2015 m. buvo minimas Povilo Višinskio 140-ųjų gimimo metinių jubiliejus, o šiais metais sueina 110 metų nuo jo mirties. Šių datų minėjimai neleidžia pamiršti svarbių asmenybių, dėl kurių veiklos išlikome tauta, turinčia savo kultūros paveldą ir valstybę. Pasak Povilo Višinskio biografo Adolfo Sprindžio, P. Višinskis yra parengęs 23 atskirus leidinius ir paskelbęs 230 straipsnių periodikoje.
Tačiau apie jį šį kartą rašome ne dėl aktyvios visuomeninės ir kultūrinės veiklos, bet dėl jo mokslinio indėlio į Lietuvos antropologijos mokslą. P. Višinskio „Žemaičių antropologijos charakteristika“ yra mokslinis darbas, kurio reikšmę XXI a. pradžioje atskleidė prof. Gintautas Česnys (1940–2009).
Kiekvieną tautą su jai būdinga kalba, dvasine ir materialine kultūra, geografine padėtimi sudaro žmonės kaip biologinės būtybės. Jos turi savo rasinių požymių, fizinių savybių, savo genomą. Šias savybes viena karta perduoda kitai. P. Višinskis tyrė Žemaitijoje XIX a. pabaigoje gyvenusių žmonių fizines savybes. XIX a. buvo populiarūs tautų kilmės tyrimai. Buvo tiriamos ištisų regionų žmonių kultūros, kalbų ypatybės, vystoma lyginamoji kalbotyra. Kaip rašo G. Česnys (2004), XIX a. antrojoje pusėje pagyvėjo ir lietuvių antropologiniai tyrimai, kuriuos atliko rusų gydytojai ir antropologai. 1883 m. gydytojas Izidorius Brenzonas parašė disertaciją „Lietuvių antropologijos klausimu“. Iš Lietuvos kilęs lenkų antropologas Julijonas Talko-Grincevičius tyrė Gardino, Minsko, Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų gyventojus. 1895 m. lenkų gydytojas Vladislovas Olechnovičius aprašė Alytaus apylinkių gyventojus.
XIX a. Petrapilio universitetas, kuriame studijavo P. Višinskis, vykdė antropologinius tyrimus. Šiame universitete dirbo žymūs profesoriai Piotras Leshaftas, Eduardas Volteris, Eduardas Petris, kurie domėjosi etnogeneze, antropologija ir skatino savo studentus užsiimti šiais darbais. Nemažai studentų, baigę universitetus, ir toliau domėjosi šiais klausimais. Pavyzdžiui, Rokas Šliūpas (1865–1859), studijavęs Petrapilio universiteto Gamtos-Matematikos fakultete, bet medicinos studijas baigęs Maskvos universitete, parašė darbą „Apie lietuvių genties antropologiją“.
P. Višinskio draugas Jonas Baronas (1873–1952) – gamtininkas, pedagogas ir leksikografas, studijavęs Maskvoje, tyrė Kauno ir Suvalkų gubernijų gyventojus ir paskelbė straipsnį „Antropologiniai lietuvių tyrimai“. Gydytojas Dominykas Bukantas (1873–1919), tuo pačiu laikotarpiu kaip ir P. Višinskis mokęsis Šiauliuose ir Petrapilio universitete, kur studijavo chemiją, o medicinos studijas baigė Charkovo universitete, dirbdamas Zarasuose, 1910 m. išspausdino studiją „Iš Ežerėnų apylinkių lietuvių antropologijos“. Geras P. Višinskio bičiulis Petras Avižonis (1875–1939), taip pat studijavęs Petrapilio universitete, bet medicinos mokslus baigęs Dorpato universitete, vėliau tapęs žymiu akių gydytoju, 1914 m. savo disertacijoje apie Šiaulių valstiečių akių ligas ir aklumą pateikė ir antropologijai svarbių duomenų apie tirtų asmenų galvos matmenis.
