Šių dienų aktualija – artėjantys Seimo rinkimai. Vangi ir gana nuobodi rinkimų kampanija šiek tiek pagyvėjo tik pastarosiomis savaitėmis. Tačiau kuo prasiplėtė jos turinys? Deja, daugiausia itin lėkštais, apie provincialumo plėtrą liudijančiais skandalais ir nesusipratimais. Kažkas vėl „galimai“ paėmė kyšį, kažkur buvo neskaidrūs „viešieji“ pirkimai, kažkas, pasiėmęs nedarbingumo lapelį, po rinkiminės agitacijos renginius vaikščiojo, kviesdamas balsuoti už jį ir jo bičiulių klubelį. Kažkas, deklaravęs ištikimybę Sąjūdžio idėjoms ir žadantis užtikrinti jų tęstinumą, tuo pat metu arogantiškai tvirtino, kad Lietuvai užtenka 2–3 universitetų. Kažkas netyčia pamiršo turto deklaracijoje pažymėti šešiaženkles sumas.
Tokiame fone nublanksta ir patys kurioziškiausi vietinių vadukų nuotykiai, kai vidury dienos esą briedžius medžiojęs asmuo nebeatskyrė briedžio nuo ryškiai pažymėto pasieniečių šuns, sekusio karštomis kontrabandininkų pėdomis. Patiesęs jį vienu šūviu, po to suvaidino auką, kuriai neva grėsė mirtinas pavojus. Ir, anot dabar jau klasikine naujausių laikų folkloro dalimi tapusio posakio „kas gali paneigti“, kad toji briedžio medžioklė nebuvo kontrabandininkų „stogas“, o garsaus Egipto faraono vardu vadinamas ryžtingas keturkojis nebuvo įžūlių, labai patyrusių, metų metais siautėjusių nusikaltėlių keršto auka? Juk Ramzis stropiai saugojo valstybės sieną ir kyšių neėmė. Dabar šio sargo nebėra, o taiklusis „šaulys“ jau vėl laisvėje. Jis puikiai žino, kad didžiausia bausmė už tai gali būti prilyginta kokio nors baldo sulaužymui, nes tokie mūsų įstatymai. Tik dabar susigriebta, kad reikėtų juos taisyti, tačiau „pataisytas“ įstatymas atgaline data neveiks.
O kol kas mus supa penkiametriai ir dar didesni portretai, pažymėti tokiais užrašais: „Viskas įmanoma“, „Kalbu ūkiškai“, „Man svarbu kiekvienas…“, „Didinsiu jūsų pajamas (pensijas)…“ ir pan. Tiesa, įdomu, kad nė vienoje reklamoje nežadama sugrąžinti bent dalį iš Lietuvos išvykusių aukštos kvalifikacijos specialistų, kurių mūsų valstybei jau labai trūksta, ar bent kitais būdais įtraukti juos į ekonominę veiklą, nors tie būdai yra gerai žinomi ir išbandyti. Kažkodėl net didžiausi „pažadukai“ nedrįsta apie tai išsižioti. Matyt, suvokia, kad tektų labai rimtai persiorientuoti. Skambūs šūkiai apie iš garsaus trenerio perimtą estafetę nepadėtų, o sudėtingiems darbams nėra nei nusiteikimo, nei kompetencijos.
Net likus tik beveik savaitei iki rinkimų, neprasidėjo dalykiškos diskusijos apie strategines valstybės valdymo problemas, naujų sprendimų ir metodų paiešką. Nė vienas politikierius nesikreipė į Mokslų akademiją, universitetą ar Lietuvos mokslininkų sąjungą, prašydamas parengti naują jo programą.
Gyvename paradoksų apsuptyje. Vieni rodo, kaip atsinaujina nuosavų automobilių parkas, o šeima naudojasi jau net ne vienu, o 2–3 naujausių markių puošniais automobiliais. Kiti žavisi naujutėliais, didžiuliais ir patogiais logistikos centrais, atkreipia dėmesį į modernius ir labai našius įrenginius, kalba apie tai, kad gebame eksportuoti ne tik gyvus veršelius, bet ir labai sudėtingus elektronikos įrenginius. Tik beveik neužsimenama, kad prie jų sukūrimo prisidėjo ir iki tol niekam nežinomas vaikinukas iš Akmenės, o Tauragėje energingo inžinieriaus ir išradėjo Viktoro Jokubaičio dėka auga itin modernios, nors iš pirmo žvilgsnio lyg ir paprastos, ekologiškos energetikos ir naujų susisiekimo metodų kūrėjų būrys.
Treti džiūgauja, kad turime ir tokį miestą, kurio gyventojų skaičius auga, o vidutinės dirbančiųjų pajamos per mėnesį net 400 eurų didesnės už gaunamas kituose regionuose. Tiesa, toks miestas – vienintelis, o netoli jo išsimėčiusiose gyvenvietėse tikros pažangos nėra. Patogesnėse vietose kiurksojusias lūšnas kartais nuperka prakutę atvykėliai iš sostinės ir netrukus čia įrengia gana puošnius, bet aukštomis tvoromis atskirtus „antruosius namus“ – vilas šeimos narių ar kompanijos aukštųjų vadovų relaksacijai. Kiti čia pastato motelius, viešbučius ar restoranus, vis dar pravardžiuojamus „kaimo turizmo sodybomis“. O vietiniai, dar nespėję prasigerti ar baigti gyvenimą savižudybe, išvyksta laimės ieškoti į Airiją, Norvegiją, Daniją ar net atšiauriąją Islandiją. Neseniai Pasaulio lietuvių bendruomenės atliktas tyrimas parodė, kad naujos buvusių Lietuvos gyventojų grupės jau yra įsikūrusios daugiau kaip 40-tyje pasaulio valstybių, visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą ir Atlantidą (kurios dar niekas neatrado).
