Dabar Lietuvai tenka dorotis su labai sudėtingais socialiniais ir ekonominiais išbandymais: nebesuvaldoma hiperemigracija, atokesnių regionų sąstingiu ir jų katastrofišku ištuštėjimu, šiurpiomis asocialaus elgesio apraiškomis. Milžiniški finansiniai srautai skiriami bedarbių ir žemiau skurdo ribos atsidūrusių asmenų šalpai, užuot šias lėšas panaudojus gamybinių įmonių kūrimui ir optimaliam vietinių žmogiškųjų, gamtos ir infrastruktūros išteklių panaudojimui. Atvirai pripažįstama, kad susiformavo „dvi ekonomikos“ – Vilnius ir „kita Lietuva“ (Kuodis R., 2016 ir kt.).
Labiausiai absurdiška tai, kad investicijos į regionus laikomos neperspektyviomis, o ekonomikos raidą bandoma grįsti vieno miesto – Vilniaus – ir artimiausių jo prieigų plėtote, likusioje valstybės teritorijoje bandant išgyventi iš agrarinio sektoriaus, prekybos ir pervežimų. Neadekvačiai menkas dėmesys skiriamas net kitiems didiesiems miestams, ypač – Šiauliams ir Panevėžiui, jau nekalbant apie atokesnius, žemo urbanizacijos lygio regionus.
Nepertvarkius valstybės ekonomikos strategijos, naivu tikėtis, kad iškilusias problemas išspręs socialiniai darbuotojai arba vietos bendruomenės.
Tariamoji optimizacija – bandymas pasyviai prisitaikyti
Jau antrą dešimtmetį Lietuvoje bandoma vadovautis adaptacine taktika, orientuojantis į nuolat mažėjantį darbingų gyventojų skaičių: uždarant tuštėjančias mokyklas, sveikatos apsaugos, kultūros ir gyventojų saugumą užtikrinančias institucijas ir visą šį procesą dangstant skambia „optimizacijos“ etikete. Tačiau tokia taktika sukelia ryškų antrinį efektą: vietovės, kuriose nebelieka sveikatos apsaugos, švietimo ir kultūros įstaigų, tampa nepatrauklios perspektyviems specialistams ir verslininkams, iš jų traukiasi jaunos šeimos ir besimokantis jaunimas. Todėl gyventojų skaičius jose dar sparčiau mažėja. Valstybė patiria milžiniškų finansinių ir demografinių nuostolių, nes mūsų valstybėje bendrąjį ir profesinį pasirengimą įgiję darbingi, ekonomiškai ir kultūriškai aktyvūs asmenys savo kompetenciją pritaiko dirbdami kitose valstybėse. Čia likusi visuomenės dalis vis labiau sensta ir tampa visiškai priklausoma nuo gaunamos socialinės paramos. Iš mūsų išvykę darbingi žmonės kitas valstybes daro dar turtingesnes, nes pastarosioms nebereikia investuoti į jų bazinį parengimą.
Neturint subalansuotos regionų socioekonominės plėtotės strategijos, jokios „naujakurystės“ programos negali būti įgyvendintos. Nėra jokių galimybių susigrąžinti bent dalį išvykusiųjų. Darbingų gyventojų išteklių praradimas tapo didžiausia grėsme nacionaliniam saugumui ir menkina visos valstybės investicinį bei kultūrinį patrauklumą. Mažėjant darbingų gyventojų – mokesčių mokėtojų skaičiui, vis sunkiau subalansuoti valstybės biudžetą.
Sustabdyti svarbiausio valstybės turto – žmogiškųjų išteklių – praradimą galima tik kuriant naujas gamybos ir paslaugų sektoriaus įmones ir šiuos objektus tolygiai išdėstant visoje valstybės teritorijoje, suvokiant, kad jokių „neperspektyvių vietovių“ Lietuvoje nėra.
Pasenusi atokesnių regionų samprata
Pagal Europos Sąjungoje naudojamą administracinių teritorinių vienetų klasifikaciją miestams (angl. cities) priskiriamos kompaktiškai užstatytos vietovės, turinčios ne mažiau kaip 6 tūkst. gyventojų, o du trečdaliai juose gyvenančių darbingų asmenų dirba neagrariniuose (pramonės, statybų, transporto, komunalinio ūkio ir kt.) sektoriuose.
Visoms likusioms teritorijoms pavadinti vis dažniau vartojama apibendrinanti užmiesčio (angl. countryside) sąvoka. Lietuvoje į šią kategoriją patenka ištuštėję atokesnių rajonų savivaldybių centrai, dauguma rajono centro statuso neturinčių miestų, visi miesteliai ir kaimo gyvenvietės bei vienkiemiai.
Darnios regionų plėtros strategijos kūrimui labiausiai trukdo Lietuvoje tebevyraujanti, tačiau beveik visu šimtmečiu pasenusi atokesnių, nuo didžiųjų centrų nutolusių žemo urbanizacijos lygio ir neurbanizuotų teritorijų paskirties samprata. Šių vietovių paskirtis tebetapatinama su vieninteliu – agrariniu sektoriumi. Nuo pramonės centrų nutolusios vietovės laikomis neperspektyviomis, o jų gyventojai – nepajėgiančiais prisitaikyti prie globalizacijos pokyčių.
Pseudoliberalioji ideologija, propaguojanti laisvosios rinkos ir savaiminės savireguliacijos bei kraštutinio individualizmo nuostatas, kuriomis iki šiol vadovaujasi dauguma tiek valdančiųjų, tiek opozicijoje esančių politinių partijų, veda prie bendruomeniškumo, savivaldos ir net valstybės vaidmens menkinimo. Sprendimų priėmėjai nesugeba įvertinti globaliųjų technologinių pokyčių poveikio ir jų teikiamų naujų galimybių skirtingo urbanizacijos lygio vietovių pažangai.
Ignoruojami net gerai žinomi faktai, kad Lietuvoje veikia bendrojo ir profesinio rengimo bei nuolatinio kvalifikacijos tobulinimo sistema, kuri suteikia galimybę kiekvienam piliečiui įgyti visavertį išsilavinimą, nepriklausomai nuo jo gyvenamosios vietovės. Tiek miestelio mokykloje, tiek rajono centro poliklinikoje, tiek ir didmiesčių šios paskirties įstaigose dirbantys specialistai yra baigę tuos pačius universitetus ir gavę lygiaverčius diplomus. Gali skirtis tik jų specializacija: didmiesčiuose dirbančių gydytojų, inžinierių, aukštųjų mokyklų dėstytojų ir pan. profesinę kompetenciją lemia jų veiklos turinys. Todėl teigti, kad atokesnėse vietovėse dirbančių specialistų kvalifikacija yra žemesnė, yra ne tik neteisinga, bet ir ciniška. Tokie teiginiai primena iki šiol pasitaikantį svaidymąsi tokiais epitetais, kaip „mužikas“, „kaimietis“, „runkelis“ ir pan.
Regionams būtina rengti plataus profilio specialistus. Prireikus spręsti specifinę problemą, kreipiamasi į didmiesčius. Toks specialistų veiklos sričių pasiskirstymas leidžia ne tik apibrėžti jų atsakomybę, bet ir racionaliai naudoti sudėtingą, tik tam tikroms funkcijoms atlikti būtiną įrangą. Pavyzdžiui, turint plataus profilio, kelis dalykus gebančius dėstyti pagrindinių bendrojo lavinimo mokyklų pedagogus, būtų galima daug ilgiau išlaikyti mokinius arčiau namų esančiose mokyklose. Į šias aplinkybes būtina atsižvelgti, pertvarkant specialistų rengimą specializuotuose ir regioniniuose universitetuose. Tikėtis, kad su šiuo uždaviniu susidoros regionų kolegijos, yra ne tik naivu, bet ir labai pavojinga tolesnei valstybės raidai.
Atokesnių vietovių švietimo įstaigų tinklo naikinimas ir mėginimai sukelti universitetus į 1–2 didmiesčius gali labai rimtai pažeisti piliečių teisę į išsilavinimą ir lemti edukologines bei kultūrines deformacijas. Nepakankamai apgalvota, skubota gydymo įstaigų ir jų įrangos centralizacija gali kelti pavojų pacientų gyvybei. Sumažinti neigiamas neišvengiamos centralizacijos pasekmes gali tik radikalus visos sveikatos priežiūros sistemos pertvarkymas, orientuotas į visuotinį sveikos gyvensenos diegimą, reguliarius profilaktinius sveikatos būklės tikrinimus ir kuo ankstyvesnę susirgimų diagnostiką. Chaotiška gyventojų saugumu besirūpinančių institucijų centralizacija jau dabar yra palikusi atokesnių vietovių gyventojus labai pavojingoje situacijoje. Jose nebaudžiamai siautėja nusikalsti linkę, asocialiai besielgiantys, smurtaujantys asmenys, o galimybė pasiekti vietovę, kurioje skubiai reikia gaisrininkų ar policininkų pagalbos, labai sumažėjo. Kultūros ir laisvalaikio centrų uždarymas iš atokesnių vietovių neišvengiamai išstumia besimokantį jaunimą, kuris vėliau, įgijęs profesiją, į gimtinę nebelinkęs sugrįžti.
