„Žmogaus vertė istorijoje apibūdinama ne tiek tuo, ką jis paliko po savęs, bet daug daugiau tuo, kokią įtaką jis turėjo savo amžininkams, o per juos ir būsimosioms kartoms.”
Tai – bibliotekininkystės mokslo pradininko, Anglijos valstybės veikėjo, anglikonų bažnyčios vyskupo bibliofilo Ričardo de Biori (1287–1345), gyvenusio ir kūrusio dabartinio mokslo priešaušryje, istorikams žinomo vienintelio jo mokslinio traktato „Knygos mylėtojai“, išleisto jo mirties (1345 m.) metais, žodžiai. Galima tik stebėtis, kad praėjus tiek šimtmečių jie iki šiol neprarado savo aktualumo. Šviesaus atminimo Rusijos mokslininkė, bibliotekininkystės mokslų daktarė (habil. dr.)prof. Tatjana Fiodorovna Karatygina juos atrado paskutiniaisiais jos gyvenimo metais Rusijos vienuolyno archyvuose, taip itin paankstindama bibliotekininkystės mokslo pradžią pasaulyje. Iki tol mokslo tiriamojo darbo bibliotekininkystėje pradžia buvo siejama su Vokietijos Altdorfo universiteto profesoriaus, to meto bibliotekos direktoriaus H. Kionigo (1590–1654) vardu.
Altdorfo universiteto biblioteka prof. H. Kionigo iniciatyva buvo įkurta 1630 m. 1644 m. birželio 30 d. šią biblioteką perkeliant į geresnes patalpas, jis savo iškilmingoje kalboje, pasakytoje ta proga, biblioteką pavadino „minties lobynu“, o bibliotekininką – „universaliu mokslininku“, labai pranokstančiu savo žinių gausumu ir erudicijos platumu bet kurios mokslo šakos specialistą. Jo nuomone, geras bibliotekininkas, dirbdamas su knyga „teikiančia žinias apie žmones ir supantį pasaulį“, privalo gerai orientuotis visuose moksluose, o mokslo istorija turi tapti jo profesinio pasirengimo svarbiausia dalimi.
Tarsi patvirtindamas H. Kionigo žodžius, kitas to meto mokslininkas, istorikas D. H. Morhofas (1639–1691) parašė didžiulį veikalą „Polihistor“ – pirmąją pasaulio mokslo enciklopediją, kurioje pateiktos žinios apie svarbiausius mokslo laimėjimus to meto pasaulyje.
Vienas žymiausių XVII a. mokslininkų, matematikas ir filosofas H. V. Leibnicas (1646–1716) vadovavo Hanoverio ir Volfenbiutelio karališkosioms bibliotekoms. Kaip tik jis vėliau tapo pirmuoju Prūsijos Akademijos prezidentu ir Rusijos caro Petro I patarėju, atsakingu už Rusijos mokslo plėtrą. Apie tai savo darbuose rašė pirmasis Rusijos Imperatoriškosios bibliotekos vedėjas Daniilas Šumacheris, dėl to posto konkuravęs su Michailu Lomonosovu ir jį įveikęs.
Pirmasis akademinis bibliotekininkystės leidinys, palikęs gilius pėdsakus to meto mokslo istorijoje, buvo vokiečių mokslininko filosofo M. Šrėtingerio (1772–1851) plunksnai priklausantis „Pilnas bandomasis bibliotekininkystės vadovas arba bibliotekininko vadovas, kaip tobulai tvarkyti bibliotekas“. Jis buvo išleistas du kartus – 1808 ir 1829 m.
Kitas vokiečių mokslininkas – F. A. Ebertas (1791–1834) savo knygoje „Bibliotekininkų mokymas“ (Die Bildung des Bibliotekarz; 1820, 1827) akcentavo bibliotekininko profesijos bruožus. Jo nuomone, bibliotekininkas turi būti ne tik mokslininkas universalas, puikiai išmanantis mokslo istoriją, bet ir geras vadybininkas, nes bibliotekininko profesijos pagrindinis bruožas yra meilė tvarkai. Žmogus, nemėgstantis tvarkos arba nemokantis jos palaikyti, dirbti bibliotekoje negali, nes toks žmogus iš kiekvienos bibliotekos fondo tuoj pat padarytų chaosą. Kitas svarbus bibliotekininko profesijos bruožas, anot jo, yra darbštumas ir mokėjimas orientuotis situacijoje, savarankiškai mąstyti. Pagrindinis reikalavimas bibliotekininkui – turėti aukštąjį išsilavinimą, orientuotis mokslų sistemoje, nuolat sekti įvairių mokslo šakų raidą ir viešojoje spaudoje propaguoti naujausius mokslo pasiekimus.