Kol dabartiniai valdantieji vėl ruošiasi naujai kadencijai, puikiai suprasdami, kad valdys ir toliau. Didžiausiu jų rūpesčiu išlieka nuosavų „bizniukų“, nors ir suslėptų po žentų ir marčių, pusbrolių ir uošvių iškabomis, sėkminga tąsa. Per daug jaudintis tikrai nėra dėl ko. Kaip neseniai vykusiame susitikime paaiškino pramonininkų vadovas, vos tik paaiškėjo, kad reikėtų kelti darbuotojų atlyginimus, vos ne visa Lietuvos siuvimo pramonė persiorientavo į Vietnamą, nes ten – veiklos sąnaudos kol kas yra mažesnės. Jei kas rimčiau nutiktų, taip pat nieko baisaus, nes jų laukia vilos kažkur Venesueloje, Portugalijoje ar Ispanijoje: ten šilčiau, ten pomidorai greičiau auga… Gaila, kad Kazys Pakštas nesurado pakankamai bendraminčių ir nespėjo nupirkti gabalo tuometinės Angolos ar Madagaskaro. Na ir kas, kad jo siekiai nuo dabartinių įtakingųjų, save jau tituluojančių politiniu elitu, skiriasi visais aspektais.
Vis tik vertėtų prisiminti šiuos K. Pakšto, tuo metu dar Friburgo universiteto doktoranto, žodžius, paskelbtus 1922 m. „Romuvos“ antrajame numeryje: „Geografijos sąlygos ir istorijos eiga lemia Rūtų ir Dainų Šaliai tapti aukštesnės civilizacijos centru. <…> Todėl mūsų tautai teks nuolatos stovėti sargyboje. Negalėdami kiekybe susilyginti su savo gausingais kaimynais, mes privalome iškelti kiekvieno lietuvio kokybę.”
Demokratinėje valstybėje vieni iš svarbiausių strateginių uždavinių yra darni visų regionų raida, žmogiškųjų išteklių išsaugojimas ir jų kokybės stiprinimas. Primityvių mechaniškų, jokio gilesnio išsimokslinimo nereikalaujančių darbo vietų skaičius sparčiai mažėja. Todėl mokslo ir verslo partnerystės poreikis vis didesnis. Naujose šios partnerystės kryptyse atsiranda galimybė dalyvauti tiek technologijos ir gamtos, tiek ir socialinių bei humanitarinių mokslų atstovams. Tačiau efektyvių žingsnių šia kryptimi Lietuvoje labai pasigendame. Užtenka palyginti, kiek iš tikrųjų mūsų verslo institucijos prisideda prie mokslinių tyrimų skatinimo, užsakymų mokslo kolektyvams formavimo ir ilgalaikių projektų kūrimo. Net kaimyninėse valstybėse šie skaičiai jau yra daug didesni.
Orientacija į vienintelio miesto potencialo auginimą ir nusikalstamai atsainus, kartais net primenantis tyčinės žalos darymą, požiūris į atokesnių regionų galimybes lėmė labai pavojingus visuomenės saugumui padarinius. Neišnaudojant vietinių gamtos, žmonių ir infrastruktūros išteklių, padaryta didžiulė žala valstybės iždui ir suformuotas nepasitikėjimas valdžios institucijomis. Vien per pastaruosius 15 metų Lietuvoje uždaryta beveik 1200 bendrojo lavinimo mokyklų. Net didžiuosiuose miestuose, jau nekalbant apie miestelius ir kaimiškąsias gyvenvietes, riogso vaiduokliais virtę ne tik mokyklų, bet ir vietinių įmonių, agropramoninių kompleksų, kultūros centrų ir kitų visuomeninės paskirties objektų pastatai bei jų infrastruktūros įrenginiai. Kas apskaičiavo, kokia žala padaryta valstybės biudžetui, visa tai palikus likimo valiai, kiek žmonių neteko darbo ir turėjo palikti savo valstybę?
Galima iki užkimimo įrodinėti, kad viskas, kas uždaryta arba bankrutavo, nebeatitiko naujausių reikalavimų, tačiau bet ką uždarant reikia pasiūlyti kitas alternatyvas, kurios leistų išsaugoti žmones ir paruošti juos pokyčiams. Ir čia, ieškant kaltininkų, tenka prieiti… prie veidrodžio. Neseniai Seimas patvirtino Prezidentės inicijuotas Lietuvos mokslo ir inovacijų politikos kaitos gaires. Tačiau kiek akademinės bendruomenės atstovų dalyvavo jas rengiant ir kiek dabar atidžiai jas nagrinėja? Kaip šios gairės keis mokslo ir studijų institucijų veiklą? Ką daryti patyrusiems aukštos kvalifikacijos mokslininkams dėl įvairių „optimizacijų“ ar net dėl nepalankios psichologinės atmosferos netekusiems darbo? Nejaugi tik tapti prekybos centrų kasininkais ar ilgalaikiais darbo biržos klientais? Kada pagaliau pati akademinė bendruomenė ims telktis ir deleguos savo atstovus į vykdomosios valdžios ir kitas institucijas ne trumpalaikiams projektams, bet atsakingoms vadovų pareigoms eiti?
Prof. dr. Jonas Jasaitis Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas