Pabaiga. Pradžia Nr. 12 (566) ir 13 (567)
ŠVYTURIAI
Ventės švyturys. 1862 m. pastatytas raudonų plytų mūro švyturys (anksčiau stovėjo medinis) su namu yra valstybės saugoma kompleksinė kultūros vertybė, svarbus Ventės rago apylinkių kraštovaizdžio objektas. Švyturys gerai matomas iš Kuršių marių, tačiau jį derėtų geriau išryškinti kraštovaizdyje ir nuo sausumos pusės. Fizinė Švyturio būklė – patenkinama, jis yra prižiūrimas, rakinamas. Šis paveldo objektas yra gausiai lankomas. Kadangi autentiški apžvalgos aikštelės turėklai yra per žemi, nepakenkiant vertingosioms jo savybėms, būtina pasirūpinti papildomomis apsaugos priemonėmis. Derėtų sutvarkyti viso komplekso ir namo apskaitos bei apsaugos dokumentus, į kultūros vertybių registrą įrašyti vertingąsias savybes, nurodyti bent statybos datas, pateikti pastabas ir siūlymus dėl vizualinės komplekso apsaugos ir kt.
Uostadvario švyturys. Nemuno deltos regioniniame parke, Rusnės saloje esantis raudonų plytų mūro švyturys – valstybės saugoma kultūros vertybė. Jis yra Uostadvario kaime, greta Atmatos ir naudojamas pažintinio turizmo reikmėms. Švyturys buvo pastatytas 1873 m. ant marių kranto, tačiau jos iki šių dienų nuo švyturio labai atsitraukė. Švyturio būklė – patenkinama, taigi būtina į kultūros vertybių registrą įrašyti jo vertingąsias savybes.
Turto patikėjimo teise jį valdo valstybės įmonė Vidaus vandens kelių direkcija. Susitarus galima apžiūrėti švyturio vidų, o užlipus į aikštelę, apžvelgti įdomų, kupiną senųjų ir naujų vidaus vandenų infrastruktūros elementų kraštovaizdį. Būtinos papildomos apsaugos priemonės apžvalgos aikštelėje. Švyturys yra nebeveikiantis, autentiško žibinto jame nebėra. Vidaus vandens kelių ir Nemuno deltos regioninio parko direkcijoms reikėtų pasirūpinti, kad būtų atkurta šio statinio pirminė paskirtis ir lankytojai galėtų pamatyti, kaip jis veikė.
Netoli švyturio, į Uostadvario uosto akvatoriją įsiterpia Vandens kėlimo stoties kompleksas – valstybės saugoma kultūros vertybė. Jį sudaro vandens kėlimo stotis, namas ir ūkinis pastatas. Kompleksas yra patenkinamos fizinės būklės, tačiau vienoje kėlimo stoties pastato vietoje siena ir grindys yra labai įskilusios. Autentišką interjerą gadina teracinis sovietmečio tinkas. Yra išlikusi šio komplekso 1906-ųjų vokiška įranga.
Netoliese pastatyta nauja stotis. Privatus polderių muziejus beveik neveikia, ekspozicija – pasenusi, o eksponatai sudrėkę. Būtina sutvarkyti Pakalnės polderių komplekso apskaitą, nustatyti jo vertingąsias savybes, parengti individualų apsaugos reglamentą ar specialų objekto sutvarkymo planą.
RUSNĖ
Rusnės miestelis apima visą salą ir sujungia atskiras kaimų gyvenvietes. Tačiau iš registro kažkodėl išbraukti kadaise buvusio Uostadvario dvaro sodybos fragmentai. Rusnė paminėta dar 1365 m. Jos istorija – senosios vidaus vandenų struktūros raidos istorija. Jau 1498 m. Rusnės žvejai naudojosi laisvosios žvejybos teise. 1617 m. ji buvo atnaujinta.
