Laiko ratą atsukus
Praėjusių metų pabaigoje pasirodė Lietuvos istorijos ir etnografijos mylėtojų laukta Martyno Purvino knyga iš serijos „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“. Tai puikaus dizaino ir geros poligrafinės kultūros, iliustruotas, 344 p. apimties leidinys, skirtas buvusios Ragainės apskrities senųjų gyvenviečių, įsikūrusių prie Nemuno, istorijai. Gyvenviečių aprašymo santraukos pateiktos vokiečių ir rusų kalbomis. Knygos tiražas – 1500 egz. Išleido VšĮ „Vorutos“ fondas Trakuose.
Darbštusis valstybinės Jono Basanavičiaus ir kitų premijos laureatas, Pagėgių krašto garbės pilietis, Lietuvos kultūros paveldo tyrėjas, senųjų kaimų architektūros žinovas, kraštovaizdžio ir urbanistikos vertintojas, pedagogas, publicistas ir enciklopedininkas doc. dr. Martynas Purvinas nuo 1980 m. tyrė Mažosios Lietuvos kultūros paveldą. Jis surinko gausią istoriografinę medžiagą ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. Šio krašto tema jau išspausdinta ne viena jo monografija, knyga ar žinynas.
Kęstučio Puloko nuotr.
Knyga iliustruota paties autoriaus ir kitų 1990–2000 m. darytomis nuotraukomis. Kelionė laiku pradedama nuo buvusios valstybės sienos tarp gretimų valstybių: Vokiečių ordino valstybės, vėliau Prūsijos kunigaikštystės, Prūsijos valstybės, Vokietijos imperijos – iš vienos pusės bei LDK, Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos imperijos – iš kitos pusės. Keliaujant žemyn upe aprašomos buvusios senosios gyvenvietės abiejuose Nemuno krantuose. Aprašyta dešiniajame krante buvusi pasienio gyvenvietė – Smalininkai, po to Kasikėnai, o tada persikelta į kitą pusę, dabar Rusijos valdomą Karaliaučiaus kraštą, kuriam primestas Kaliningrado srities pavadinimas. Aprašyti Šilėnai, Senieji ir Naujieji Lubėnai. Tada autorius vėl grįžta į Lietuvą, aprašo Viešvilę, Pagulbinius ir Antgulbinius (Baltriškes), po to keliasi į kairįjį krantą, aprašo Trapėnus, Būdupėnus, Treibgirius ir Mėžius. Vėl keliauja į dešinįjį krantą, aprašo Baltupėnus, Šereiklaukį ir jo dvarą. Kelionė baigiama kitame krante: aprašyti Ąžuolynai, Nemunija, Raudžiai ir Bambė, Eisuliai, Tusainiai ir Karlsbergas, Ragainė, Ragainės Sendvaris ir Naudvaris.
Knygoje pateikiama kiekvienos gyvenvietės raidos istorija, gyventojų skaičius, tautybė ir tikyba (pagrindinė – evangelikų liuteronų), parapijos, kapinės, kurių dauguma beveik sunaikintos, žemės ir pievų plotai, gyvulių skaičius, pajamos ir mokesčiai, pastatai, keliai, pramonė, amatai, kultūrinė veikla ir kiti statistiniai duomenys nuo seniausių laikų iki šių dienų. Visa tai pateikiama suprantamai ir vaizdingai, tad, perskaitę šią knygą, suvokiame, koks tai buvo gražus, tvarkingas, ekonomiškai pajėgus ir kultūringas kraštas. Po Antrojo pasaulinio karo jame beveik viskas barbariškai sunaikinta. Net istoriniai vietovardžiai ir hidronimai pakeisti rusiškais.
Stadalnikaitė per knygos sutiktuves Vilniaus rašytojų klube. Algirdo Miko Žemaitaičio nuotr.
Trumpai apie Karaliaučiaus kraštą
Per karą ir pokariu Rytprūsiuose žuvo apytiksliai 614 tūkst. žmonių, Sunaikintos 735 gyvenvietės ir kaimai – apytiksliai 15 proc. visų buvusių šiame krašte. Daugiausia nukentėjo Klaipėda, Tilžė, Pilkalnis, ypač Karaliaučius ir pagrindinių mūšių vietose buvusios gyvenvietės. Karo veiksmai mažiau palietė tik Nemuno deltą, pamarį, kur išliko beveik nepaliestų gyvenviečių ir sodybų, bet ir jas nuniokojo įsiveržę sovietų kariai bei jų talkininkai.
