotvarkos planą, nustatyti vizualinės apsaugos zoną. Mingė – prioritetinis kompleksas, kuriam turi būti užtikrinta ypatinga valstybės globa, nes tokia vietovė yra vienintelė Lietuvoje.
Smalininkų uostas
Įdomiausias kultūros paveldo kompleksas Smalininkuose (Jurbarko r.) – senasis uostas. Į kultūros vertybių registrą įrašytas kaip Smalininkų uosto statinių kompleksas, susidedantis iš uosto ir jo geležinkelio pylimų, vandens matavimo stoties ir akmenimis grįstos gatvės atkarpos. Kultūros vertybių registre pateiktame jo ribų plane pažymėta, kad senojo uosto akvatorija yra šio kultūros paveldo komplekso teritorijos dalis.
Šiuo metu Lietuvos teritorijoje vis dar veikia penkios, Prūsijos ir Carinės Rusijos įsteigtos bei įrengtos, senosios Nemuno vandens lygio matavimo stotys – Rusnės (1810 m.), Smalininkų (1810 m.), Kauno (1877 m.), Nemajūnų (1901 m.), Druskininkų (1877 m.) (pagal K. Kilkų, E. Stonevičių, „Lietuvos vandenų geografija“, 44–45 p., vadovėlis, 2011 m., Vilnius,). Smalininkų vandens matavimo stotis, susidedanti iš bokštelio su šuliniu, laiptų ir matuoklių, yra nacionalinės reikšmės kultūros paminklas. Garsiausia Lietuvoje (berods, ilgiausia bendra veikimo trukme ir išlikusiais didžiausios apimties stebėjimų duomenimis), viena seniausių prie Nemuno, Smalininkų vandens matavimo stotis veikia nuo 1811 m. Ji įsteigta specialiu karaliaus nurodymu (žr. S. Kolupaila, 1927 m.). Pirmoji matuoklė neišliko. Dabar yra išlikę akmeniniai „laiptai“, sumūryti 1886 m., kurie buvo naudojami vandens lygiui matuoti. Šalia matuoklės yra stebėjimo bokštelis, pastatytas maždaug 1924–1926 m. Tiesa, šis vertingas uostas yra tik eksponuojamas, tačiau tuščias, nepritaikytas ir nenaudojamas pagal paskirtį.
Prieplauka čia buvo nuo pat miestelio įsikūrimo. Siekiant apsaugoti laivus nuo pavasarinių potvynių nešamų ledų, 1837 m. buvo įrengtas tikras žiemos uostas. Senoms baržoms jis tiko, tačiau, antroje XIX a. pusėje Nemune pasirodžius garlaiviams, toks uostas nebetenkino laivininkų. 1886–1888 m. uostas buvo perstatytas ir išplėstas, paaukštintas ir pailgintas iki 400 m pylimas, išgrįstos krantinės. Uoste nuolat vyko gyvenimas. Kiekvienas Nemunu plaukiantis laivas čia turėdavo sustoti, kad pereitų muitinės kontrolę. Šalia uosto buvo laivų statykla, kurioje gamino net 30 metrų ilgio laivus. Nestovėdavo tuščias uostas ir žiemą – čia likdavo žiemoti iki 60 laivų. Dabar uostas nebenaudojamas, tik senos nuotraukos primena jo klestėjimo laikus.
Šilutė
Kadaise Šilutė garsėjo ne tik karčiama ar dvaru, bet ir uostu, uosteliais ir prieplaukomis, tradicine žvejyba ir pramogine laivyba. Čia pat, vos už keleto kilometrų, yra Nemuno delta, čia pat – žemupio ir Kuršių marių lagūnos, nuostabūs, saviti vaizdai, ypač žuvingi vandens plotai. Šilutės miesto istorinė dalis yra vietovė, saugoma valstybės. Jos teritorija nuo 2013 m. apima 98,04 ha. Miestas išaugo, sujungęs tris kaimus: – Šilo karčemą, Verdainę (minimą jau XIII a.) ir Žibus.
Tai didelė kultūros paveldo kompleksų ir objektų sankaupa. Išliko dauguma esminių miesto istorinės planinės erdvinės struktūros komponentų bei istorinių statinių ir pastatų. Dauguma jų – valstybės saugomos kultūros vertybės. Kadaise į Šilo karčemos savaitinį turgų atvažiuodavo ar atplaukdavo ne tik gretimų apylinkių ūkininkai, amatininkai, žvejai bei prekeiviai, bet ir žmonės iš Rusnės, Kuršių nerijos ir net iš Žemaitijos.