Norėdamas studentus sudominti etnogeneze ir antropologija, Petrapilio universitetas skelbdavo šios tematikos konkursinius darbus. Fizikos-matematikos fakulteto Gamtos ir geografijos skyriuje studijavęs P. Višinskis buvo prof. E. Petrio paskatintas tirti žemaičių antropologiją. E. Petris jam išrūpino ir leidimus važinėti po Žemaitiją.
Tuo metu, kai P. Višinskis studijavo Petrapilio universitete, antropologiniai tyrimai apėmė ne vien tik žmonių fizinius matavimus, bet ir duomenis apie tiriamą kraštą, jo materialinę ir dvasinę kultūrą, todėl P. Višinskio konkursinį veikalą „Žemaičių antropologinė charakteristika“ sudarė pratarmė ir penki skyriai: I – istorijos bruožai; II – krašto gamta (Žemaitijos ribos, paviršiaus sandara, vandenys, geologijos ir mineralogijos bruožai, klimatas, flora, fauna); III – fiziniai bruožai (antropologiniai kūno ir jo dalių matavimai, kurių duomenys pateikti lentelėse); IV – medžiaginė kultūra (pastatai, įrankiai, maistas, drabužiai, verslai); V – dvasinė kultūra (žemaičių charakteris, tikėjimai, padavimai, prietarai, burtai, sapnai, žaidimai, šokiai). Pastarasis skyrius yra pats didžiausias.
P. Višinskio veikalo literatūros sąraše yra 48 pozicijos. Daugumą jų sudaro literatūros šaltiniai apie Lietuvą, jos istoriją, lietuvių kalbą. Didžiausia dalis cituojamų darbų parašyti rusų kalba, keli – lenkų ir keturi – lietuvių kalbomis. Tarp lietuvių autorių paminėti: Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Silvestras Baltramaitis, Liudvikas Adomas Jucevičius, Juozas Kibortas. Šiame sąraše yra ir latvis Ivans Sprogis. „Žemaičių antropologinės charakteristikos“ rankraštį sudarė apie 100 puslapių. Darbas parašytas rusų kalba, datuotas 1898 m.
Petrapilio universitete šis P. Višinskio darbas buvo gerai įvertintas. Nors dėl blogos P. Višinskio sveikatos jis liko neužbaigtas, tačiau buvo įvertintas garbės raštu ir trečiąja premija. To laiko antropologai, taip pat ir Jonas Basanavičius gerai atsiliepė apie šį P. Višinskio darbą. Buvo ketinta jį išspausdinti, tačiau tuo metu tai nebuvo padaryta.
Kodėl esant teigiamiems darbo vertinimams P. Višinskis kaip antropologas minimas tik dabar, XXI a. pradžioje? Tai galėjo lemti kelios priežastys. Pirma, tai padaryti sutrukdė tolesni įvykiai: paties autoriaus mirtis ir prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Antra, susikūrusioje Lietuvos valstybėje dar nebuvo antropologų mokyklos. Ji atsirado tik XX a. antrojoje pusėje. 1935 m. leidinyje „Mūsų tautosaka“ kartu su Vinco Krėvės-Mickevičiaus komentaru buvo išspausdinti trys P. Višinskio skyriai: „Pratarmė“, „Medžiaginė kultūra“ ir „Dvasinė kultūra“, tačiau skyrius „Fiziniai bruožai“ net nebuvo paminėtas.
1936 m. išleistoje Juliaus Butėno P. Višinskio biografijoje šis jo darbas minimas, tačiau ir vėl nėra užuominos apie skyrių „Fiziniai bruožai“. 1964 m. išleistuose „Povilo Višinskio raštuose“ (sudarytojas A. Sprindis) yra išspausdinta į lietuvių kalbą išversta „Žemaičių antropologinė charakteristika“ su visais šio teksto skyriais, pabaiga ir literatūros sąrašu, tačiau į skyrių „Fiziniai bruožai“ liko neįtrauktos individualių duomenų lentelės. Kaip nurodo sudarytojas, jos nepateiktos dėl techninių sunkumų, tačiau buvo išvardinti antropometrinių matavimų pavadinimai.
