Pradėjus naujuosius mokslo metus
Gerb. Rektoriau, su kokiomis viltimis pasitikote naujųjų mokslo metų pradžią? Kas Jums labiausiai kelia nerimą?
Ne vien tik man, bet ir daugeliui kitų universitetų rektorių kelia nerimą tam tikri globalizacijos iššūkiai. Prie jų pirmiausia priskirčiau demografinius veiksnius ir jaunimo emigraciją į užsienio šalis. Būtina geriau suprasti ir psichologines jaunosios kartos nuostatas.
Viešojoje erdvėje skelbiama, kad kai kurie universitetai, tarp jų ir mes, nesurinko tiek studentų, kiek planavo. Tačiau mes į šiuos dalykus žiūrime kaip į šių dienų tikrovės reiškinius. Kiekvienas universitetas (net ir iš tų, kurie apie save galvoja perdėtai gerai) yra veikiamas daugelio tiek europinių, tiek vidinių Lietuvos sąlygų. Gyvename ne kažkokioje išgrynintoje, o kontekstualioje erdvėje, tad suvokti tos erdvės įtaką švietimo sistemai nėra taip paprasta. Daug kas mūsų veikloje priklauso ne tik nuo mūsų pačių – ryžto, gero studijų programų planavimo, bet ir nuo sugebėjimo matyti, kaip Lietuvoje reikia tvarkyti švietimo sistemą.
Turiu pastebėti, kad kai kurios studijų programos, kurios, mūsų manymu, turėjo būti paklausios, nesurinko pakankamo studentų skaičiaus. Pedagogų rengimo krypčiai šiemet surinkome 71 proc. studentų (praėjusiais metais – 74 proc.). Sumažėjo studentų, mokančių už studijas. Matydami šias tendencijas, suprantame, kad kitais metais reikės labai gerai apgalvoti, kokias naujas studijų programas pasiūlyti studentams, kad nerentabilių programų mūsų universitete būtų mažiau. Antra vertus, nerentabilios programos atsiranda ne tik dėl universitetų kaltės, kai programų turinys yra nebrandus ar trūksta profesūros, bet ir dėl to, kad dabartinė karta turi kitokių orientacijų, kurias perprasti tikrai nėra lengva.
Jaunimas, kuris dabar ateina į kultūrinį pasaulį, psichologiškai yra sudėtingas. Mano manymu, ankstesnės kartos taip tarpusavyje nesiskyrė, kaip išsiskiria šiuolaikinis jaunimas. Ankstesnės kartos labiau pasitikėjo tuo, kaip buvo formuluojamas valstybės gyvenimas „iš viršaus“, buvo mažiau kriticizmo, netgi skepticizmo. Dabartinio jaunimo galvose yra daug mažiau romantizmo ir sklandymo padebesiais nei mūsų. Galima sakyti, kad istorijos permainos ir naujų tendencijų vėjai jaunimui pravėdino galvas. Jauni žmonės dabar domisi, kokią algą bus galima uždirbti baigus vieną ar kitą specialybę, kur bus galima gauti darbo, kaip reikės kurti šeimos židinį. Man toks jų pozityvizmas imponuoja, tai yra geri jaunimo bruožai – jis tampa labiau subrendęs, labiau pasiruošęs gyvenimo praktikai, kuri iš tikrųjų jau čia pat. Juk tie ketveri ar šešeri metai universitete, kurie subrandina asmenybes, prabėga labai greitai.
– Turbūt sutinkate su vertinimu, kad Lietuvos visuomenė šiuo metu yra labai susiskaidžiusi, kad nemaža jos dalis yra gana pasyvi ar net apatiška, apimta kraštutinio primityvaus individualizmo. Itin daug aktyviai visuomeninėje veikloje galėjusių dalyvauti mūsų tautiečių yra išvykę dirbti į kitas valstybes. Kaip tokios mūsų visuomenės raidos tendencijos paveikė Lietuvos akademinę bendruomenę?
Mūsų visuomenė, ko gero, ir negalėjo būti nesusiskaidžiusi, nes tokį jos būvį sąlygoja „tarybinio“ laikotarpio patyrimas. Bendruomeniniai ryšiai, egzistuojantys demokratinėje visuomenėje, mums buvo nebūdingi. Nors vadinamojoje kolchozinėje visuomenėje ir buvo tas kolchozinis bendruomeniškumas, tačiau tai buvo tikrojo, žmogiškojo, bendruomeniškumo iškamša. Po ja slėpėsi ne kas kita, kaip žmogaus pavertimas darbo įrankiu, suteikiant jam tik kai kurių kultūrinių galimybių, pavyzdžiui, švietimą. Tačiau tokia santvarka žmogų daro visiškai suvaržytą. Tikrosios bendruomeniškumo formos egzistavo tik iki sovietmečio, nepriklausomoje Lietuvoje.
