Kiek apsiniaukusį liepos 9-osios, šeštadienio, rytą Mokslininkų sąjungos nariai iš įvairių Lietuvos miestų, susirinkę sutartoje vietoje – aikštelėje šalia Lazdijų, pradėjo savo pirmąją išvyką. Septynių automobilių, pažymėtų 1989 m. sukurta LMS simbolika, kolona leidosi į kelionę po lietuvių gyvenamąsias sritis Lenkijoje. Įvertinant vos ne kas valandą besikeičiančius šių metų liepos orus, buvo ir nerimo, ar LMS tarybos suplanuotas renginys įvyks. Tačiau susirinkusių 22 dalyvių būrys, tarp kurių buvo LMS vicepirmininkai – prof. Alvydas Baležentis ir dr. Andrius Puksas, prof. Bronius Kaulakys, prof. Liudvika Drazdauskienė, dr. Vaida Šeirienė, prof. Gražvydas Paliulis ir kiti LMS aktyvistai su šeimų nariais, parodė, kad tokie renginiai gali būti įdomūs tiek LMS nariams, tiek lankomų vietovių gyventojams.
Pirmasis sustojimas – prie 1616–1632 m. pastatytos Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilikos. Jos koplyčioje šalia šoninio altoriaus ilsisi Antanas Baranauskas, garsiojo „Anykščių šilelio“ autorius, lietuvių poetas, Seinų vyskupas. Šalia bazilikos, kitoje gatvės pusėje, stovi skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurtas paminklas A. Baranauskui atminti. Šiame, kitados daugiausia lietuvių dzūkų apgyventame, krašte skambėjo lietuviški garsiojo vyskupo ir kitų kunigų pamokslai, o į Mišias susirinkusiems maldininkams niekas tada nedrįso įrodinėti, kad „Dievas lietuviškai nesupranta“. Mus, atvykusius į baziliką ne pamaldų metu, kaip čia įprasta, pasitiko šventovėje budėjusios vienuolės.
Aktyvesni išvykos dalyviai dar spėjo apžiūrėti ir sudėtingus istorijos laikus menančią, nuo 1826 m. čia veikusią Seinų kunigų seminariją, kurioje praeitame šimtmetyje gerą išsilavinimą įgijo ir įvairiose Lietuvos vietovėse darbavosi Vincas Kudirka, Motiejus Gustaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Krupavičius ir daugybė kitų žinomų lietuvių kultūros atstovų ir visuomenininkų, buvo kruopščiai puoselėjama tautinė tapatybė.
Visai šalia bazilikos vingiuoja jotvingių šnektą menanti Seinos upė, davusi vardą šiam miestui, istorijos šaltiniuose minimam nuo 1522 m. Čia 1768 m. įsteigta lietuvių pradinė mokykla. Dar XVII a. pradžioje Seinuose vienuolių dominikonų įkurtoje spaustuvėje atmintinais 1863-aisiais išspausdintas pirmasis šiame krašte lietuviškas leidinys. 1918 m. čia įsteigta lietuviška „Žiburio“ gimnazija. Dabar šiame mieste veikia Lietuvos Respublikos konsulatas. 2005 m. įkurta Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla.
Prieš pajudant į Punską, Seinuose dar aplankėme Lietuvių namus, kurie paprastai šeštadieniais nedirba. Tačiau vos įėjus mus pasitiko šios įstaigos darbuotojos. Jos aprodė čia veikiantį viešbutį, didžiulę salę, kurioje lankėsi Lietuvos Prezidentai – Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus, Lenkijos Prezidentas Aleksandras Kvasnevskis ir daug kitų abiejų kaimyninių valstybių politikos bei kultūros veikėjų. Aplankėme Antanui Baranauskui skirtą parodėlę, kurios nemažą eksponatų dalį sudaro lankytojų dovanos. Šių namų darbuotoja gražia lietuvių kalba papasakojo apie vietos bendruomenės veiklą, supažindino su istorinę vertę turinčių klavišinių muzikos instrumentų – akordeonų, dvieilių ir trieilių armonikų, bajanų ir bandonijų – paroda. Tikriausiai ne vienas čia pirmą kartą pamatė kilnojamus vargonėlius. Apžiūrinėdami instrumentus, neišgirdome taip įprastų parodose perspėjimų „eksponatų neliesti“. Priešingai, čia mus kvietė juos net išbandyti.
Buvo jau po vidurdienio, kai iš Seinų vaizdingomis apylinkėmis vingiuojančiu siauru, tačiau gerai prižiūrimu keliu pasiekėme daugelį istorijos šimtmečių menantį Punską. Susirinkome daugeliui Lietuvos miestelių būdingos formos, akmenimis grįstoje aikštėje prie bažnyčios, kur pamaldos vyksta lietuvių ir lenkų kalbomis. Kitoje aikštės pusėje esančiame pastate įsikūrusi „Aušros“ spaustuvė. Čia išleista gausybė lietuviškų knygų, spausdinami lietuviški žurnalai, tarp kurių bene žinomiausias – „Aušra“, daugeliui keliantis asociacijas su pirmuoju, Jono Basanavičiaus, Jono Šliūpo ir kitų tautinio atgimimo skatintojų leistu laikraščiu.
Vos prieš savaitę šiame miestelyje paminėtas dvigubas – Punsko lietuvių kultūros namų ir lietuviškojo licėjaus – veiklos šešiasdešimtmetis. Įvyko mokyklos jubiliejui skirtos knygos sutiktuvės. Naujausiame žurnalo „Aušra“ numeryje redaktorė Irena Gasperavičiūtė priminė, kad licėjaus absolventų skaičius šiemet jau perkopė 1500. Tarp jų yra jau plačiai žinomų mokslininkų, garsių specialistų, įmonių vadovų. Buvęs ilgametis šios mokyklos vadovas Juozas Sigitas Paransevičius, beje, ir pats joje mokęsis, „Aušroje“ išspausdintame interviu sakė, kad mokyklos veiklos pradžioje net pats didžiausias optimistas nebūtų pasakęs, kad Punsko licėjus švęs savo veiklos 60-ąsias metines.
Mūsų lankymosi dieną Punsko bažnyčioje buvo ruošiamasi vestuvėms. Keli išvykos dalyviai buvo maloniai nustebinti, sutikę iš šventoriaus išėjusį tikinčiųjų aukštai vertintą buvusį Elektrėnų bažnyčios kunigą. Netrukus sužinojome, kad ir čia jis jau spėjo pelnyti parapijiečių pagarbą. Kunigas maloniai pakvietė apsilankyti šioje abiejų tautų tikinčiųjų lankomoje šventovėje, susipažinti su jos istorija ir dabartine sielovados specifika. Deja, mums, į kelionę išvykusiems ankstų rytą, reikėjo užkąsti ir sutartu laiku atvykti į pagal istorinius analogus atkurtą prūsų ir jotvingių gyvenvietę Šilainėje. Aplankius kelias užeigas paaiškėjo, kad, norint savaitgalį papietauti Punske, reikia vietas užsisakyti iš anksto. Išspręsti pietų problemą labai operatyviai padėjo netoliese įsikūrusios kaimo turizmo sodybos šeimininkai. Čia ne tik pavalgėme, bet ir aplankėme rūpestingų šeimininkų įkurtą krašto muziejų, kurio eksponatai puikiai atskleidžia praėjusio šimtmečio dzūkų valstiečių buitį.
Paskutinis išvykos objektas – Petro Lukoševičiaus įkurtas muziejus po atviru dangumi, skirtas senųjų baltų genčių – prūsų ir jotvingių – sudėtingai istorijai, jų religijai ir kultūrai atminti. Sodybos šeimininkas pats apsiėmė mus supažindinti su jo įsigytame miškelyje (beveik 8 ha teritorijoje) labai sumaniai išdėstytais objektais ir su užsidegimu papasakojo daugybę istorijų bei legendų, kurių šaknys siekia net kelis tūkstančius metų. Punskiečio teigimu, gyvenvietę savo lėšomis kurti paskatino siekis įamžinti mūsų protėvių genčių atminimą. Paskutiniuoju prūsu save laikantis verslininkas paminėjo, kad dar prieš mirdamas tėvas jam, kaip septintajam šeimos vaikui, perdavė „žinojimą“, kurio turinio jis negali atskleisti lankytojams (tai gali būti perduodama tik vaikams iš kartos į kartą). Kai kurie to „žinojimo“ akcentai yra išreikšti sodyboje esančiuose objektuose. Iš šeimininko lūpų prūsų kalba nuskambėjo priesaika ateities lietuvių kartoms.
Pasak Petro Lukoševičiaus, norint atskleisti XIII a. ir dar ankstesnę prūsų ir jotvingių istoriją, teko studijuoti nemažai šaltinių, nagrinėti senąsias knygas ir archyvinius dokumentus, tartis su archeologais, lingvistais ir istorikais. Jis aprodė savo paties ir poros pagalbininkų rankomis pastatytą medinę jotvingių pilį, apjuostą viršuje nusmailintų rąstų tvora, pylimu ir apsauginiu grioviu. Pamatėme baltų religinėms apeigoms skirtus aukurus, sargybos bokštą ir daugybę paminklų, skirtų jau išnykusių genčių istorijai įprasminti.
Dauguma šios sodybos objektų yra simboliai, primenantys senojo tikėjimo ženklus, skatinantys susimąstyti apie tautos būties prasmę. Tai ir vartai su jų kampuose sukryžiuotais kirviais, virš įėjimo į pilį sukabintos pasagos, iš juodos, baltos ir raudonos spalvos juostų sudaryta prūsų vėliava, senieji rašmenys, kokius mūsų tolimieji protėviai įrėždavo beržo tošyje (tarp jų ir Durbės mūšio aprašymas), bei labai įspūdinga, didžiuliuose akmenyse iškaltų baltų genčių vadų portretų galerija. Kai pasivaikščiojimo po gyvenvietę metu, slėpdamiesi nuo netikėtai užklupusio lietaus, susibūrėme po didžiule tankia egle, Petras papasakojo apie senovinę ginkluotę, paaiškino, kaip buvo gaminamos ietys, pramušančios metalinius kryžiuočių šarvus, ir kuokos, pargriaunančios net stipriausią užpuoliką, kaip pilies gynybai buvo panaudojamos net širšės.
P. Lukoševičiaus sodyboje yra ir komercinė dalis, skirta ekologiniam kaimo turizmui. Ten galima patogiai apsistoti nakvynei, o vakarui atėjus tarp daugybės simbolinę reikšmę turinčių statinių pasijusti lyg persikėlus visą tūkstantmetį į praeitį. Nepakartojama šios gyvenvietės aura traukia čia ateiti, tyloje ir didingos gamtos prieglobstyje pabūti įsimylėjusius ar norinčius apmąstyti savo gyvenimo vingius. Mums pradedant pažintį su gyvenviete, iš jos išėjo tautinėmis juostelėmis plaukus persirišę pagyvenę žili ilgaplaukiai vyrai, savo išvaizda primenantys pagonių vaidilas, o išvykstant užsuko jaunuolių pora. Jie sakėsi norintys tiesiog pasivaikščioti tyliais gyvenvietės takais.
Čia organizuojami etnografinės kultūros renginiai, renkasi prūsų ir jotvingių būrelių bei draugijų nariai. Birželio pradžioje šioje gyvenvietėje įvyko baltų krivūlė „Tikėjimas ir tauta“, kurioje dalyvavo senojo tikėjimo tęsėjai – lietuviai, latviai ir prūsai. Kaip rašoma interneto svetainėje „Alkas.lt“, „čia trimis baltų kalbomis skambėjo senovinių maldų žodžiai ir giesmės, aptarta prigimtinių religijų padėtis Lietuvoje ir Latvijoje, pasidžiaugta atgimstančia prūsų kalba“.
Krivūlės dalyviai aptarė tolesnio bendradarbiavimo perspektyvas ir birželio 4 d. paskelbė bendrą pareiškimą:
„Esame
vienos Senosios Tautos palikuonys, tik dėl istorinių aplinkybių gyvename skirtingose valstybėse, todėl skelbiame savo vienybę. Mes, susirinkusieji į Baltų tautų Krivūlę – lietuviai, latviai ir prūsai – puoselėjantys prigimtinį senąjį savo tikėjimą ir dvasinę pasaulėjautą, vieningai teigiame:
šioje Krivūlėje mus subūrė Baltų tikėjimo esmė – gamtos šventumo pajauta, visuotinės darnos ir doros siekis;
tęsiame iš protėvių paveldėtą tikėjimą, suprasdami jo svarbą kiekvienos tautos tapatumo, gyvasties ir vertybių išsaugojimui;
jaučiame pareigą ir atsakomybę už mūsų tautų dvasinio paveldo plėtrą, todėl jungiamės bendrai veiklai.
Laiminame visus žmones, pasitikėdami visų Dievų, protėvių ir ainių galiomis. Kviečiame visus eiti prigimtinio šventumo pajautos keliu, ir telydi mus darna!“
LMS artimiausiu metu planuoja kitas išvykas: panemuniais nuo Vilkijos iki Rusnės ir Nevėžio slėniu pro čia išlikusius piliakalnius ir garsųjį Čičinsko dvarą. Rudens planuose – išvyka į Latviją, susitikimas su tuo pat metu (1989 m.) įkurtos Latvijos mokslininkų sąjungos nariais ir bendros veiklos perspektyvų aptarimas. Laukite žinių apie kitus LMS renginius: diskusijas, simpoziumus, susitikimus su iškiliais mokslininkais.
Agnės Keršytės nuotr.