Miestelis pradėjo augti po 1759 m., kai čia pradėjo plėstis medienos prekyba. Tais pačiais metais buvo įsteigta pirmoji lentpjūvė. Medžiai buvo plukdomi iš Lenkijos į Rusnę, toliau Kuršių mariomis į Klaipėdą. Dalis medienos buvo apdirbama vietoje. Miestelyje veikė Klaipėdos medienos pirklių kontoros, kūrėsi jų agentai, vadinami ekspeditoriais. Tuo metu Rusnėje įsikūrė garsi Ancker šeima. Ekspeditorius Johann Friedrich Ancker (1792–1858) Rusnėje išplėtė savo veiklą: pastatė malūną, atidarė kepyklą, įkūrė virvių vijimo įmonę. Ernst Ancker (1818–1935) po didžiojo 1888 m. potvynio šelpė nukentėjusiuosius, organizavo apsauginio pylimo ir tilto per Atmatą statybas, rūpinosi kapinėmis, pastatė paminklą parapijiečiams, žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare.
1809–1827 m. miestelyje buvo pastatyta mūrinė evangelikų liuteronų bažnyčia, 1834 m. atidaryta pirmoji vaistinė. Nuo XIX a. vidurio kūrėsi vis daugiau garinių lentpjūvių. Apie 1850 m. nutiestas plentas Verdainė–Šilutė–Rusnė, vėliau atidaryta telegrafo linija, geležinkelis. 1873 m. iškastas Vilhelmo kanalas, kuris labai palengvino ir sutrumpino medienos plukdymo kelią. Tai turėjo įtakos tolesnei Rusnės miestelio raidai.
Po didžiojo 1888 m. potvynio ant Atmatos upės kranto buvo supiltas 5 km ilgio pylimas, 1914 m. pastatytas metalinis tiltas, pavadintas Šilutės valdininko Peterso vardu. XX a. pradžioje Rusnė buvo žinoma kaip miško plukdymo centras. Atvykėlių patogumui buvo pastatyti keli viešbučiai. Didelė gyventojų dalis vertėsi žvejyba ir žuvų prekyba, prekiavo šienu, daržovėmis ir kt. 1923–1939 m. Rusnė buvo valsčiaus ir parapijos centras. Miestelyje veikė nendrių, naudojamų stogų dangoms, paruošimo įmonė.
Rusnės istorinė dalis, datuojama XIV–XX a., yra valstybės saugoma vietovė. Ji ribojasi su Atmata – pagrindiniu, stipriai ištiesintu ir sukultūrintu senuoju laivybos keliu. Plotas – 63,60 ha. Anksčiau jai buvo taikomas kultūrinio draustinio statusas. Pagal naujus teisės aktus jos statusas – Rusnės urbanistinis draustinis. Tai kultūros vertybių sankaupa. Yra daug išlikusių XIX–XX a. pr. medinių vieno ir dviejų aukštų pastatų. Problemiška yra autentiškų, tradicinės architektūros medinių pastatų apsauga. Pavyzdžiui, Šilutės g. 3 ir 5 dviaukščių gyvenamųjų namų būklė yra bloga. Kiek geresnės būklės yra autentiški mūriniai pastatai. Sutvarkyti Rusnės mokyklos, viešbučio prie senojo tilto liekanų pastatų fasadai.
Kultūros vertybių registre nurodyta vertingoji savybė yra Peterso tilto pylimo aikštelės centre stovintis lauko žibintas, sudarytas iš trijų pakopų akmens blokų postamento, trikampio skerspjūvio akmens blokų pagrindinės dalies, užsibaigiančios metaliniais dekoratyviais gembių laikomais trimis šviestuvais ir akmeniniu rutuliu. Jo būklė (2013 m. duomenimis) buvo patenkinama.
Registre paminėtas akmenų mūro stulpas su trimis žibintais yra Rusnės simbolis. Šis istorinės vertės originalus statinys yra greta senojo Rusnės tilto, pastatyto 1914 m., kadaise laikomo gražiausiu Klaipėdos krašte, liekanų.
Pakalnės protakos (upės) ir Nemuno g. prie Nemuno (Atmatos) upės ir kiti pylimai yra reikšmingi vidaus vandenų infrastruktūros objektai – istorinės Rusnės dalies reikšmingi įrenginiai. Pylimai yra nurodyti kultūros vertybių registro vertingųjų savybių apraše, tačiau kol kas neišryškinti miestelio erdvinėje struktūroje ir tinkamai neatskleisti kultūriniame kraštovaizdyje (žr. Aplankytų istorinių Lietuvos miestelių sąrašą, 2014 m., A. Gražulis).