F. A. Eberto idėjos buvo įgyvendintos tik 1893 m., jau gerokai po jų autoriaus mirties. Tuo metu reikalavimai bibliotekininkams buvo dar labiau sugriežtinti: bibliotekoms vadovauti galėjo tik žmonės, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir apgynę mokslinį darbą, turintys mokslinį laipsnį. Šie reikalavimai tais pačiais metais buvo įtvirtinti Prūsijos bibliotekų įstatymu ir galiojo Vokietijoje iki pat 1970 m.
1897 m. Drezdene vykusioje Vokietijos filologų konferencijoje buvo įkurta Bibliotekininkų profesionalų sekcija, turėjusi 50 narių. Jos uždavinys buvo plėtoti bibliotekininkystės mokslą, keistis moksline informacija šioje srityje su kitais pasaulio šalių mokslininkais, kelti bibliotekininkų prestižą ir vaidmenį viešajame gyvenime. Draugija leido net keletą mokslinių žurnalų. Tarp jų buvo „Zeitschrift fur Bibliothekswessen und Bibliography“, „Beitrage zum Bibliotheswessen“, „Bibliothek und Wissenschaft“ ir kiti tęstiniai leidiniai, kurie gyvavo iki pat mūsų dienų. Po 1970 m. Vokietijoje bibliotekos buvo perorganizuotos į informacijos centrus ir bibliotekininko profesija, kaip aukščiausios kvalifikacijos specialisto, universalaus mokslininko, kelis šimtus metų visoje Europoje buvusi prestižinė, degradavo.
Neabejotinai tam turėjo įtakos ir bibliotekų bei bibliotekininkystės mokslo padėtis Sovietų Sąjungoje. Po vadinamosios Spalio socialistinės revoliucijos pagrindine bibliotekų funkcija čia tapo ideologinė – ugdyti „naujo mąstymo“ žmogų – homo sovieticus, vergiškai paklusnų ir ištikimą komunistų partijai, įgyvendinantį jos siekius. Rusijos rašytojas V. Charlamovas, pašiltėjus Rusijos politiniam klimatui M. Gorbačiovo laikais, straipsnyje apie Rusijos bibliotekų funkcijas „Bibliotekų ideologijos fenomenas“ rašė, kad po „kultūros revoliucijos“ Rusijoje visos bibliotekos buvo griežtai įpareigotos vykdyti bolševikinę programą, į kurią įėjo žodžio laisvės apribojimas pagal bolševikinės cenzūros įstatymą. Atitinkamai taip buvo formuojami bibliotekų fondai, kuriuose turėjo būti saugomi tik bolševikinės cenzūros aprobuoti leidiniai. Pagrindiniai sovietinių bibliotekų uždaviniai: bolševikinės ideologijos, kaip „geriausios pasaulyje“ propagavimas visomis bibliotekoje esamomis priemonėmis ir renginiais; valstietijos moralinių vertybių griovimas, iškeliant tik darbininkų klasę; inteligentijos žeminimas ir niekinimas, suteikiant jai tik „partijos ir vyriausybės“ paklusnių tarnų statusą ir verčiant ją atitinkamai elgtis; kultūros vertinimas tik pragmatiniais tikslais (inteligentija esanti naudinga tik tada, jeigu padeda partijai ir vyriausybei spręsti ideologinius politinius ir ekonominius uždavinius), istoriją vertinti tik nuo Spalio revoliucijos dienų, tarsi kitos istorijos niekada nebūtų buvę; o visus praeities įvykius vertinti tik iš vadinamojo „proletkulto“ pozicijų. Buvo reikalaujama nuolat skelbti principą: kas ne su partija, tas – prieš ją ir turi būti sunaikintas. Rusų tauta ir jos dvasinės vertybės turi būti vertinamos, kaip aukščiausias žmonijos pasiekimas, menkinant kitas, ypač bolševizmo pavergtas tautas ir jų kultūrą. Kultūros materialinė bazė turėjo būti kuriama biurokratiniais centralizuotos planinės ekonomikos principais, todėl tarp visų „liaudies ūkio“ šakų ji visais sovietinės valdžios metais būdavo paskutinėje vietoje. Bibliotekininkai visais sovietinės valdžios dešimtmečiais gaudavo pačius mažiausius atlyginimus, kartais daug mažesnius negu valytojos.