Sveikos šalies strategija
Užmiesčio teritorijos jau seniai negali būti siejamos tik su žemės ūkiu. Naujosios gamybos ir informacinės technologijos iš esmės pakeitė agrarinės veiklos turinį ir ją paspartino nuo 5 iki 50 kartų. Rankinio darbo, juo labiau nekvalifikuotos darbo jėgos, poreikis drastiškai sumažėjo. Antai neseniai pranešta, kad viename iš atokesnių rajonų liko vos 8 arkliai, naudojami agrarinei veiklai. Valstybei visiškai nenaudingą žaliavų (grūdų, gyvų gyvulių, neapdorotos skerdienos, rąstų, durpių ir pan.) eksportą turi pakeisti produktų eksportas. Tai leistų ne tik sukurti naujas darbo vietas, bet ir subalansuoti eksporto ir importo apimtis, itin mažinant importo apimtis ir keičiant jo struktūrą.
Kylant darbo našumui, agrarinis sektorius gali įdarbinti ne daugiau kaip 6–7 proc. gyventojų. Artimiausioje ateityje darbo jėgos poreikis jame sumažės dar beveik dvigubai. Keičiasi kai kurių atokesnių teritorijų paskirtis: šalia tradicinių (žemdirbystės, gyvulininkystės, miškininkystės ir žuvininkystės) sektorių auga rekreacinių, gamtosaugos paskirties ir alternatyviųjų energijos šaltinių veiklos teritorijų poreikis. Naujosios informacinės technologijos ir išplėtota transporto tinklo struktūra leidžia steigti net pačias moderniausias įmones užmiesčio teritorijose.
JAV verslo leidinių („Fast Economy“ ir kt.) duomenimis, keičiasi ir agrarinio sektoriaus bei su juo susijusių kitų sektorių struktūra. Naujas vietinio verslo plėtros galimybes atveria „sveikos šalies“ strategija. Lankstūs specializuoti ūkiai gali nepertraukiamai aprūpinti vartotojus šviežiais ekologiškais maisto produktais: pienu, mėsa, daržovėmis, vaisiais ir kt. Pavyzdžiui, ūkininkų ir vietinių pieno produktų gamybos įmonių kooperacijos sistema gali tiekti vartotojams šviežius pieno produktus tris kartus per dieną. Tai leistų ne tik išvengti didžiulių transportavimo išlaidų, bet ir eliminuoti stambiųjų ir smulkiųjų maisto gamintojų priešpriešą. Atsirastų galimybė patenkinti šiuolaikinėje visuomenėje vis augantį natūraliųjų medžiagų ir jų produktų (drobės, vilnos ir panašių audinių, vaistažolių, baldų, statybinių konstrukcijų ir pan.) poreikį. Labai paspartėtų individualių šeimos sodybų ir modernių užmiesčio gyvenviečių plėtra.
Būtų optimaliai panaudojami itin vertingi valstybės rekreaciniai ištekliai. Kaip rodo pasaulio praktika, rekreacijos, reabilitacijos ir relaksacijos paslaugų poreikis, sparčiai kintant žmogaus darbinės veiklos turiniui, didėja itin sparčiai. Palanki Lietuvos geografinė padėtis, jos gamtos įvairovė, gana geros oro sąlygos ir gausūs rekreaciniai ištekliai (mineralinis vanduo, gydomasis purvas ir kt.) bei moderni šios paskirties objektų infrastruktūra leidžia keliolika kartų padidinti rekreacinių ir reabilitacinių paslaugų kiekį bei asortimentą, sukurti keliolika tūkstančių naujų, ypač aukštos kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų, didinti valstybės bendrąjį ir investicinį patrauklumą.
Visa tai leistų tolygiai išdėstyti visoje valstybės teritorijoje tiek gamybos, tiek gyvenamosios paskirties objektus, sustabdyti atskirų regionų tuštėjimą ir jų gyventojų ekonominę, kultūrinę bei politinę atskirtį, panaikinti ypač pavojingą mastą pasiekusią pajamų nelygybę regionuose. Būtų įgyvendinta viena svarbiausių demokratinės valstybės priedermių: gyvenamoji vietovė negali būti kliūtis baziniams asmenybės socialiniams poreikiams (būsto, darbo, išsilavinimo) tenkinti ir visapusiškai jos raiškai.