Buvo graži 1986 m. balandžio mėnesio pabaigos diena. Kas tik galėjo, stengėsi išvykti iš miesto, pasidžiaugti pavasariu atgimusioje gamtoje. Vakare, kaip tada buvo įprasta, radijo laidą Lietuvai pradėjo transliuoti „Amerikos balsas“. Jis pranešė, kad Švedijoje nustatyta neįtikėtinai didelė radiacija, kad ji, matyt, apėmė ir Lietuvą. Tai buvo pirmoji Lietuvą pasiekusi žinia apie naktį iš 1986 m. balandžio 25-osios į 26-ąją Černobylio atominėje elektrinėje įvykusią avariją. Kitose laidose „Amerikos balsas“ jau patarinėjo, ką daryti esantiems Lietuvoje. Pirmasis patarimas buvo gerti jodo skiedinį, taip apsaugant skydliaukę.
Kaune, vaistinėje, paprašius jodo, vaistininkė, paduodama buteliuką, paklausė: „A, jūs jau žinote?“ O žinojome todėl, kad tai pranešė „Amerikos balsas“. Jo darbuotojai konsultavosi, sužinojo gydytojų patarimus, rūpinosi padėti Lietuvos žmonėms. Deja, neteko girdėti, kad, atkūrus nepriklausomybę, už šį rūpestį būtų oficialiai padėkota „Amerikos balso“ darbuotojams. Sovietinė žiniasklaida tylėjo. Valdžia stengėsi nuslėpti avariją. Komunistų partijai nerūpėjo ne tik savo šalies piliečių, bet ir pačios komunistų partijos narių sveikata ir net gyvybė. Sovietinės okupacijos metais buvo įprasta, kad apie slepiamus dalykus sužino tik aukštoji partinė ir administracinė valdžia, vadinamoji nomenklatūra. Be abejo, taip buvo ir Lietuvoje, įvykus Černobylio avarijai. Tačiau ar kas yra radęs buvusių nomenklatūrininkų atsiminimuose, kuriuos jie dabar mėgsta rašyti, atsiprašymą dėl to, kad tada neišdrįso arba negalėjo apie tai viešai prabilti?
Užsienio radijo stočių laidos okupuotai Lietuvai buvo svarbus informacijos šaltinis ir reikšmingas faktorius, į kurį sovietinė valdžia buvo priversta atsižvelgti. Populiariausia iš stočių buvo „Amerikos balsas“. Tai buvo JAV radijo stotis, pradėjusi veikti 1942 m. vasario 24 d. Antrojo pasaulinio karo metu ji transliavo laidas 27 kalbomis. Laidas lietuvių kalba stotis pradėjo transliuoti 1951 m. vasario 16 d. iš Niujorko. Tarp pirmųjų laidų rengėjų pažymėtini buvęs Amerikos lietuvių informacijos centro direktorius dr. Kostas Jurgėla, programos redaktorius inž. kpt. Povilas Labanauskas, režisieriai Juozas Boley (Bolevičius) ir Jokūbas Stukas, bendradarbiai Barbora Darley (Darles), Valerija Grigaitytė, dr. Vytautas Antanas Dambrava, Antanas Vaičiulaitis, L. Dembriūnas ir kiti. 1952 m. gegužės 15 d. „Amerikos balso“ lietuvių padalinys pradėjo transliuoti laidas iš Europos.
„Amerikos balsas” perduodavo oficialią JAV poziciją, vengė aštriai kritikuoti komunistinę santvarką, stengėsi pateikti naujienas. Deja, dar ir šiandien kai kur, ypač Lietuvos provincijoje, galima išgirsti kalbant, kad, „kaip pasakojo mano seneliai, „Amerikos balsas” kurstė ginkluotą pasipriešinimą sovietinei okupacijai, žadėjo, kad amerikonai tuoj ateis Lietuvos išvaduoti”. Kartojantiems tokius teiginius reikėtų prisiminti, kad „Amerikos balsas” laidas į Lietuvą pradėjo transliuoti tada, kai partizaninis judėjimas praktiškai jau buvo sunaikintas. Be to, šiose laidose niekada nebuvo raginama kovoti ginklu ar žadama išvaduoti. Partizanams buvo žinoma Atlanto chartija, žadėjusi, kad ją pasirašiusios šalys nepritars jokiems teritoriniams pokyčiams, prieštaraujantiems laisvai išreikštiems suinteresuotų tautų norams. Partizanams reikėjo palaikyti kovinę dvasią. Buvo prisimintas Nepriklausomybės paskelbimas po Pirmojo pasaulinio karo, bandymas tai padaryti prasidėjus Vokietijos–SSRS karui ir kiti dalykai, tikintis, kad Lietuva susigrąžins nepriklausomybę. Deja, nežinota, kad Lietuva faktiškai buvo atiduota sovietams jau Teherane.
