Mokslo visuomenės veiklos finansavimas metai iš metų mažėja, nes Lietuvos ekonomika dirba neefektyviai. Ypač atsilikusi ir lėtai vystoma susisiekimo infrastruktūra, kurios sukūrimas ir eksploatavimas yra valdžios rankose. Automobilių spūstyse prarandame milijardus. Neišvystytas geležinkelio transportas. Šiuo požiūriu Lietuva yra paskutinėje vietoje Europoje. Pirmaujame kelionių automobiliais kiekiu, nors pervežimų automobiliais savikaina yra kelis kartus didesnė nei geležinkeliu.
Ypač ekonomiškai efektyvus yra miestų geležinkelis – metropolitenas. Panagrinėjus „Metro sąjūdžio“ specialistų surinktą informaciją, matyti, kad Europoje dažnas Vilniaus dydžio miestas turi metro. Oslas, Helsinkis, Stokholmas, Niurnbergas, Kopenhaga ir dar keliolikos Europos miestų gyventojai kelis dešimtmečius naudojasi bėginiu transportu ir kas antrą kelionę atlieka metro arba tramvajumi. Įrengti tramvajaus sistemą Vilnius jau pavėlavo, nes po gatvėmis yra paklota daugybė įvairios paskirties inžinerinių komunikacijų, tačiau metro įrengimui yra puikios galimybės. Apie 90 proc. metro tinklo galima įgilinti tik tris–penkis metrus nuo žemės paviršiaus, o atskirose vietose metro trasa eitų paviršiumi. Tik po senamiesčiu metro trasa būtų įgilinta apie 20 metrų.
Labai svarbus yra politinis apsisprendimas leisti tarptautinėms verslo ir finansinėms struktūroms investuoti bei įrengti Vilniuje metropoliteną. Europos miestų patirtis rodo, kad pradėjus statyti metro, atsiranda darbo ne tik inžinerinių specialybių statybininkams, bet ir kitų visuomenės sluoksnių atstovams. Pradėjus diegti naują transporto sistemą, mokslininkai galėtų pasireikšti, kuriant efektyvesnio žemės šilumos panaudojimo, saugaus eismo ir keleivių saugumo sistemas. Metropolitenas taptų vienu iš svarbiausių sostinės civilinės saugos objektų.
Mokslo visuomenė yra susirūpinusi artimiausia savo ateitimi, kai pasibaigs ES parama, kuri šiuo metu sudaro apie ketvirtadalį šalies biudžeto. Lietuvos valdžiai derėtų sekti buvusios Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Thatcher ir jos iždo pirmininko Kenneth Clark pavyzdžiu, kurie iždo pinigus skyrė tik tiems, kurie įrodė, kad privatus sektorius tiems tikslams pinigų neskiria, todėl Anglijoje didžioji dalis susisiekimo infrastruktūros yra sukurta privačių investicijų dėka, o sutaupytos biudžeto lėšos skiriamos gynybai, mokslui, švietimui bei kitoms, privatų verslą nedominančioms veikloms finansuoti.
Vilniui plečiantis ir intensyvėjant jo teritorijos užstatymui, vis mažiau vietos lieka žalioms zonoms, nes jų vietą užima automobilių parkavimo aikštelės. Didėjant automobilizacijai, didėja automobilių spūstys gatvėse. Spūstyse sudegintas kuras didina oro taršą. Oro tarša didina sergamumą ir išlaidas sveikatos apsaugai. VGTU mokslininkų skaičiavimais vien 2007 metais automobilių spūstyse Vilnius prarado daugiau nei 1 500 milijonų eurų. Tai yra penkis kartus daugiau nei miesto biudžetas ir nepalyginamai daugiau nei valstybė skiria mokslui ir švietimui. Miestui ir jo priemiesčiams augant, šie nuostoliai vis didėja. Apklausos rodo, kad apie 60 proc. vilniečių susisiekimą laiko didžiausia miesto problema ir toks pat kiekis miesto gyventojų mano, kad problemą galima išspręsti tik metropoliteno pagalba.
Ilgiausiai trunkantis ir brangiausiai kainuojantis metropoliteno sistemos sukūrimo etapas yra politinis apsisprendimas. Jau keturi metai, kaip Seime yra svarstomas Metropoliteno įgyvendinimo įstatymas ir nėra žinoma, ar šios sudėties Seimas ryšis padėti tašką daugiau nei 40 metų šiuo klausimu visuomenėje vykstančiai diskusijai. Jeigu šis Seimas pritrūks drąsos apsispręsti dėl metro realizavimo būdo, Lietuvos piliečiai, eidami į rinkimus, turėtų paklausti norinčiųjų užimti vietą Seime, ar jie nusiteikę radikaliems, ilgai brandintiems susisiekimo infrastruktūros kūrimo sprendimams įgyvendinti.
Autorius yra „Metro sąjūdžio“ vadovas.
„Metro sąjūdžio“ fotoarchyvo nuotraukos.