Interviu su Gailute Urbonaitė-Narkevičiene, Bostono lituanistinės mokyklos direktore
– Kokios priežastys ar aplinkybės paskatino atvykti į JAV?
– Į Jungtines Amerikos Valstijas atvykau 1995-aisiais. Tuomet dirbau Vilniaus universitete, Lituanistinių studijų katedroje, kur atvyko studijuoti mano būsimasis vyras, Amerikos lietuvis. Jis užaugo nekalbėdamas lietuviškai, tačiau visada laikė save lietuviu ir per metus Lietuvoje išmoko lietuvių kalbą. Ketinome gyventi Lietuvoje, tačiau mums, jaunai šeimai, deja, nepavyko…
– Kiek laiko dirbate JAV? Papasakokite „Mokslo Lietuvos“ skaitytojams apie savo darbus Jungtinėse Amerikos Valstijose.
– JAV gyvenu ir dirbu nuo 1995 m. Man, tuomet jaunai lituanistei iš Lietuvos, pasisekė, kad neteko keisti profesijos, kaip daugeliui. Nuo pat pirmų gyvenimo Masačusetso valstijoje dienų panirau į lietuvių bendruomenės gyvenimą, dirbau „Neringos“ stovykloje ir bendrojo lavinimo mokyklose su dvikalbiais vaikais. Kai gimė mūsų vaikai Kristina, Lukas ir Andrius, atskubėjau ir į Bostono lituanistinę mokyklą, kurioje dešimt metų dirbau mokytoja. Dabar jau šešti metai, kai jai vadovauju. Be to, tenka nemažai darbuotis ir kitose srityse: vertėjauju teismuose ir ligoninėse, mokau lietuvių kalbos įvairiuose kalbos kursuose. Įdomiausi, filologinę „ugnelę“ kurstantys darbai – Merilando universiteto ir Bostono kalbų instituto projektai. Tai taikomosios kalbotyros darbai, paremti novatoriškais metodais, kompiuterine analize.
Račkutė, Gaila Narkevičienė, Asta Balandytė. Gailos Narkevičienės asmeninio archyvo nuotraukos
– Kaip šiuo metu yra organizuotas lituanistinis švietimas Amerikoje? Kokie mokiniai dabar sudaro daugumą lankančių lituanistines mokyklas?
– Tai be galo platus klausimas! Lituanistinis švietimas Amerikoje turi bemaž tokias pat gilias šaknis kaip ir pačių emigrantų į JAV istorija. Pokariu atvykėlių intelektualų įkurta JAV Lietuvių bendruomenės Švietimo taryba šiuo metu jungia 37 lituanistines mokyklas, kurių seniausios, beje, ir yra Los Andželo Šv. Kazimiero ir mūsų Bostono lituanistinė mokyklos. Mokyklas lanko įvairių kartų lietuvių išeivijos atstovai – nuo pernai ar užpernai atvykusių iš Lietuvos vaikų iki trečios ar net ketvirtos kartos pokario ar prieškario lietuvių vaikaičių ir provaikaičių. Bostono lituanistinėje mokykloje, kuri atsirado iš 1949 m. įkurto Tremtinių ratelio, šiuo metu mokosi apie 120 vaikų ir 18 suaugusių. Lituanistinė mokykla, mano manymu, tai iš tiesų vaiko vartai į globalią Lietuvą, kalbą ir kultūrą, padedanti puoselėti jaunosios kartos tautinį identitetą ir savimonę. Švietimo taryba remia lituanistines mokyklas, platindama vadovėlius, organizuodama mokytojų tobulinimosi kursus, kasmetinius rašinių ir piešinių konkursus, skirstydama Lietuvių fondo paramą.
– Papasakokite apie savo dalyvavimą JAV LB organizuojamame lituanistiniame švietime?
– Į Bostono lituanistinę mokyklą atėjau 1999 m., mokytojavau 10 metų ir 2011 m. tapau jos direktore. Džiaugiausi, kad aš, buvusi Lituanistinių studijų katedros dėstytoja, galėjau Amerikoje pritaikyti savo profesines žinias ir patirtį. Penkerius metus buvau ir JAV LB Švietimo tarybos narė. Man visada buvo svarbus mokymo proceso efektyvumas, nuoseklumas, programų ir testavimo klausimas. Šiuo metu drauge su jauna kolege iš Lietuvos, Rita Mikelionyte, kuriame nauja koncepcija paremtą lietuvių kalbos mokymo programą. Jau sukurtos 1–4, 5–6 klasių dalys, o iki metų pabaigos turėtume pabaigti ir 7–8 klasių dalį. Praėjusiais metais taip pat pradėjome kurti moksleivių kalbos lygio testavimo sistemą.
– Kuo pedagoginis darbas JAV lituanistinėse mokyklose skiriasi nuo įprastinio pedagoginio darbo, pavyzdžiui, Lietuvos mokyklose?