Lankiausi jubiliejinėje parodoje Vytauto Didžiojo universitete, žiūrėjau į stendus, kuriuose buvo galima pamatyti, kiek nepriklausomoje Lietuvoje veikė įvairių bendrijų: kultūrinių, profesinių, psichologinių, ideologinių ir pan. Berods, penkiasdešimt viena ar dvi. O kas buvo „tarybiniais“ metais? Komjaunimas, profsąjungos, sporto sąjungos ir viskas.
Žmogus, natūraliai bręsdamas, pavyzdžiui, besiruošiantis profesijai studentas, save realizuoja bendruomeninio gyvenimo sanklodose. Jis tampa įtrauktas, aktyvus. Tad bendruomeniškumas jaunimui akademinėje terpėje daro tikrai didelę ir gerą įtaką.
Socialinėje erdvėje labiausiai trūksta tikro bendruomeniškumo suvokimo, kai suprantama, kad egzistuoju ne tik aš, kad šalia manęs yra kitas ir kiti. Reikia suprasti, kad aš, kaip individas, galiu turėti labai didelę atsvarą ir paspirtį, sugebėdamas keistis mintimis, pasitikrinti su kitais ir per kitus, kartu augti bei turtėti kaip asmenybė. Tad kol kas nėra tokio tiek bendruomeniškumo jausmo, tiek vertės supratimo, koks galėtų būti, nors jau praėjo dvidešimt penkeri nepriklausomybės metai.
Pabedinskienė
Yra tam tikri įsibėgėjimai universitetiniame gyvenime, kai kurių miestų savivaldybių veikloje, kur yra juntamas atskirties mažinimas. Tačiau mūsų visuomenės sąrangoje matyti labai daug atskirtų segmentų, kurie privalėtų bendrauti ir palaikyti vienas kito galią. Pavyzdžiui, švietimo sistema ir kultūrinė sfera. Dabar miesteliuose atsirado daugiafunkcių centrų, kurie derina švietimo ir kultūrininkų interesus. Žmonės jau pradeda suprasti, kad reikia susikalbėti, tartis, bendromis pastangomis siekti tikslo. Ne veltui dabar sinergetikos sąvoka yra populiari. Juk sinergija yra proto papildymas protu arba silpnesnio atsirėmimas į stipresnį, o mažiau kompetentingo – į kompetentingą. Bendruomeniškume slypi dideli dalykai. O bendruomeniškumo stygius skatina į kitaminčius žiūrėti su įtarumu, tarsi per didinamąjį stiklą. Tačiau dabar tokie dalykai jau nyksta, nors ir ne taip sparčiai, kaip galėtų.
– Kokiomis priemonėmis galima sustabdyti visuomenės abejingumo plitimą, paskatinti visuomenę susitelkti?
Iš tikrųjų šie dalykai yra susieti su socialine visuomenės sąranga. Atskirties problematika priklauso nuo daugelio dalykų – pirmiausia nuo įvairių valstybėje priimtų įstatymų. Įstatymai yra svarbūs, nes užtikrina teisingumo jausmą ir būvimą. Pats stipriausias ir labiausiai išugdytas jausmas, kurį matau senosiose civilizacijose, pradedant iki Kristaus, yra teisingumas. Tad kuo labiau stiprėja teisingumo jausmas ir suvokimas, tuo labiau ta atskirtis mažėja. Todėl, leidžiant įstatymus, visada reikia žiūrėti, ar nepadidinama atskirtis tarp tam tikrų socialinių grupių. Pavyzdžiui, sprendžiant universitetinį išsilavinimą liečiančius teisinius klausimus, reikia turėti omenyje, kad pradinės pozicijos visiems turi būti lygios. Reikia siekti, kad mokslas visiems būtų nemokamas – tai yra pats aukščiausias dalykas, kurį galime sukurti visuomenei.
