„Miestas – vienas didžiausių žmonijos išradimų“, – cituoja neįvardintą šaltinį mieste užaugęs ekonomistas. „Mieste pagal gyvenamąją vietą bendrauja tik viešąją tvarką pažeidinėjančios, nuolat į nusikalstamą veiką lendančios, elementaraus socialinio teisingumo ir demokratijos principų nepripažįstančios grupuotės“, – teigia sociologas, tyrinėjantis savivaldos specifiką skirtingo urbanizacijos lygio vietovėse. „Kietųjų dalelių koncentracija viršijo leistinas normas dešimtis, o kai kur ir šimtus kartų“, – kelia aliarmą atmosferos užterštumą pavasariais Vilniuje matuojantys specialistai. „Vilniečiai kas mėnesį sugaišta šimtus tūkstančių valandų automobilių spūstyse, veltui sudegina tūkstančius tonų automobilių kuro“, – konstatuoja transporto organizavimo tyrėjai.
Vasaros atostogų metas. Ant betoninio priebučio prie laiptines drybso paauglystės amžių neseniai užbaigęs vaikinukas. Bereikšmis klaidžiojantis žvilgsnis ir vos ne gyvuliška baimė susidurti su kito žmogaus akimis. Nors nei šalta, nei vėjas smarkiai pučia, ant jo galvos užmaukšlintas gobtuvas. Nors jam baisiausiai nuobodu, bet jokios veiklos imtis nesinori. Pramogoms, kurios gal išblaškytų nuobodulį, reikia pinigų. Daug pinigų, bet jų nėra. Turtingesni tėvai išsiuntė savo atžalas į egzotiškus kraštus, į palmių gaubiamus paplūdimius, o pastarojo tėvai – darbininkai, gaunantys tik šiek tiek daugiau nei „minimumą“. Į darbą jo niekas priimti nenori – neturi jokios patirties, per daug atsakomybės darbdaviui. Ką tik praėjo kaimynas, bet nei jis, nei drybsantis vyriokas nė nežvilgtelėjo vienas į kitą. Atseit, nepažįsta…
Ir štai jo bendraamžis, ūkininkų sūnus, per visą vasarą su vyresniaisiais šeimos nariais besidarbuojantis laukuose, soduose, šiltnamiuose, savarankiškai jau nuo vaiko dienų valdantis gana sudėtingą, elektronikos prikimštą techniką, puikiausiai besiorientuojantis ne tik degalų ir tepalų, bet ir javų, daržovių bei vaisių kainose, pažįsta tiek bendraamžius, tiek vyresniuosius mažiausiai penkių kilometrų spinduliu… Jis neturi kada nuobodžiauti. Rugsėjis greitai atžingsniuos, vėl prasidės studijos, todėl reikia padėti tvarkytis ūkyje. Reikia užsidirbti, kad netektų iš namiškių raudonuojant prašinėti paramos. Net ir studijuojant savaitgaliai prabėga tėvų ūkyje ir jų įkurtoje įmonėje, nes darbščios rankos – visada reikalingos. Čia niekas nesako, kad nėra darbo.
Bet štai gretimoje sodyboje niekas prie darbų neskuba. Ten kažkas nedarniai rėkauja, atseit, dainuoja, linksminasi, nes vakar gavo pašalpą ir dar nespėjo jos pragerti. Nei savo karvutės, nei savo daržo. Kažkada šeimos galva dar bandė ieškotis darbo, bet netoliese esančiame miestelyje jo nebuvo. Nėra ir dabar. Savo ūkio įkurti nespėjo, ir dabar jo rankų niekam nereikia. O ir tos rankos – jau seniai drebančios, modernaus traktoriaus arba šienapjovės tokiam nebepatikėsi. Kaimynas ūkininkas savo šeimos jėgomis išsiverčia. Čia tik keliomis pavasario ir rudens dienomis pageidaujami talkininkai. Jis šypteli, eilinį kartą spaudoje pastebėjęs postringavimus, esą agrariniame sektoriuje – žemas darbo našumas. Nors kartą panašaus plauko autoriai pasidomėtų, kiek galima per dieną suarti arba javų nukirsti, turint šiuolaikinę techniką. Kai miestams smogė krizė, būtent agrarinis sektorius tvirčiausiai atsilaikė. Ir kas nustatė, kad gaminti sviestą yra mažiau garbinga, nei gaminti vinis?
Žiniasklaida pranešė, kad Prezidentė su visokių specialistų ir įvairiausio rango valdininkų palyda apsilankė Tulpiakiemyje (Ukmergės r.). Rašoma, kad „šiandien čia svečių daugiau nei gyventojų“. Vizito tikslas – kilnus: Prezidentė nusprendė „aplankyti bendruomenes, kurios pačios sprendžia visuomenės užribyje atsidūrusių šeimų problemas“. Interneto svetainės praneša, kad Tulpiakiemis – tipiškas lietuviškas kaimas su 262 gyventojais. Tačiau „iš 50 Tulpiakiemio vaikų net 39 yra iš asocialių šeimų“. Todėl neseniai čia apsigyvenusi penkių vaikų mama, „padedama vietos valdžios, socialinių darbuotojų ir savanorės, kaimo buvusioje mokykloje įkūrė dienos centrą vaikams, namuose ne visada gaunantiems net ir maisto. <…> Tulpiakiemio centro įkūrėjai tikisi, kad kaimą aplenks nelaimės ir jis nepateks į kriminalinių įvykių suvestines“. Tikimasi, kad „šulinių tragedija“ čia nepasikartos.
