Kiekvienas žmogus gyvenime yra gavęs ir davęs dovanų. Vaikai gauna dovanų iš Kalėdų senelio, iš tėvelių. Kiekvienas esame įteikę dovanų vaikučiams, antrajai pusei, vaikaičiams, draugams ar bendradarbiams. Bet jei paklausime, ar esate davę ir gavę kyšį, iš karto susimąstysite ir galbūt net piktai į mus pažiūrėsite.
Tai labai jautrus klausimas. Ir iš esmės nėra svarbu, kas yra kyšis ar dovana. Daug svarbiau yra tai, kaip jaučiatės vienu ar kitu atveju. Esminis klausimas: kuo dovana skiriasi nuo kyšio? Juk kartais įteiktos dovanos atidaro tuštumą, į kurią ne kiekvienas drįsta įžengti.
Paprastoji klasifikacija
Turbūt sutiksite, kad kiekvienas darbuotojas, tarnautojas, politikas, dėstytojas, pradėdamas dirbti organizacijoje, įsipareigoja sąžiningai atlikti pareigas ir laikytis nustatytų taisyklių bei profesinės etikos reikalavimų. Klausiate, ar taip yra visada? Deja, ne.
Lietuvoje susiklosčiusi situacija, kuri yra susijusi su dovanų politika, panaši į labai stiprų rūką, kuris niekaip negali išsisklaidyti. Piliečiai ir verslininkai nežino, kokias dovanas galima dovanoti valdžios atstovams, o pastarieji nesupranta, ką su jomis daryti. Paprastai tariant, net nežino, ar apskritai dovanas galima priimti. Kyla daug klausimų ir dar daugiau smulkių interpretacijų, kurios kinta atsiradus bet kokiam skandalui.
Ar valdžios atstovai (ir akademinė bendruomenė, plačiąja prasme) yra linkę būti rūke ir jame pasiklysti, ar nori matyti ir jausti kelią, kurį gali patys valdyti ir kontroliuoti? Tiek vienas, tiek kitas kelias yra pasirinkimas, nesvarbu – geras ar blogas. Vieni rizikuoja savo garbe ir orumu, kiti renkasi etikos normomis grįstą kelią.
Šiuo metu iššūkius dėl dovanų (o gal kyšių), kaip reiškinius viešajame sektoriuje, galima laikyti labai stipriais ir itin pavojingais. Priežastys:
Klaidingas žinojimas. Valdžios atstovai klaidingai interpretuoja dovanų teikimo ir gavimo apribojimus viešajame sektoriuje, pavyzdžiui, ar galima priimti kvietimą į koncertą? Atsakymas: „galima ir negalima“. Aiškinimas: tai priklauso nuo aplinkos, kurioje gaunama ar teikiama dovana.
Nėra „įrankių“. Viešojo sektoriaus organizacijos neturi įrankių (taisyklių, procedūrų ir pan.) dėl dovanų politikos, neišmano teisės aktų nuostatų, todėl valdžios atstovai nežino, kaip elgtis, pavyzdžiui, ar dovaną (ne)priimti, deklaruoti, registruoti, grąžinti, slėpti ar išmesti?
Nėra aiškių gairių. Kadangi nėra aiškių gairių, kaip elgtis valdžios atstovams, verslininkai, piliečiai, socialiniai partneriai taip pat nežino, koks elgesys yra tinkamas, o koks – ne.
Pagrindinė išvada apie dovanų politiką akademinės etikos kodeksuose yra tokia: akademinės bendruomenės nariai labai lengvai pažeidžiami, nes nėra aiškaus ir įtikinamo tikslo, ką daryti ir kaip elgtis dovanų teikimo ir gavimo atvejais.
Skaidrumo ir pasitikėjimo lygiai
Skaidrumo ir pasitikėjimo politika apsaugo organizaciją nuo rizikos, dėl kurios galėtų nukentėti jos veikla ir reputacija. Vieni tai daro nesąmoningai. Kiti žino, kad tai – geras dalykas, bet nesupranta, kas jiems trukdo skaidriai tobulėti ir kaip kurti kultūrą, grįstą aukštu pasitikėjimu. Organizacijos, kurios pasiekė puikių rezultatų, yra sukūrusios vadinamąją nulinės tolerancijos korupcijai aplinką. Tai darydamos, jos yra aiškiai deklaravusios savo ketinimus, sukūrusios sistemas (procedūras) ir ugdo bei skatina sąžiningą darbuotojų elgesį. Valdžios atstovai žino, kuo dovana skiriasi nuo kyšio, moka tinkamai pasielgti vienu ir kitu atveju. Tokia aplinka yra grįsta aukštu pasitikėjimu ir tarnavimu tėvynei.