Šiuo metu senojo turgaus aikštę vargiai beatpažinsi. Tik gerai įsižiūrėjus įmanoma pamatyti dar išlikusius senuosius, istorinę aikštės erdvę formuojančius pastatus, tačiau nebesimato senosios vidaus vandenų infrastruktūros paveldo. Taip yra todėl, kad istorinių prieplaukų, tradicinių istorinių laivų bei valčių atkūrimui ir apsaugai čia visiškai neskiriama dėmesio. Iš esmės sunaikinti Šilutės istoriniai uostai (pvz., Šilutės mažųjų laivų uostas, minimas 1914–1917 m.) ir prieplaukos. 2011 m. buvo nugriautas galbūt paskutinis prieškario prieplaukos autentiškas medinis pastatas. Tiesa, 5 km ilgio Šyšos atkarpa iki žiočių yra sutvarkyta ir naudojama laivybai kaip ir prieškariu bei iš dalies – ir sovietmečiu.
KANALAI
Karaliaus Vilhelmo kanalas
Didžioji Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalo dalis, saugoma valstybės (daugiau kaip 18 km), yra Klaipėdos rajone. Likusi dalis – Šilutės ir Klaipėdos rajonuose, kurių riba yra nustatyta kanalo viduriu iki Minijos ir Klaipėdos miesto teritorijoje. Kompleksą sudaro šliuzas, esantis prie Lankupių k. (Priekulės sen.), du tiltai, šliuzo meistro sodyba (namas ir du ūkiniai pastatai). Tai vienintelis Lietuvoje gana gerai išlikęs tokios apimties ir sudėties istorinis hidrotechninis kompleksas, tačiau iki šiol dar nepakankamai įvertintas, tinkamai neatskleistas ir nepritaikytas kultūriniam turizmui. Reikėtų sutvarkyti kai kuriose atkarpose suvešėjusių savaiminių želdinių vietas, spręsti kanalo valymo ir panaudojimo bei statinių restauravimo klausimus. Įspūdingo komplekso vertingosios savybės iki šiol nėra nustatytos. Kanalas beveik nenaudojamas. Tiesa, Klaipėdos rajono bendrajame plane, patvirtintame 2011 m. vasario 24 d., kai kurios užduotys jau yra nustatytos. Planuojama 8 km atkarpą pritaikyti turizmui. Numatyta pažintinė ir sportinė rekreacija, kaimo turizmas, verslinė rekreacija žūklaujant ir kt.
Kultūros vertybių registre esančią laivadirbio Gižo sodybą Drevernoje, kaip ir į jį neįtrauktą Drevernos uostą, dera laikyti senosios laivybos – Vilhelmo kanalo ir Kuršių marių infrastruktūros neatsiejama dalimi. Jono Gižo sodyba (dirbtuvės, gyvenamasis namas, svirnas) 2010–2011 m. buvo netinkamai restauruota. Nors išsaugotas gyvenamojo namo tūris, tačiau medžio darbai atlikti nekokybiškai. Būtina nustatyti tvarkybos darbų broko priežastis, o rangovas (UAB „Pamario restauratorius“) privalo pašalinti trūkumus. Nors svirno išorinis vaizdas išsaugotas, tačiau viduje įrengti šiuolaikiniai sanitariniai mazgai iš šiuolaikinių medžiagų.
Ši sodyba kol kas yra patrauklioje urbanistinėje ir gamtinėje aplinkoje, neužgožta agresyvių naujadarų ar didelių statinių. Pažinimui yra vertinga sodyboje esanti ekspozicija. Sodybos naudotojai trys: Gargždų krašto muziejaus filialas, Informacinis centras ir Drevernos bendruomenė. Rekomenduotina pasinaudoti ypač gera sodybos geografine situacija ir šį kultūros paveldo objektą susieti su čia pat esančiomis Kuršių mariomis, su Drevernos ir Klišupės upėmis, kurios jungiasi su kanalu ir per Dreverną einančiu Karaliaus Vilhelmo kanalu.
Ventos ir Dubysos kanalas
Šio kanalo liekanos yra valstybės saugoma kultūros vertybė. Tačiau Kultūros vertybių registre šio milžiniško komplekso vertingosios savybės nepateiktos, taip pat nenurodyta jo sudėtis. Pažymėta, kad tai pavienis objektas, lyg kokia pakelės autobusų stotelė. Iš tiesų tai yra itin sudėtingas senosios vidaus vandenų infrastruktūros statinių ir įrenginių kompleksas, kurio statyba nebuvo užbaigta. Tai ir Kurtuvėnų regioninio parko puošmena, ir galvos skausmas. Net ganėtinai apleistas ir neužbaigtas šis grandiozinis kompleksas, apžiūrint jį iš kai kurių vietų, atrodo įspūdingai. Jam sutvarkyti ir raiškiau atskleisti bei pritaikyti reikalingos didelės lėšos. (Pabaiga – kitame numeryje)