Vilniuje susiformavus mūsų antropologų mokyklai ir iškilus tokiai asmenybei, kaip prof. G. Česnys, P. Višinskio „Žemaičių antropologinė charakteristika“ su individualiomis lentelėmis tapo prieinama visiems. 2004 m. išleista G. Česnio sudaryta knyga „Žemaičių antropologinė charakteristika. Povilas Višinskis“. Joje šalia viso P. Višinskio teksto pateikti ir G. Česnio straipsnis „Povilo Višinskio antropologinis palikimas“, Vaclovo Miliaus „Etninės kultūros tyrinėjimai“, Vytauto Vitkausko „Povilas Višinskis ir lietuvių kalba“ ir Irenos Višinskaitės-Čepienės „Višinskio šeimos istoriniai pėdsakai“.
Rašydamas straipsnį apie P. Višinskį, G. Česnys neturėjo jo veikalo „Žemaičių antropologinė charakteristika“ rankraščio. Iš mašinėle atspausdintos darbo kopijos ir iš archyvų surinktų gabalėlių jis atstatė individualių asmenų matavimo lenteles. G. Česniui baigus tvarkyti šias lenteles, padedant Kauno knygų kolekcionieriams P. Višinskio rankraštis pateko į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Laiku atsiradęs rankraštis leido G. Česniui patikrinti jo surinktų duomenų tikslumą, lyginant juos su originalu.
P. Višinskis antropologinius kūno ir jo dalių matavimus atliko 31 Žemaitijos vietovėje – miesteliuose ir dvarvietėse. Paminėsime tik miestelius: Užventis, Pavandenė, Varniai, Tverai, Kantaučiai, Plungė, Kartena, Kretinga, Palanga, Darbėnai, Salantai, Mosėdis, Skuodas, Ylakiai, Židikai, Pikeliai, Viekšniai, Papilė ir Tryškiai. Žmonių matavimai buvo atliekami 1896 m., o 1897 m. buvo renkami duomenys apie dvasinę kultūrą. P. Višinskis registravo tiriamų žmonių vardus, pavardes, gimimo ir gyvenimo vietas, amžių, luomą, profesiją, išsilavinimą. Į tyrimus jis stengėsi neįtraukti bajorų, nes, jo manymu, bajorai galėjo būti negrynakraujai žemaičiai. Buvo matuojami 42 metriniai kūno požymiai, pažymima plaukų, ūsų, barzdos, akių, odos spalva.
Prof. G. Česnys, norėdamas suderinti P. Višinskio duomenis su dabar matuojamais metriniais kūno požymiais, kad jie visiškai atitiktų šiuolaikinius reikalavimus ir būtų galima juos lyginti su dabartiniais, į individualių duomenų lenteles atrinko 24 metrinius požymius (13 – galvos, 11 – kūno). Be to, sutvarkė individualių duomenų lenteles pagal šiuolaikinius reikalavimus, kad jomis galėtų naudotis ir kiti antropologai. Kadangi P. Višinskis nesuspėjo suvesti moterų duomenų į suvestines lenteles, tai atliko G. Česnys.
P. Višinskis išmatavo 67 vyrus ir 55 moteris. Pagal šiuolaikinius reikalavimus į antropometrinius tyrimus neįtraukiami jaunuoliai iki 20 metų, todėl P. Višinskio tirtų žmonių skaičius sumažėjo iki 60 vyrų ir 40 moterų. Be to, pagal dabartinę bioetiką žmonių matavimo duomenys yra anonimiški, todėl P. Višinskio tirtų žmonių vardai ir pavardės, gimimo ir gyvenimo vietos yra išskirtos į atskiras lenteles, tačiau pagal alfabetinę numeraciją galima atrinkti jų fizinius duomenis. Dabartiniame tekste nėra skelbiami individualių asmenų socialiniai duomenys. Jie taip pat pateikiami suvestinėse lentelėse.