Antra vertus, esu giliai įsitikinęs, kad visuomenės nesudaro vienspalviai individai. Visuomenė yra labai susisluoksniavusi. Galima pasakyti, kad visoje visuomenės raidoje egzistavo, egzistuoja ir egzistuos elitas, kad ir kaip jį gali maišyti su žemėmis komunistai, socialistai ar liberalai. Visuomenė be jo negali egzistuoti ir pasiekti savo tikslų bet kokioje sferoje – ar tai būtų mokslas, švietimas, menas, ar socialinės gerovės sritis. Visur yra elitas, vidurinioji klasė ir žemesnioji klasė, tačiau negalima vieniems kitų teisti.
Pagal užsienio šalių atliktus posovietinio laikotarpio tyrimus, mūsų vidurinioji klasė yra gana silpnoka. Tačiau kuo finansiškai stipresnė ši klasė tampa, tuo visai visuomeninei sąrangai yra naudingiau, nes vidurinioji klasė yra pati skaitlingiausia.
– Dažnai galima išgirsti, neva dėl visų neigiamų dabarties reiškinių kalta valdžia, tačiau kiti atkerta, kad turime tokią valdžią, kokios patys nusipelnėme. Nors takoskyra tarp esančių valdžioje ir plačiosios visuomenės yra pasiekusi kraštutinę, labai pavojingą ribą, tačiau sutelktų visuomenės veiksmų nematyti. Kaip visuomenės susitelkimui galėtų pasitarnauti akademinė bendruomenė? Gerai žinoma tezė, kad net iš pačių pavojingiausių situacijų visuomenę gali išgelbėti universitetai. Bet ar patys universitetai, mokslo centrai, juose dirbantys mokslininkai suvokia šią savo misiją?
Manau, pasiekti vienybės nėra taip paprasta, nors tą siekį galime deklaruoti. Panašiai kaip ir su fundamentaliomis religijomis. Pati ekumenizmo idėja yra suprantama ir tikinčiajam, ir netikinčiajam. Ji galėtų būti viena didžiausių mūsų dabartinio gyvenimo siekiamybių, kad fundamentalios religijos rastų bendrus sąlyčio taškus, nors jos ir yra skirtingos. Nėra jokios nepereinamos ribos tarp vienų ir kitų religijų. Krikščionybėje, budizme, islame yra ne tik panašių, bet ir tapačių idėjų apie gyvenimą ir atpildą. Moraliniai principai visur yra labai gerai išdėstyti, nors ir kitais simboliais, ženklais ar sentencijomis. Tačiau susikalbame sunkiai, nors turėtume spręsti rimtas problemas – ekologinę katastrofą, nesugebėjimą suvaldyti emigracinių srautų…
Kalbant apie mūsų partijas, manau, kad jų yra labai daug. Kuo daugiau jų bus, tuo mažiau susišnekėsime. Visos partijos turėtų adekvačiai suprasti švietimo sistemą, kurią labai gerai išdėstė daktarė Meilė Lukšienė knygoje „Jungtys“. Perskaičius šią knygą, apėmė labai geras jausmas – Lietuvoje yra žmonių, kurie švietimą supranta ne tik kaip kultūros dalį, bet ir kaip jos šerdį. Partiečiams labai stinga supratimo, kad švietimas yra kultūros šerdis, valstybingumo pamatas, tad jie tikrai galėtų pirmiausia perprasti kai kurias Meilės Lukšienės idėjas ir tik paskui tvarkyti ir vadovauti valstybei.
Žmonėms trūksta supratimo apie mąstymo etiką. Paimkite Blėzo Paskalio mintis. Seniai žinomi jo samprotavimai, kad mąstymas yra moralės principas, jos pagrindas. Jonas Paulius II, kalbėdamas su inteligentais Lietuvoje, taip pat prabilo apie mąstymo etikos klausimą. Nors universitetai rengia skirtingų specialybių specialistus, bet visi studentai turi būti lavinami moraliniais, etiniais klausimais, kurie turi būti įdiegiami jiems. Dabar žmogaus ugdymas tarsi pasibaigia su mokykla, o, mano giliu įsitikinimu, pats rimčiausias brandos laikotarpis yra būtent bakalauro, magistro metai.
Mane geriausiai nuteikia studentų aktyvumas. Daugiau mūsų jaunimo galėtų dalyvauti ir politinėje veikloje. Tai būtų geras ir naudingas savęs išbandymas. Ne tik dėl karjeros galimybių, bet ir dėl įsiliejimo į valstybinių struktūrų erdvę, valstybinį gyvenimą. Jaunimas galėtų daugiau domėtis visuomenės gyvenimo reikalas. Nors studentiškas aktyvumas kartais perlenkia lazdą, tačiau tai yra su brendimu susiję, neišvengiami dalykai, taigi tai nėra blogai.