VIDAUS VANDENŲ INFRASTRUKTŪROS IR LAIVYBOS PAVELDO PANAUDOJIMAS
Nemaža šio kultūros paveldo dalis naudojama ir dabar. Tai Vandens kėlimo stotis, Pervalkos ir Ventės švyturiai, Smalininkų uostas (tiesa, tik epizodiškai, nes nesutvarkyta akvatorija, neparengtos krantinės), Nemuno vandens lygio matavimo stotys. Tačiau dažnai neatsižvelgiama į šio kultūros paveldo istorines, sociokultūrines (pavyzdžiui, Nemuno kelio, Nevėžio kelio ir Kėdainių uosto), kraštovaizdžio (Nidos senosios uosto dalies su akvatorija, Senojo Smiltynės uostelio), technines (Uostadvario švyturio, Karaliaus Vilhelmo kanalo), architektūrines (Kauno Hanzos sandėlių komplekso) ir kitas vertingąsias savybes.
Paveldo pažinimas prasideda nuo kokybiškai ir išsamiai atliktų tyrimų. Tačiau jo atgaivinimas, apsauga, įskaitant tinkamą panaudojimą arba pritaikymą, prasideda nuo tinkamai parengtų strateginių dokumentų. Tai yra bendrieji planai (kompleksiniai planavimo dokumentai), strateginiai savivaldybių ir institucijų planai, specialieji paveldotvarkos ir ribų planavimo dokumentai. Labai svarbu, kad kultūros vertybių registre būtų išsamiai pateiktos vertingosios savybės ir kiti duomenys. Pavyzdžiui, jei iki šiol nenustatytos Kauno senamiesčio vertingosios savybės, tai neverta stebėtis, kad Kauno bendrajame plane nėra net užuominos apie vidaus vandenų kultūros paveldą, istorinių uostų akvatorijas, krantines ir pan.
Siekdamos išryškinti šio kultūros paveldo apsaugos problemas, atitinkamos institucijos į ateinančių metų veiklos planą galėtų įtraukti senosios vidaus vandenų infrastruktūros klausimus ir priimti strateginius sprendimus, skirtus tik vidaus vandenų senosios infrastruktūros apsaugai. Labai remtina iniciatyva surengti konferenciją šia tema, nes kompleksiškai šio paveldo problemos Lietuvoje iki šiol visai nebuvo nagrinėtos. Kultūros vertybių apsaugos institucijos kartu su Lietuvos jūrų muziejumi bei savivaldybėmis galėtų inicijuoti programą „Senosios vidaus vandenų ir Nemuno deltos infrastruktūros tyrimai“.
Siūlyčiau atgaivinti nutrūkusią ilgaamžę tradiciją – senąją tarptautinę vidaus vandenų laivybą bent iki Kauno. Pravartu sudaryti programą, kaip galima susipažinti su senaisiais vidaus vandenų infrastruktūros kompleksais ir objektais bei vandens keliais natūroje. Reikia pratęsti pakrančių paveldo tyrimo gairių rengimą, pirmiausia apibrėžiant patį tyrimo objektą. Susisiekimo ministerija ir savivaldybės bei parkų direkcijos planavimo dokumentuose turėtų suderinti skirtingų savivaldybių vidaus vandenų reguliarių ir periodinių, taip pat užsakomųjų laivybos maršrutų plėtojimą skirtingų savivaldybių teritorijose.