Neatmestina, kad mitą apie tariamą partizaninio karo kurstymą ir artėjantį išvadavimą per „Amerikos balso” laidas skatino pati sovietų propaganda, siekdama sukompromituoti užsienio radijo stotis, kurių laidų lietuvių kalba daugėjo, o klausytojų gausėjo. Be populiaraus ‚Amerikos balso”, laidas lietuvių kalba transliavo ir kitos Vakarų radijo stotys. Vatikano radijas perduodavo religines žinias. Nuo 1951 m. birželio 1 d. „Laisvosios Europos“ radijo stotyje darbą pradėjo lietuviškų laidų redakcija. Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis išsirūpino, kad nuo 1952 m. gegužės 4 d. lietuviškas laidas transliuotų Romos radijas. 1955 m. sausio 2 d. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) ir lietuvių vyskupų pastangomis buvo pradėtos Tarptautinio ispanų radijo laidos lietuvių kalba.
VLIK pirmininkas dr. Juozas Kęstutis Valiūnas 1970 m. gegužės mėnesį susitarė, kad Filipinų radijo stotis „Veritas“, kurios siųstuvų, nukreiptų į Sibirą, galingumas buvo apie 1100 kW, transliuos kasdienines 25 minučių laidas lietuvių kalba. Taigi, lietuviškas laidas galėjo girdėti net Sibire esantys lietuviai. Europoje lietuviškas laidas nuo 1975 m. sausio mėnesio transliavo ir Miunchene veikianti stotis „Liberty“ („Laisvės radijas“). „Laisvės radijas“ buvo skirtas Sovietų Sąjungai. 1984 metais jo lietuviškoji redakcija buvo perkelta į radijo stotį „Laisvoji Europa“. Ši radijo stotis buvo JAV įsteigtos viešosios organizacijos – Laisvosios Europos komiteto – kūrinys. Perkelta siekiant pabrėžti, kad Lietuva nėra SSRS dalis, o aneksuota valstybė. Perkėlimo iniciatoriai buvo net ne lietuviai, o JAV Senato užsienio reikalų komiteto pirmininkas Charles Percy, atstovavęs Ilinojaus valstijai, kur gyvena daug lietuvių, ir Zbigniewas Brzezinskis, dirbęs D. Kenedžio ir L. Džonsono administracijose, o prezidento D. Karterio prezidentavimo metu buvęs jo patarėju nacionalinio saugumo klausimais.
Sovietinei okupacijai tęsiantis, dauguma lietuvių išmoko rusų kalbą ir ėmė klausytis ne tik lietuviškų, bet ir rusiškų laidų iš Vakarų. Sovietų Sąjungoje visa žiniasklaida turėjo auklėti piliečius komunistine dvasia, liaupsinti pasiekimus, girti komunistų partiją ir jos „išmintingą“ vadovavimą. Neleistina buvo jokia jos kritika, sovietinei valdžiai nepalankių faktų skelbimas, laisvesnė mintis ar objektyvus Vakarų šalių demokratinių santvarkų vertinimas. Ypač buvo juodinama Nepriklausoma Lietuva. Užsienio radijo stotys griovė komunistinio auklėjimo sistemą, žadino laisvės siekius, viltį nusikratyti okupacinio režimo. Įdomu, kad užsienio radijo stotys perduodavo daug medžiagos, gautos iš Lietuvos. Į užsienį įvairiais būdais buvo persiunčiamos žinios apie kitaminčių persekiojimą, disidentų pareiškimai, rezoliucijos, pogrindiniai leidiniai, tarp jų ir Katalikų Bažnyčios kronika. Ta medžiaga buvo transliuojama į Lietuvą ir pasiekdavo daug klausytojų.
1967 m. spalio 4 d. įvykusiame pasitarime Lietuvos KGB pirmininkas J. Petkevičius sakė: „Pagal agentūrinius ir kitus duomenis matosi, kad dauguma respublikos gyventojų sistemingai klausosi kapitalistinių radijo stočių…” Prasidėjus pertvarkai, imtasi ir neviešų sociologinių tyrimų. Vilniaus miesto LKP komitetas 1987 m. liepos 27 d. gavo Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto direktoriaus V. Lazutkos raštą su atlikto sociologinio tyrimo rezultatais. Tyrimas parodė, kad 53 proc. Vilniaus lietuvių jaunimo klausėsi „Amerikos balso”, 22 proc. – Vatikano radijo, 22 proc. – „Laisvės“ ir 16 proc. – „Laisvosios Europos” radijo.
Kadangi radijo bangos nepaiso jokių sienų, Sovietų Sąjungoje buvo sukurta užsienio radijo laidų slopinimo sistema. Pirmiausia radijo laidų slopinimo įrenginiai buvo tik Vilniuje ir Kaune. 1951 m. kovo 30 d. LKP(b) CK sekretorius A. Sniečkus rašte SSRS ryšių ministrui prašė duoti atitinkamus nurodymus pagreitinti slopintuvų statybą. Slopinti užsienio laidų transliacijas Lietuvoje padėjo dar ir radijo siųstuvai, esantys kituose SSRS miestuose. Bet A. Sniečkaus tai netenkino. 1951 m. gruodžio 9 d. jis kreipėsi į VKP(b) CK sekretorių G. Malenkovą, prašydamas įpareigoti SSRS ryšių ministeriją imtis visų reikiamų priemonių, kad 1952 metais būtų visiškai nuslopintas antisovietinių radijo laidų transliavimas į Lietuvą.
Komunistų partijai spaudžiant, daugėjo slopinimo įrenginių. 1954 m. sausio 1 d. Vilniuje trukdymams jau buvo skirta 30 siųstuvų, Kaune – 22, Šiauliuose – 15, Klaipėdoje – 21. Sovietinė valdžia radijo trukdymams lėšų negailėjo. Slopinamos buvo laidos ne tik lietuvių, bet ir rusų bei lenkų kalbomis. Radijo slopinimo stočių techninės galimybės ir toliau buvo didinamos. Didžiuosiuose miestuose užsienio laidas slopinti sekėsi geriau, o kaimiškuose rajonuose, ypač Lietuvos pakraščiuose – sunkiau. Klausytojų ratas pagausėdavo vasaros atostogų metu. Rygos VEF gamyklai pradėjus gaminti tranzistorinius radijo imtuvus, jie tapo labai populiarūs. Jaunimas juos visur nešiojosi, taip pat juos pamėgo ir vyresni žmonės. Tai buvo, pagal tų laikų apibūdinimą, „deficitinė“ prekė, dažniausiai įsigyjama „iš po prekystalio“. Galima buvo matyti tokius vaizdelius, kai Palangos paplūdimyje vieni poilsiautojai, atsinešę imtuvėlį, klausosi užsienio radijo, o netoliese esantys kiti paplūdimio lankytojai, lyg netyčia, pasislenka arčiau ir, neva dėmesį sutelkę į jūrą, taip pat klausosi. Populiarėjo ir laidos rusų kalba. Nidoje vakare, tuo pačiu metu, poilsiautojai lietuviai ir atvykę rusai su radijo imtuvais išeidavo iš namų pasivaikščioti pamariu, o laidai rusų kalba pasibaigus, grįždavo. Radijo stotys, transliavusios laidas rusų kalba, buvo kartu ir Rusijos demokratinių jėgų tribūna.
Pasitaikydavo ir įdomesnių atsitikimų. Kaune, prie buvusių KPI 8-ųjų rūmų (Kęstučio g. 27) įėjimo durų buvo budėtojo kambarys. Jame pagal to meto tvarką buvo įvestas laidinis radijas, vadinamasis „taškas“. Per jį buvo girdimos tik oficialios valstybinio radijo laidos. Kartą vakare budėtojas nustebo, kai per tą „tašką“ prabilo „Amerikos balsas“. Kiek dienų tas tęsėsi, šiandien nustatyti sunku. Vieną vakarą į budėtojo kambarį užsuko vakarinio skyriaus dėstytojas, gamyklos inžinierius, dirbęs valandinio dėstytojo teisėmis. Tai buvo save pavyzdingu sovietiniu piliečiu laikęs asmuo. Jis nedelsdamas paskambino KGB. Atvyko komanda su radijo siųstuvu bei kita įranga ir užsipuolė vargšą budintį: „Ką tu čia klausai?“ „Ką per valdišką „tašką“ transliuoja, tą ir klausau“, – atsakė šis. Po to pasklido kalbos, kad dėl remonto, o gal ir tyčia, buvo atjungtas vieno miesto kvartalo laidinio radijo tinklas. Prie jo kažkas prijungė radijo imtuvą su stiprintuvu ir ėmė transliuoti laidas, kurių klausytis sovietiniams piliečiams buvo draudžiama.
Bet stalininiai represijų laikai jau buvo praėję, žmonės, ypač jaunimas, drąsėjo. Per tų pačių KPI 8-ųjų rūmų langus buvo aiškiai matoma kitoje Kęstučio gatvės pusėje esanti automobilių stovėjimo aikštelė. Ant ją ribojančios namo sienos atsirado metro aukščio raidėmis užrašytas šūkis „Laisvę Lietuvai“. Ir studentai, ir dėstytojai pro auditorijų langus galėjo matyti, kaip darbininkai uždažo šūkį. Ir šiandien ant tos sienos, neatnaujintos nuo sovietinių laikų, matomas gelsvas šūkį paslėpęs stačiakampis.
Turime laisvą Lietuvą. Kelyje į ją nemažą vaidmenį atliko ir užsienio radijo stotys, skleidusios laisvą žodį, pranešdavusios apie sovietinės valdžios vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, represijas, žadinusios viltį ir tikėjimą Lietuvos valstybės atkūrimu.