Universitetų vaidmuo yra labai ryškus ir svarbus, suteikiant erdvę jaunam žmogui bręsti, lavintis, mąstyti globaliai. Mūsų universitetas yra išleidęs labai rimtas knygas, tomus apie kūrybiškumo svarbą visuomenės brandos raidoje. Esu giliai įsitikinęs, kad kūrybiškumas yra ir duotas gamtos, ir paskatintas socialinės, kultūrinės erdvės.
Šiuo metu vis kalbama apie universitetų vadinamąjį masiškėjimą, nors kūrybiškumui skatinti reikalingas asmeninis santykis tarp studento ir profesoriaus. Taigi, kūrybiškumo kontekste tai, kad mes nesurenkame visų 100 procentų studentų, nėra blogai. Tai kaip tik ir tampa teigiamu aspektu. Tik per dialogo ir polilogo skatinimą galima daryti giluminį poveikį jaunam žmogui ir mažinti atskirtį. Mažesnėse grupėse ir profesorius su studentu gali būti nuoširdesnis, širdingesnis. O auklėjimas yra ne tik logikos, bet ir širdies užsiėmimas.
– Kai kurios valdžios institucijos nuolat kartoja, kad esą Lietuvoje yra per daug universitetų, tačiau jos kažkodėl vengia priminti, kad naujų universitetinių aukštųjų mokyklų Lietuvoje per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį neatsirado (išskyrus du privačius universitetus). Atkūrus nepriklausomybę, buvo tik pakeisti daugelio, dar nuo Pirmosios Respublikos (1918–1940) ar kiek vėlesnių laikų veikusių aukštųjų mokyklų pavadinimai: Kauno politechnikos institutas (KPI) tapo KTU, Vilniaus inžinerinis statybos institutas (VISI) tapo VGTU, Vilniaus pedagoginis institutas (VPI) tapo Lietuvos edukologijos universitetu (LEU) ir t. t. Visuomenei bandoma įteigti, kad „besitraukiančiai, mažėjančiai“ Lietuvai užtektų vos kelių universitetų: 4–5 (MOSTA atstovų nuomone) ar net 2–3 (Gabrieliaus Landsbergio nuomone, neseniai publikuota DELFI straipsnyje). Tiesa, įdomu tai, kad tiek vieni, tiek kiti vengia konkrečiai įvardinti, kiek universitetų iš tikrųjų turėtų likti: 4 ar 5, 2 ar 3, ir kur jie turėtų veikti (tarp 4 ir 5, kaip ir tarp 2 ir 3 yra esminių skirtumų). Praėjusios kadencijos metu, kai Vyriausybei vadovavo Andrius Kubilius, buvo sudaryta darbo grupė, kuri turėjo parengti dviejų universitetų (po vieną Vilniuje ir Kaune) modelį. Kaip Jūs vertinate tokius pasisakymus ir mėginimus? Nejaugi iš tikrųjų Lietuvoje turėtume grįžti prie sovietinės okupacijos laikų modelio, kai Lietuvoje buvo tik vienas universitetas?
Kaip universiteto rektorius tokius pasisakymus vertinu labai skeptiškai. Man atrodo, kad dėl to yra kalti ir valdininkai, ir Jūsų minėtas Gabrielius Landsbergis. Visi jie žino, kaip reikia tvarkyti universitetus, jiems padėti, kurie yra brandūs universitetai, o kurie ne. Tačiau tas perdėtas „žinojimas“ atsiranda dėl mano minėtų dalykų apie mąstymą.
Žurnalistai taip pat kartais paviešina paprastus dalykus, tačiau visuomenei nuo to tikrai nėra geriau. Girdžiu per radiją ir televiziją, kad Lietuvoje yra 43 universitetai. Tačiau viena yra universitetas, o kita – kolegija. Taigi Lietuvoje nėra 43 universitetų. Pagal Europos Sąjungos normą, vienam milijonui žmonių turi veikti penki universitetai. Taigi, jeigu mūsų yra trys milijonai, mums visiškai pakanka penkiolikos universitetų, tačiau jie turi būti įvairūs.
Europos Sąjungos reglamentais siekiama išlaikyti universitetų įvairovę, apie tai kalbėjome ir rektorių asociacijoje. Universitetai negali būti vieno „sukirpimo“. Vilniaus universitetas yra klasikinio „sukirpimo“ ir tai labai gerai. Tačiau yra daug profilinių universitetų, pavyzdžiui, mes. Bet tai taip pat labai gerai, nes čia sukaupiama daug vadinamųjų žmogiškųjų išteklių, pedagogikos sferos supratimo. Tokie profiliniai universitetai gali būti daug mažesni.
Kolegijos ir universitetai yra labai skirtingi. Kolegijos neturi tokios mokslinės bazės, o universitetai be mokslinės bazės, be tyrimų yra niekas. Yra techniškai, technologiškai pagirtinų kolegijų, tačiau ten rengiami kito lygio specialistai. Kolegijos privalėtų būti „prišlietos“ prie universitetų, kaip jų tąsa. Labai specifinio pobūdžio kolegijos gali egzistuoti ir vienos. Jeigu turi panašių, kaip ir universiteto, specialybių, turėtų sudaryti grandį su universitetu – taip protas, originalios idėjos, mintys, kūrybiškumas, pasiūlos cirkuliuotų iš universitetų į kolegijas. Taip yra daugelyje pasaulio šalių.
Tai nėra mano labai originali mintis, tačiau Lietuvoje galima būtų daryti ir „skėtines“ struktūras, kaip, pavyzdžiui, Paryžiuje. Išgirdę apie Sorbonos universitetą, daugelis mano, kad tai yra vienas universitetas. Tačiau ten jis yra sunumeruotas: pirmasis Sorbonos universitetas, trečiasis, vienuoliktasis, o kur dar institutai! Aš jau esu sakęs, kad jeigu kažką šokiruoja universitetų skaičiai, galima sukurti vieną Vilniaus ar Lietuvos universitetą, o likusius sunumeruoti. Tuomet Vilniaus universitetas, kaip seniausias universitetas, būtų pirmasis; Lietuvos edukologijos universitetas – antrasis dėl jau minėtos švietimo svarbos (juokiasi), ir taip toliau.
– Tiek politikai, tiek biurokratinių institucijų atstovai aiškina, kad Lietuvai nereikia „tiek daug“ įgijusių aukštąjį universitetinį išsilavinimą, kiek jų parengiama dabar. Visuomenę bandoma įtikinti, kad, uždarius daugumą dabar veikiančių universitetų, bus sutaupyta daug lėšų, kurios dabar neva išleidžiamos ne specialistų rengimui, o administravimui ir infrastruktūros išlaikymui. Kadangi esate ilgametis universiteto vadovas, kaip vertinate tokius teiginius?
– Nuostabi giesmelė su pasažais. Ji yra tikrai mėgstama, ypač „Delfi“ portale, televizijoje ir kitų nuo akademinių dalykų nukrypusių žurnalistų. Reikia pasakyti, kad iš tikrųjų Lietuvos išsilavinimo rodikliai nėra tokie paprasti ir menki. Pagal aukštąjį mokslą esame vieni iš pirmaujančių Europos Sąjungoje ir tai yra gerai. Tačiau kodėl šis rodiklis tapo toks akivaizdus? Todėl, kad prie universitetinio išsilavinimo prilygino koleginį. Pagal koleginį esame vieni pirmųjų, o pagal universitetinį – vieni iš paskutiniųjų. Taigi, didžiuotis ir aiškinti visuomenei, kad pirmaujame Europoje, yra nepadoru kitų valstybių atžvilgiu.
Reikia paminėti, kad ir kolegijų, ir profesinių mokyklų lygis Lietuvoje kyla. Tuo galima pasidžiaugti. Po kolegijos galima įgyti ir universitetinį išsilavinimą, juk tos durys studentui neužsidaro. Į kolegijas ir profesines mokyklas nebūtinai eina prasčiausi mokiniai, tarp jų yra ir labai gabių. Tačiau profesinių mokyklų lygį reikia kelti. Lietuvai nereikia iš naujo išrasti dviratį. Geriausiai būtų vadovautis vokiškuoju modeliu.
Kalbant apie administravimo ir kitas išlaidas, universitetai dabar išleidžia ne vien mokesčių mokėtojų pinigus, bet ir savo uždirbtus – 50 procentų valstybės pinigų ir 50 procentų padengiama iš pinigų, uždirbtų iš dalyvavimo tarptautiniuose projektuose, įvairiuose Europos Sąjungos renginiuose, nacionaliniuose konkursuose ir t. t. Šiuo atveju, prieš valstybininkus nebūtina nuolat nuolankiai lenkti skrybėlę.