Įstaigų, kurioms sunkiai sekasi, kovos su korupcija programos yra didelės apimties, kai kurios – net nukopijuotos. Sukurta korupcijos prevencijos sistema yra formali, žmonės nežino, ką daryti su dovanomis, nemoka vertinti teisės aktų ir veiklos sričių (procedūrų) antikorupciniu požiūriu. Viešojo sektoriaus organizacijose ant sienų kabo pašto dėžutės, ant kurių parašyta „Jei susidūrei su korupcija, pranešk.“ Tai formali veikla, nesusijusi su idėja ir tikėjimu.
Organizacijos, kurios pasiekė reikšmingų rezultatų, sąmoningai ir nesąmoningai perėjo šiuos lygius:
1. Antikorupcinė aplinka. Tai procedūrų ir teisės aktų (įstatymai, nutarimai, organizacijų įstatai, darbo reglamentai) antikorupciniu požiūriu įvertinimas ir antikorupcinių saugiklių diegimas. Nuostatos ir procedūros turi būti aiškios, skaidrios ir objektyvios. Problema ta, kad žmonės skirtingai suvokia, kas yra parašyta, įvairiai interpretuoja, o tai lemia skirtingą žmonių elgesį. Valdžios atstovas, eilinis pilietis ar verslo atstovas turi matyti ir jausti teisės normas vienodai, be jokių interpretacijų ir skirtingų aiškinimų apie procedūras. Tai harmoningos aplinkos kūrimo stadija. Tai padeda sukurti taisyklėmis grįstus etikos įrankius.
2. Interesų konfliktų valdymas. Tai labai konkretūs ir taisyklėmis grįsti etikos įrankiai. Šiuo metu neužtenka žinoti, kas yra interesų konfliktas, nes daug svarbiau yra mokėti juos valdyti. Dažniausia ir didžiausia klaida organizacijose yra tai, kad interesų konfliktų valdymas yra labiau biurokratinis įrankis, nekuriantis pasitikėjimo organizacija tiek jos viduje, tiek išorėje. Tinkamai įdiegtas įrankis užtikrina organizacijos nešališkumą ir objektyvumą. Tai taisyklėmis grįstas etikos įrankis.
3. Nulinė dovanų politika. Organizacijos, kuriose vyrauja aukšto pasitikėjimo kultūra, turi nulinę dovanų politiką. Tai reiškia, kad visos dovanos (t. y. leidžiamos teisės normų, oficialios) ir draudžiamos (kyšiai, už kuriuos numatyta teisinė atsakomybė) įrašomos į apskaitą. Nėra absoliučių draudimų ar apribojimų. Visa veikla grindžiama per leidimus iki tam tikro lygio. Šis lygis įmanomas tuomet, kai tinkamai veikia du anksčiau aprašyti lygiai. Tai taisyklėmis ir vertybėmis grįstas etikos įrankis.
4. Elgesio (etikos) kodeksai. Dauguma organizacijų turi savo etikos ar elgesio kodeksus, bet iš tikrųjų niekas nežino, kuo jie skiriasi. Tai vertybėmis pagrįsti etikos reikalavimai, kurių sėkmę užtikrina aukščiausių ir vidutinės grandies vadovų nuostatos ir įsitikinimai. Jeigu vadovas mano, kad žemiausios grandies darbuotojas nežino, kas yra blogai organizacijoje, tai jis labai klysta. Darbuotojai žino daug daugiau, negu mano vadovai. Kokia atmosfera ar kultūra suformuota organizacijose, tokia pati kultūra juntama ir išorėje. Deja, Lietuvoje mažai organizacijų turi įrankių, metodikų ir gairių, kaip reikėtų dirbti ir puoselėti etišką aplinką. Elgesio kodeksai neveiksmingi, jeigu neveikia taisyklėmis grįsti etikos reikalavimai. Tai labiau vertybėmis grįstas etikos įrankis.
5. Pasitikėjimas. Pasitikėjimas yra konkretus ir išmatuojamas. Yra penki jo lygiai: asmeninis pasitikėjimas, pasitikėjimas santykiuose, komandoje, organizacijoje ir visuomenėje. Ši dalis yra viena iš sunkiausių, bet duodanti daugiausia naudos organizacijai. Tyrimais įrodyta, kad investicijų grąža aukšto pasitikėjimo organizacijose yra tris kartus didesnė nei žemo pasitikėjimo organizacijose. Tai labiau vertybėmis grįstas etikos įrankis.
Nulinė dovanų politika veikia tuomet, kai tinkamai veikia anksčiau aprašyti pirmi du lygiai: 1) antikorupcinė aplinka, 2) interesų konfliktai. Šis lygis ypatingas ir yra taisyklėmis bei vertybėmis grįstas etikos įrankis. Tai jungiamoji ir pereinamoji dalis / grandis 4) elgesio (etikos) kodeksų ir 5) pasitikėjimo link. Autorius yra Praeventi steigėjas, fasilitatorius-lektorius.
Pranešimą apie dovanų politiką akademinėje bendruomenėje galite išgirsti Mykolo Romerio universiteto 2016 m. spalio 14 d. organizuojamoje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Akademinė etika kintančioje visuomenėje“, http://etika.mruni.eu/