Pirminėse individualių duomenų lentelėse yra ir šiuo metu žinomų asmenų fiziniai duomenys. Pavyzdžiui, Julija Žymantienė-Žemaitė tiems laikams buvo vidutinio ūgio (157,8 cm), vidutinio kūno sudėjimo, mėlynakė, kaštoninių plaukų, apvaliagalvė, turinti tiesią nosį. Dominykas Bukantas, Zarasuose dirbęs gydytojas, kurio nuotraukų beveik neišliko, buvo įvardintas kaip aukštaūgis (174,6 cm), tvirto sudėjimo, pilkšvai žydrų akių, juodbruvis, apvaliagalvis, pailgaveidis, riestanosis. Jo brolis kunigas Kazimieras Bukantas įvardintas kaip labai aukšto ūgio (179,5 cm), tvirto kūno sudėjimo, pilkšvai žydrų akių, juodbruvas, pusapvalios galvos, apskritaveidis, tiesianosis. G. Česnys rašo, „kad gal nebus didelė nuodėmė apibūdinti jų kūną, jeigu apie kai kurių iš jų dvasios ir gyvenimo vingius parašytos visos istorijos. Be to, jų atsiklausti jau neįmanoma“.
P. Višinskis nesuspėjo statistiškai sutvarkyti savo tyrimų duomenų, todėl į savo konkursinį darbą įdėjo pirminius individualių asmenų matavimus. Šis, P. Višinskio akimis žiūrint, darbo trūkumas dabartiniams antropologams tapo vertingais duomenimis. G. Česnys pažymi, kad iš statistiškai sutvarkytų P. Višinskio individualių asmenų matavimo duomenų galima daryti kai kurias bendras, žmogaus morfologiją liečiančias išvadas apie atskirų kūno dalių susiejimą. G. Česnio atlikta koreliacijos koeficientų analizė parodė, kokios galimybės slypi P. Višinskio surinktuose individualiuose antropometriniuose duomenyse.
Remdamasis P. Višinskio duomenimis, G. Česnys pateikė žemaičių fizinį tipą: „To meto Žemaitijos gyventojai buvo poaukščiai (vidutinis vyrų ūgis – 168,4 cm), gana tvirtai sudėti, stambių galvos smegeninės dalies matmenų, apvaliagalviai (brachicefališki), plačios kaktos, žemoko siauro veido, tiesianosiai. Vyravo šviesi akių pigmentacija, jos buvo mėlynos arba pilkšvai žydros. Tačiau daugumos žemaičių plaukai buvo tamsoki – rusvi, šviesiaplaukių pasitaikydavo rečiau. Toks fizinių požymių derinys primena Centrinės Europos rasinio tipo variantą, priklausantį Rytų Europos tipų grupei.“
Pagal G. Česnį, lygindami P. Višinskio duomenis su kitų Lietuvos vietovių tyrėjais (I. Brenzonas 1882 m., V. Olechnovičius 1895 m.), matome, kad žemaičiai buvo aukštesnio ūgio nei jų amžininkai aukštaičiai ir dzūkai. Palyginę P. Višinskio galvos rodiklių duomenis su analogiškais J. Basanavičiaus, V. Olechovičiaus, J. Barono ir D. Bukanto duomenimis, matome, kad žemaičiai dviejų amžių sandūroje išsiskyrė griežta brachicefalija, kuri Lietuvos teritorijoje tolydžiai mažėjo, einant iš šiaurės vakarų į pietryčius. Ir po 60 metų Žemaitijoje (Kelmės, Kretingos rajonuose) atlikti matavimai rodo, kad žemaičių brachicefalija nepasikeitė, o aukštaičių smegeninė suapvalėjo (Salezijus Pavilonis, 1965–1967 m.).
P. Višinskio duomenys ir šiandien yra svarbūs, tiriant akceleracijos problemą ir akceleracijos paveiktų asmenų kūno proporcijas. Pasak G. Česnio, P. Višinskio surinktais individualiais antropometriniais duomenimis naudosis ateities antropologai. Sudėtingais statistikos metodais jie gaus dar kitokios informacijos apie XIX a. pabaigos žemaičių fizinę būklę ir spręs kitus antropologams rūpimus klausimus. Veikalas „Žemaičių antropologinė charakteristika“ leidžia priskirti P. Višinskį prie moderniosios antropologijos pradininkų Lietuvoje.