Teritorijų pasidalijimas Josifo Stalino siūlymu patvirtintas 1945 m. įvykusioje Potsdamo konferencijoje. Sovietų Sąjungai laikinai administruoti buvo pavesta 40,4 proc. krašto teritorijos – 15 918,35 kv. km. Klaipėdos kraštas prijungtas prie sovietų užimtos Lietuvos. Lenkijai atiteko 23 489,40 kv. km plotas, arba 59,6 proc. Rytų Prūsijos teritorijos. Antrasis pasaulinis karas ir jo rezultatai iš esmės pakeitė Rytų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos gyventojų sudėtį, administracinį teritorinį suskirstymą ir net kraštovaizdį.
1945 m. rugsėjo 1 d. duomenimis, Kionigsbergo (Karaliaučiaus) krašte buvo užregistruoti 139 902 vietiniai gyventojai, kurių daugumą sudarė seni vyrai, maži vaikai ir moterys. 1946 m. birželio 1 d. čia liko 116 737 vietiniai gyventojai. Dalis jų mirė iš bado. 1947 m. pavasarį buvo parengtas jų iškėlimo iš suformuotos Kaliningrado srities į SSRS okupacinę zoną Vokietijoje planas. Apie tai liudija tuo klausimu 1947 m. spalio 11 d. ir 1948 m. vasario 15 d. priimti SSRS Ministrų Tarybos nutarimai. Ši akcija vykdyta organizuotai: vokiečiai pirmiausia buvo iškeldinti iš pajūrio pakrančių ir pasienio su Lenkija regionų, po to – iš kitų vietovių.
Iškeldinamieji buvo išvežti specialiais ešelonais keliais srautais: 1947 m. spalio 22 – lapkričio 30 d., 1948 m. kovo 16 – balandžio 15 d. ir 1948 m. rugpjūčio 21 – spalio 2 d. Šios akcijos metu vien 1947–1948 m. į tuometinę Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR) atvyko 99 481 asmuo. Dar 3 487 vadinamieji Kaliningrado vokiečiai į VDR iškelti iš Lietuvos 1951 m. gegužės 10–12 d.
Pagrindinį naujakurių srautą į Rytprūsius 1945–1946 m. sudarė demobilizuoti kariai, 1945 m. vasarą ir rudenį daugiausia apsigyvenę Karaliaučiuje, Tilžėje, Įsrutyje. Iš pradžių jie į kaimus beveik nesikėlė. Masinis žemės ūkio darbininkų atkėlimas pradėtas po 1946 m. birželio 21 d., kai SSRS Ministrų Taryba paskelbė apie Kaliningrado srities ūkio atkūrimo priemones. 1959 m. įvykusio gyventojų surašymo duomenimis, Kaliningrado srityje buvo 77,6 proc. rusų, 9,4 proc. baltarusių, 5,8 proc. ukrainiečių, 3,5 proc. lietuvių (t. y. 21 262), 0,7 proc. žydų. 2010 m. srityje buvo 941 873 gyventojai, tarp kurių lietuvių buvo tik 1,1 proc. – 9 769.
Rusijai administruoti pavestoje buvusios Rytų Prūsijos dalyje 1946–1950 m. patvirtinti visiškai nauji vietovių pavadinimai, neturintys jokių sąsajų su šio regiono praeitimi. Keičiant pavadinimus, orientuotasi į tai, kad naujų vietovardžių reikšmės būtų suprantamos Kaliningrado srities naujakuriams. Antra vertus, bent iki XX a. 6-ojo dešimtmečio buvo aktualus ir „istorinės rusų teisės“ mitas, leidęs rusiškų ir sovietinių vietovardžių įtvirtinimą Kaliningrado srityje pateikti kaip neva istorinės tiesos atkūrimą. 1946 m. liepos 4 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas pervadino Karaliaučių į Kaliningradą. 1946 rugsėjo 7 d. Rusijos Federacinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 14 rajonų centrų rusiškus pavadinimus. Daugumos vadinamosios Kaliningrado srities gyvenviečių nauji pavadinimai patvirtinti 1947 m. lapkričio 17 d., 1950 m. liepos 5 d. ir kitais RSFSR ATP įsakais. Keičiant visą toponimiką, buvo naikinamos regiono sąsajos su jo istorine praeitimi, įtvirtinant jo priklausomybę Rusijai. Dabartinė militarizuota Kaliningrado sritis paversta placdarmu būsimoms Rusijos kovoms su Vakarais.