– Lituanistinė mokykla JAV – tai pirmiausia bendruomeninė, savaitgalinė mokykla, į kurią susirenka mokiniai, penkias dienas per savaitę mokęsi amerikietiškose bendrojo lavinimo mokyklose. Jų tikslas yra ne tik įgyti lietuvių kalbos, istorijos žinių, bet ir pabendrauti su rečiau matomais bendraamžiais lietuviais. Moksleivių kalbos lygis klasėse ar amžiaus grupėse dažnai skiriasi. Pasitaiko, kad vienoje klasėje sutiksi net keturių kalbos lygių vaikus. Tai labai apsunkina mokytojų darbą, jiems reikia ne tik kalbos mokymo įgūdžių ir metodikos. Svarbu kantrybė, išmonė, kūrybingumas. Taip pat labai svarbu sugebėti uždegti ir motyvuoti jaunuosius lietuvius, gyvenančius diasporoje, įžiebti patriotizmo jausmą, „lietuvišką ugnelę“.
Kitas dalykas – mūsų mokytojai labai dažnai nėra profesionalūs pedagogai. Jie dirba kitus darbus visą savaitę, o savaitgalius ir laisvalaikį aukoja pasiruošimui pamokoms ir darbui lituanistinėse mokyklose. Svarbu suprasti, kad lietuvių kalbos mokymas Lietuvoje ir diasporoje iš esmės skiriasi dėl skirtingos pačios mūsų kalbos situacijos. Lietuvoje tai yra gimtoji ir valstybinė, visos gyvenamosios apsupties kalba, o išeivijoje – tai tėvų ir protėvių, siaurosios apsupties, bendruomenės paveldėta kalba. Paveldėtos kalbos mokymo metodikos labai skiriasi nuo gimtosios ir valstybinės kalbos mokymo. Deja, tai suvokia ne visi pedagogai.
– Papasakokite, kaip atsirado susidomėjimas žodynais ir kilo mintis parengti naujus žodynus. Kaip jais galima pasinaudoti?
– Žodynas mano darbo „kraitelėje“ yra tik vienas, ir ne aš tuo darbu susidomėjau. Mane susirado „Hippocrene Books“, didelė žodynų ir enciklopedinių leidinių leidykla Niujorke. Iš pradžių buvo mintis rašyti lietuvių kalbos vadovėlį, tačiau netrukus kartu dirbanti redaktorė pasiūlė pradėti žodynu. Darbas turėjo trukti dvejus metus, tačiau, iškilus techninėms problemoms, darbavausi septynerius. „Praktinis lietuvių kalbos žodynas: lietuvių-anglų/anglų-lietuvių“ dienos šviesą išvydo 2013 m. pabaigoje prieš Kalėdas. Juo prekiaujama didžiausiuose knygų parduotuvių tinkluose, internetu.
– Kuo Lietuvos mokslo ir švietimo institucijos galėtų padėti, organizuojant lituanistinį švietimą, skatinant užsienyje gyvenančių tautiečių dalyvavimą mokslinėje, švietėjiškoje ir kultūrinėje veikloje?
– Manyčiau, kad lituanistinį švietimą turėtų vykdyti patys išeivijos lietuviai, tačiau labai praverstų paveldėtos kalbos mokslinės studijos, praktiniai metodologiniai patarimai. Drįstu teigti, kad lietuvių lingvodidaktika apskritai turėtų šiek tiek pasivyti pasaulinių kalbų pažangiųjų studijų kontekstą, ypač dvikalbystės ir lietuvių paveldėtosios kalbos tyrimų srityje.
Lituanistinių mokyklų mokymo turinys neapsiriboja tik lietuvių kalba. Čia svarbi literatūra, istorija, etnokultūra, todėl ir jų dėstymo metodika išeivijos mokykloje taip pat turėtų būti studijuojama ir tobulinama. Esu labai dėkinga LR švietimo ir mokslo ministerijos Užsienio lietuvių skyriaus darbuotojams bei Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros specialistėms už nuoširdų įsiklausymą į mūsų problemas, atvirą ir produktyvų dialogą.
Švietėjiškoje ir kultūrinėje veikloje dalyvauja daugybė lietuvių. Tas dalyvavimas nėra lengvai apibūdinamas ir yra be galo įvairus. Tai ir darbas lituanistinėse mokyklose, lietuviškose vaikų vasaros stovyklos, skautų, ateitininkų organizacijose, renginių organizavimas ir jų lankymas. Dauguma šeimų aukoja savo brangų laiką lietuviškai veiklai, veža vaikus į lituanistines mokyklas, visais būdais savo atžaloms bando įdiegti ir įprasminti lietuvišką savimonę. Aš, trijų jau bemaž suaugusių vaikų mama, dar norėčiau girdėti ir iš Lietuvos sklindančią žinią:
„Man reikia tavęs, lietuvi!“ Antra vertus, labai norėtųsi išvysti ir aiškesnę Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisijos viziją, jausti jos lyderystę, formuojant lituanistinio švietimo kryptis įvairiose pasaulio šalyse.
