Spalio 4-ąją pasaulis pažymi Pasaulinę gyvūnų globos dieną. Ta diena sutampa su Šv. Pranciškaus – legendinio visų gyvų padarų žemėje globėjo – vardadieniu. Lietuvoje gyvūnų globa turi gilias tradicijas, kurias nuolat puoselėjo Lietuvos visuomenės veikėjai, mokslininkai, filosofai: garbingi kunigaikščiai Oginskiai, išmintingasis Vydūnas, darbštieji Laurynas Ivinskis ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, generolai Vladas Nagevičius ir Jonas Jurgis Bulota, gamtininkas Tadas Ivanauskas ir jo Ekscelencija pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Į šį garbingą Panteoną įžengė ir profesorius Kazys Vytautas Trainys.
Profesorius K. V. Trainys iškeliavo į Protėvių erdves per patį vidurvasarį (mirė Kaune 2016 m. birželio 22 d., palaidotas Petrašiūnų kapinėse). Jo išėjimas vasarą, kai taip žalia – labai simboliškas… Jis buvo gamtos vaikas, švelniasielis, sugebėjęs klausytis, kaip skamba pakalnučių varpeliai, žavėtis saulėlydžiais ir mėgiamoje Labanoro girioje pakiliai pasitikti saulėtekius… Poetiška širdimi veržęsis į gyvenimą, jis troško būti reikalingas ir naudingas visiems, kuriuos sutiko gyvenimo kelyje. Jis mylėjo daug ką: savo artimuosius, studentus, gimtinę, pievas ir miškus, poeziją, muziką ir literatūrą…
Ryškią brydę jis paliko Amžinybės pievoje. Gimė 1938 m. rugpjūčio 12 d. Švenčionių r. Vaiškūnų kaime. 1963 m. su pagyrimu baigė Lietuvos veterinarijos akademijos Veterinarijos fakultetą ir įgijo veterinarijos gydytojo kvalifikaciją. 1968 m. apgynė disertaciją ir įgijo tuometinį biologijos mokslų kandidato mokslinį laipsnį, vėliau nostrifikuotą į gamtos mokslų daktaro laipsnį. 1990 m. K. V. Trainiui buvo suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas. Jis buvo žymus ekologijos, gamtosaugos, žemės ūkio gyvulių ir paukščių etologijos bei gyvūnų gerovės specialistas. Buvo Zooinžinerijos fakulteto dekanas, keturiolika metų – Kvalifikacijos kėlimo reikalų prorektorius. Nuo 1991 m. vadovavo Biologijos katedrai, dirbo Maisto saugos ir gyvūnų higienos katedroje profesoriumi.
Buvo ne tik studentų pagarbą pelnęs dėstytojas (studentai keturis kartus išrinko į geriausių LVA dėstytojų penketuką), bet ir produktyvus mokslininkas: parašė ir išleido 8 knygas bei mokymo priemones, periodinėje spaudoje paskelbė 30 mokslinių ir daugiau nei 200 mokslo populiarių bei publicistinių straipsnių. Iš jų paminėtini: „Kasdieniškas gamtos stebuklas“ (1981), „Gamtosaugos veikla Lietuvos veterinarijos akademijoje“ (1985, su V. Lelešiumi), „Gamtos apsauga žemės ūkyje“ (1985), ‚Zoologijos laboratoriniai darbai“ (1986), „Gamtos apsauga“ (1991), „Padėka už tarnavimą žmogui“ (1993), „Mano sodyboje laimingi visi“ (1995), „Ekologija ir gamtos apsauga“ (1997), „Taikomoji etologija“ (1997), leidinio „Aplinkotyra“ bendraautoris (1995). Skaitė mokslinius pranešimus Anglijoje apie faunos globą Lietuvoje.
Nuo 1970 iki 1990 m. – Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Kauno skyriaus prezidiumo narys ir Faunos apsaugos sekcijos pirmininkas, Lietuvos gamtos apsaugos žymūnas, LVA gamtos apsaugos organizacijos ilgametis pirmininkas (1974–1975 m. ši organizacija talkino, kuriant Lietuvos nacionalinį parką (dabar Aukštaitijos nacionalinis parkas). 1990 m. aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos gyvūnų globos draugiją ir šešerius metus jai vadovavo (1993 m. ši draugija buvo priimta į Pasaulinę gyvūnų globos draugiją (WSPA). Nuo 1993 m. – Pasaulinės gyvūnų globos draugijos (WSPA) tarybos narys ir direktorius-patarėjas Lietuvai bei Pasaulinės taikomosios etologijos draugijos (ISAE) narys, Lietuvos televizijos laidos „Mažesni už mus“ kūrėjas ir konsultantas. Profesorius buvo Lietuvai pagražinti draugijos LVA skyriaus tarybos narys, Lietuvos gyvūnų globos draugijos garbės teismo narys, LVA Senato narys, Priežiūros ir etikos kolegijos pirmininkas.
K. V. Trainiui buvo suteiktas LGAD žymūno vardas, jis buvo apdovanotas Padėkos už gyvūnų globą ženklu „Sekime Šv. Pranciškaus pavyzdžiu“. 2008 m. jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Kazį Vytautą Trainį ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi už darbus gamtosaugos ir gyvūnų gerovės srityje. Ilgametės Veterinarijos akademijos darbuotojos, rašytojos, visuomenės veikėjos Violetos Bakutienės žodžiais tariant, „jis tarsi liudijo, kad gyvenimas – kūryba, o kūryba – dieviškos palaimos būsena, savęs atvėrimas, išsisakymas“.
Profesorius buvo žingeidus, mėgo skaityti knygas. Pats gebėjo rimuoti, jautė žodžio svorį, skambesį ir gelmę. Rašydavo patraukliai, meniškai. Visi mėgo klausytis K. V. Trainio. Kaip įdomiai jis gebėdavo pasakoti apie gamtos nepaprastumus, o pasakodamas sudvasindavo gamtos reiškinius. A. Vienažindžio žodžiais tariant, „norint aš nuvargęs ar nuliūdęs būčiau, čia mane prakalbins kožnas žiedelis”. Gamtoje K. V. Trainys jausdavęs atokvėpį, čia jis nurimdavęs, nes medžių ošimas ir šlamėjimas jam buvo gražiausia muzika, kaip ir Labanoro dūdos garsai… Mėgo laisvalaikiu žvejoti, darbuotis sode. Buvo judrus, išradingas. Tarsi alpinistas, pasiekęs vieną mokslo viršūnę, kopdavo į kitą, aukštesnę. Buvo doro gyvenimo studentams pavyzdys, su begaliniu rūpesčiu rodęs šviesos ir tiesos kelią. Jam šeima buvo amžina ir nekintama vertybė.
Prof. K. V. Trainys buvo didis žmogus, garsinęs Lietuvos veterinarijos akademijos vardą, raginęs: „Visada turėkite Viltį, būkite savimi, ieškokite savo tikrosios raiškos kelių, semkitės galios iš savo gelmių, nenukrypstamai eikite tuo keliu, kurį mums teikia prigimtis ir mūsų tautos savastis…” Autorė yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto vyr. mokslo darbuotoja