Minėto straipsnio autorius rašo, kad „komunistinė imperija – buvo uždara šalis, kuri visomis priemonėmis stengėsi apsaugoti savo gyventojus nuo Vakarų kultūros, taip pat ir nuo savo senosios Rusijos kultūros. Kategoriškai nebuvo pripažįstami kultūriniai skirtumai tarp skirtingo išsilavinimo liaudies sluoksnių, klestėjo jėgos, ateizmo ir primityvaus materializmo kultai. Teroras, vykdomas pačios vyriausybės prieš savo liaudį, ir pirmiausia prieš mokslininkus bei kultūros darbuotojus, buvo laikomas normalia sovietinės gyvensenos dalimi.
Bibliotekų darbuotojai, norėjo jie to ar nenorėjo, buvo priversti paklusti režimui, ne tik kaip objektai, bet ir kaip bolševikų „kultūros revoliucijos“ subjektai. Tai reiškė, kad jie privalėjo „pamiršti“ tikrąsias tautų tradicines vertybes ir dalyvauti tiesiogiai jas naikinant. Bibliotekininkai tapo ne tik sovietinio režimo aukomis, bet ir „komunistinės visuomenės statytojais“ (žr. Charlamov V. I. Fenomen bibliotečnoj ideologiji // Sovietskoje bibliotekovedenije. 1981, Nr. 2, p. 41–46).
Politinis atšilimas, prasidėjęs tik 1970 m., ne tik pačioje Rusijoje, bet ir visose jos valdomose teritorijose bei vadinamosios socialistinės stovyklos šalyse, buvusiose sovietinės įtakos zonose, palietė ir kultūrą. Rusijoje ir visame jos įtakos areale prasidėjo savotiškas kultūros renesansas. Po ilgų dešimtmečių ideologinio įšalo bibliotekininkystės mokslas įgijo sparčios raidos galimybę. Šioje srityje atsirado tokie moksliniai autoritetai, kaip I. Grigorjevas, J. N. Stoliarovas, T. F. Karatygina, A. V. Sokolovas, E. Bespalova, O. Koršunovas, O. Čubarjanas ir kt. Viena po kitos buvo skelbiamos jų monografijos, pradėtos ginti kandidato ir daktaro disertacijos. Buvo tyrinėjamos bibliotekininkų mokslinės mokyklos. Buvo glaudžiai bendradarbiaujama, kartais ir giliai diskutuojant, su tada sparčiais besivystančios informatikos mokslo atstovais. Kultūros institutuose kūrėsi bibliotekininkystės katedros. Bibliotekininkystės mokslas suklestėjo, iš pradžių lėtai, o vėliau ir gana intensyviai perimant ir pritaikant bibliotekiniams tyrimams informatikos ir mokslotyros metodus.
Tikru revoliuciniu šuoliu bibliotekininkystės mokslo raidoje buvo bibliografo O. P. Koršunovo moksliniai tyrimai ir jo monografija „Bibliografija: teorija, metodologija, metodika“ (M., 1986), V. Nalimovo monografija „Mokslometrija“ (Naukometrija, 1969) bei sovietiniame moksle 1985 m. mūsų atgaivinta, gyvavusi Rusijoje nuo 1911 m. ir jau buvusi visiškai užmiršta, bibliometrija (Voverienė O. Bibliometrija – strukturnaja častj metodologiji informatiki // Naučno-techničeskaja informacija. 1985, Nr. 7, p. 1–5).
Informacijos mokslo teorija, jos pagrindiniai rezultatai – sąvokų sistema, jos atskleisti dėsniai ir dėsningumai, moksliniai metodai, naudoti informatikos moksle ir mokslotyroje, taip pat naujausios informacinės technologijos buvo sparčiai integruojami į bibliotekininkystės mokslą bei jos praktiką. Taip bibliotekininkystės mokslas įgijo savo teorinę brandą ir fundamentalumą. Rusijos mokslininkai, įkvėpę „perestroikos“ metais atėjusio tyro oro, pasirodė esą drąsesni už kitų respublikų mokslininkus ir pirmieji pasmerkė idėjas, susijusias su ideologine prievarta, kurios buvo užvaldžiusios visą Sovietų Sąjungos mokslą (žr. Stoliarov J. A. Upravlenije kultūroj. Organizacionno-ekonomičeskij mechanizm. M., 1989).
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dar kelerius metus buvo bendradarbiaujama su Rusijos mokslininkais. 1992 m. Maskvos kultūros institute apgyniau daktaro disertaciją „Informatikos teorija – metodologinis pagrindas profesiniame bibliotekininkų ir bibliografų ugdyme“ (Voverienė O. Teorija informatiki kak metodologičeskaja osnova professionalnoj podgotovki bibliotekarei-bibliografov. Avtoreferat disertacii doktora pedagogičeskich nauk. Vilnius,1992. 42 p.). Tai buvo kelio, kuriuo ėjau nuo 1972 m., tirdama Lietuvos mokslą bibliometriniais metodais (kandidatinė disertacija apginta 1979 m. Leningrade), apibendrinimas, atvėręs kelią knygoms: „Informatikos metodologija“ (1992), „Informatikos teorinės minties raida Lietuvoje 1957–1990 metais“ (1996), „Bibliometrija“ (1999), „Lietuvos mokslinės mokyklos“ (su bendraautorėmis, 2002), „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ (2009), „Mokslotyra“ (2013).
Įsisiūbavus informacinės visuomenės kūrimo vėjams, Lietuvos bibliotekininkus ir jų dėmesį paviliojo naujausių informacinių technologijų įsisavinimo ir jų teikiamų galimybių moksliniuose tyrimuose perspektyvos, Vakarų bibliotekininkų mokslo ir bibliotekų vadybos patirtis, naujų modernių kompiuterizuotų bibliotekų kūrimo idėjos, interneto galimybės, balansuojančios kartais ant fantastikos ribų, nesigilinant ir nepastebint, kad naujausios technologijos savaip pavergia žmonių protus ir jų mąstymo būdą, išstumdamos iš bibliotekų jų veiklos humanistines vertybes, šimtmečiais formuotą tikrų bibliotekų dvasingumo aurą. Bibliotekos tampa žmogų robotizuojančiais informaciniais centrais. O bibliotekininkai, šimtmečiais buvę šviesos ir dvasingumo nešėjais, dabar jau pradeda gėdytis vadintis bibliotekininkais, mėgindami save paaukštinti istorikų, informologų, knygotyrininkų, informacinių srautų vadybininkų ir netgi viešųjų ryšių specialistų vardais. Bibliotekininko profesijos prestižas visuomenėje – žemas. Kaip jie patys save, taip juos vertina ir valdantys valstybę. Todėl iki šiol jų atlyginimai, ko gero, yra patys mažiausi iš visų specialistų, baigusiųjų aukštuosius mokslus.
Bibliotekininkai turėtų suvokti, kad, atkuriant buvusį aukštą bibliotekininko profesijos prestižą, sunaikintą sovietinės okupacijos metais, šiuo metu jų atliekamų funkcijų, tarp kurių svarbiausia tapo visuomenės informacinis aptarnavimas, jau nebepakanka. Reikia grįžti prie istorijos tėkmėje buvusios bibliotekoms svarbiausių – visuomenės dvasinio ugdymo ir mokslo tiriamojo darbo funkcijų. Mokslotyra, bibliometrija ir naujausių technologijų valdymas šiuo požiūriu joms teikia fantastiškas galimybes. Pasaulyje dokumentų srautų tyrimai, naudojant bibliometrinius metodus, turi didžiules perspektyvas, nes pasaulio mokslo organizavimo ir valdymo centrai pastaruoju metu ypač domisi mokslinių tyrimų kokybe ir mokslo organizavimo įvairiose šalyse vertinimo galimybėmis. Moksliniai – teoriniai ir metodologiniai – pagrindai Lietuvoje yra sukurti ir pripažinti pasaulyje. Tik reikia juos pažinti ir pradėti vertinti, naudoti tai, kas sukurta Lietuvoje, nesidairant į užsienius.