– Kokias naujas Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių bendradarbiavimo perspektyvas būtų tikslinga plėtoti?
– Noriu tikėti, kad toliau dirbsime su VU Lituanistinių studijų katedra bei Švietimo ir mokslo ministerija, kurdami lietuvių kalbos testavimo sistemą. Šių metų balandį šešiose JAV lituanistinėse mokyklose įvyko pirmasis lietuvių kalbos A1–B1 lygių testas, kurį vykdė specialiai tam parengtos egzaminuotojos Kazickų šeimos fondo finansuotame specialiame seminare. Testo rezultatai parodė, kad testas – labai prasmingas, nes svarbu įvertinti įvairių kalbos lygių žinias. Reikalinga toliau tirti lietuvių paveldėtą kalbą ir kurti aukštesnių jaunimo kalbos lygių (B2 ir C1) aprašus bei jų pagrindu parengtus testus. Ne mažiau aktualu rengti tokias mokymo priemones ir programas, kurios padėtų vaikams mokytis, o mokytojams mokyti nuosekliau, efektyviai ir sąmoningai siekiant aukštesnio kalbos lygio. Tikiuosi, kad tai taps prioritetine lietuvių lingvodidaktikos sritimi.
Tikiu, kad visi drauge turime ieškoti būdų, kad jaunuoliai, turintys formalų kalbos lygio dokumentą, galėtų gauti papildomų akademinių kreditų Amerikos bendrojo lavinimo ir aukštosiose mokyklose. Taip ne tik įprasmintume lietuvių kalbos pasiekimus, bet ir garsintume Lietuvos vardą pasaulyje.
– 1997 m. pabaigoje Čikagoje, Jaunimo centre įvyko X Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Jame pirmą kartą buvo organizuota Švietimo (edukologijos) sekcija. Mūsų šūkis buvo: „Pasaulio lietuvių talka – Lietuvos švietimui.“ Pavyko sukviesti nemažą būrį JAV dirbančių intelektualų, kurie dalyvavo sekcijos darbe, skaitė pranešimus, diskutavo su iš Lietuvos atvykusiais mokslininkais. Visi pranešimai, artėjant simpoziumui, buvo sudėti į knygą „ŠVIETIMAS. 10-ojo simpoziumo darbai“, kuri buvo išleista 100 egzempliorių tiražu. Mums labai padėjo Klivlande gyvenanti Rūta Degutienė, turinti nedidelę leidyklą. Leidinį maketavo dailininkas Algirdas Muliolis ir mokytoja Amanda Muliolienė. Pranešimus skaitė Raimonda Mikatavage, gyvenanti netoli Baltimorės, labai populiarių knygų, skirtų imigrantams, autorė, vedanti tiesiogines televizijos laidas, gabiųjų vaikų mokyklos direktorė Kašubaitė-Binder, pedagogė, APPLE organizatorė Irena Giedraitienė-Gedris. Šią idėją tvirtai rėmė tuometinė Švietimo tarybos pirmininkė, dabar jau iškeliavusi į amžinybę, Regina Kučienė, kuri padėjo įveikti senųjų simpoziumo organizatorių pasipriešinimą. Beje, jie priešinosi todėl, kad tokios sekcijos anksčiau nebuvo, o dabar ją nori organizuoti ne „dypukai“ arba jų vaikai, o kažkokie „tarybukai“, t. y. atvykę iš Lietuvos. Jei ne p. Reginos parama, mums nebūtų pavykę. Ar vėlesniuose simpoziumuose šios sekcijos idėja buvo tęsiama?
– Kiek žinau, JAV LB Mokslo taryba, iš pirmininko pareigų pasitraukus dr. Reginai Balčaitienei, nebeegzistuoja, taigi simpoziumų organizuoti kol kas neplanuojama.
– Dabar ruošiamės išleisti šią knygą kaip mokslo šaltinių publikaciją, kad kuo daugiau žmonių ją galėtų perskaityti. Lietuvoje yra išlikę tik keli egzemplioriai, šio rinkinio nėra net Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Daug to rinkinio autorių jau yra išėję į amžinybę, tačiau jų mintys tebėra aktualios, atspindinčios ne tik praeities problemas. Ar atsirastų tarp išeivijos pedagogų, kuriuos ši knyga domintų?
– Dauguma JAV švietimo sistemoje dirbančių asmenų yra vadinamosios mamos-praktikės, akylai nesekančios mokslo pasiekimų ar permainų. Kaip filologė, esu įsitikinus, kad mokslo ir švietimo istorijai tokie renginiai yra svarbūs ir jų medžiaga turėtų būti prieinama didžiausiose Lietuvos bibliotekose bei internetinėse leidinių saugyklose.