Vidaus vandenų infrastruktūros paveldą būtina saugoti kaip kultūros paveldo objektus, tausojamai jį panaudoti ir pritaikyti. Vertėtų atkurti, restauruoti ir plėtoti senąją Nemuno kelio, Rusnės, Klaipėdos, Smiltynės, Juodkrantės, Drevernos vandenų infrastruktūrą poilsiautojams, kruizinių laivų turistams plukdyti iš Klaipėdos uosto tradiciniais ir nedideliais keleiviniais laivais į Kuršių neriją – Juodkrantę, Nidą, Pervalką, Preilą – ilgesniam poilsiui ir 1–2 dienų pažintiniam turizmui. Reikia restauruoti ir pritaikyti senuosius uostus (pradedant senuoju Nidos uostu), uostelius, prieplaukas, jachtų klubus, panaudoti jau esamus tradicinius laivus. Būtina restauruoti, konservuoti, atpirkti istorinius laivus, pavyzdžiui, Italijos vandenyse bemaž iki pastarųjų metų plukdžiusį turistus Lietuvos laivą (žr. „Klaipėdos miesto praeitis dūla Italijoje“, 2013-04-06, Asta Dykovienė, http://klaipeda. diena.lt), plėtoti tradicinių laivų statybos verslą. Labai svarbu suplanuoti ir įrengti Klaipėdoje, Kaune, Rusnėje, Drevernoje, Šilutėje ir kitur Kuršių nerijos poilsiautojų ir turistų automobilių statymo infrastruktūrą.
Siūlau atsisakyti penkių žvaigždučių viešbučio statybos planų senojo Nidos uosto infrastruktūros teritorijoje, o tarptautiniu įvardintą Nidos uostą, t. y. istorinę jo dalį su akvatorija, pritaikyti ir tradicinių užsienio mažųjų bei vidutinių laivų švartavimui, taikant Londono memorandumo nuostatas. Verta atgaivinti senuosius keleivinius maršrutus Klaipėda–Juodkrantė–Nida ir kt. Derėtų atkurti Juodkrantės keleivių uosto ir kitus istorinius istorinės vidaus vandenų infrastruktūros pastatus.
Svarbu atgaivinti laivybą Dangės upe, atkurti jos tradiciją ir vidaus vandenų paveldo elementus. Pirmiausia tai sietina su Dangės upės prieškario tradicija plaukti į pamaldas. Galima atkurti tradiciją plaukti iš ūkių, Tauralaukio ir kitų dvarų – surinkti pieną ir kitus maisto produktus. Galėtų būti įdomios tradicinės pramoginės iškylos į gamtą, užmiesčio kavines ir kitus objektus.
Tvarkant Klaipėdos senamiestį, labai svarbu atkasti senąją miesto-tvirtovės, vadinamos Bastionų kompleksu, dalį nuo Jono įplaukos ir kalnelio iki Taikos prospekto ir atskleisti miesto kraštovaizdyje gynybinius įtvirtinimus. Šiuos vandenis galima pritaikyti mažųjų laivų švartavimui ir vidaus vandenų laivybai. Taip pat reikėtų išryškinti kultūriniame kraštovaizdyje, restauruoti ir pritaikyti turizmui, keleivių ir turistų plukdymui Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) ir Ventos-Dubysos (su Bubių žiemos uosto liekanomis) kanalus. Tradicinei laivininkystei ir muziejinei ekspozicijai galima pritaikyti Kauno upių ir jūrų senųjų sandėlių kompleksą. Reikėtų aktyvinti senųjų uostų, prieplaukų, laivų statyklų, švyturių, polderių ir kitų objektų pažinimo, apskaitos ir pritaikymo procesus, užtikrinti stabilią fizinę šio paveldo objektų būklę, užtikrinti vidaus vandenų laivybos tradicijų tęstinumą, pažymėti istorinių sunaikintų uostų vietas. Reikėtų tęsti tradiciją, palaikyti senojo veikiančio Čiobiškio–Padalių kelto per Nerį Širvintų ir Kaišiadorių rajonuose funkcionavimą pagal autentišką paskirtį. Taip pat atgaivinti ir senąjį keltų kelią Rusnėje. Kaip anksčiau minėjau, apie 1860 m. veikė nuolatiniai keltai ties Raudondvariu ir Babtais bei kitose vietovėse. Galėtume atgaivinti senąsias grafų Tiškevičių ir kitų žymių LDK bei Lietuvos istorinių giminių upeivystės tradicijas. Į upių laivybos ir vidaus vandenų infrastruktūros atkūrimo veiklą būtina įtraukti nevyriausybines jaunimo organizacijas.