BNS praneša, kad Prezidentė „susitiko su vietos bendruomene ir apžiūrėjo neseniai atidarytą vaikų dienos centrą, kalbėjosi su priklausomybių kamuojamomis motinomis apie galimybes įveikti šią bėdą. Šalies vadovė taip pat dalyvavo pasitarime su rajono savivaldybės, nevyriausybinių organizacijų atstovais, kampanijos „Už saugią Lietuvą” ambasadoriais, kitais specialistais, aptarė socialinio saugumo padėtį rajone ir priemones, siekiant mažinti socialinės rizikos šeimų skaičių ir užtikrinti jose augančių vaikų saugumą, pagalbą, gydantis nuo priklausomybių“. Pranešime pabrėžiama, kad „socialinei atskirčiai mažinti neužtenka vien tik socialinių darbuotojų. Būtinos pačios bendruomenės pastangos susivienyti ir turėti bendrą tikslą – norą keistis patiems ir keisti artimiausių žmonių gyvenimus. Jautrumas žmogui, bendras susitelkimas, iniciatyva, net tokiame skauduliu virtusiame kaime gali daryti stebuklus“.
Šis atvejis – puiki kelių aktyvių vietos bendruomenės narių iniciatyva. Tačiau stebuklai nėra tas kelias, kuriuo einant tokios sudėtingos problemos gali būti išspręstos, nes, kaip primenama ir šiame pranešime, „socialinės rizikos šeimose auga apie 19 tūkst. Lietuvos vaikų“. Problema yra ne tik tie vaikai, bet ir nedirbantys prasigėrę jų tėvai, beprasmiškai praleidžiamas laikas. Juk kito gyvenimo niekam neskirta. Tikrai nepakanka tokios, atsiprašant, strategijos, kurioje numatyta „teikti realius šeimos poreikius atitinkančias paslaugas, plėsti socialinių ir psichologinių paslaugų spektrą, skatinti savanorystę, įsileisti NVO, suteikti normalius įrankius ir žinias socialiniams darbuotojams“. Visa tai – reikalinga, tačiau tai – ne strateginės priemonės, o tik „gaisrų gesinimas“ – pasekmių, o ne priežasčių šalinimas.
Socialinės atskirties problemų neįmanoma pašalinti „dienos“ ir „krizių centrais“, vietos bendruomenių ir kitų NVO entuziastų pastangomis. Reikia šalinti socialinę atskirtį formuojančius veiksnius. Neverta ginčytis su prof. Raimondu Kuodžiu, teigiančiu, kad yra „dvi ekonomikos“ – Vilnius ir kita Lietuva. Tačiau toje „kitoje Lietuvoje“ reikia kitų – ekonominių ir organizacinių – priemonių, reikia kitos viešojo valdymo teorijos ir praktikos.
Lietuvos mokslininkai jau geba kurti tokius įrenginius, kaip dirbtiniai žemės palydovai ir neinvaziniai galvospūdžio matuokliai, geba atskleisti sudėtingiausias genomų redagavimo paslaptis. Tačiau nereikia priešinti dirbančių gamtos, technologiniuose ir socialiniuose moksluose, primityviai aiškinant, kad socialinių mokslų tyrėjų esą turime per daug. Tik dera pripažinti, kad didžioji dalis dabartinių socialinių mokslų atstovų vengia išsamiai tyrinėti socialinės atskirties formavimosi procesus, nedrįsta pripažinti, kaip susiformavo „dvi ekonomikos“, nes toje „kitoje ekonomikoje“ iš tikrųjų jokios ekonomikos nėra. Dalis socialinių mokslų atstovų gerai supranta, kad jų srities įrankių atskirties problemoms spręsti nepakanka. Čia būtinai reikia tarpdisciplininio požiūrio – koordinuotų socialinių, gamtos ir technologinių mokslų pastangų. Revoliucija informacinėse technologijose leidžia statyti moderniausias įmones visur, kur tik yra geras susisiekimas ir greitasis internetas. Kai bus suprasta, kad užmiesčio teritorijų ekonominių problemų negali (ir net neprivalo) išspręsti tik agrarinis sektorius, atsivers kelias gyvybingai strategijai kurti.
Visa tai nėra tik Lietuvos „tulpiakiemių“ reikalas. Tai aktualu ir visoje Europos Sąjungoje, ir globaliu mastu, kai matome beprasmiško žiaurumo, „pabėgėlių krizės“ ir gimtųjų namų praradimo apraiškas.